Balsas.lt paskelbtame konkurse suskubo dalyvauti tiek moksleiviai, tiek studentai, trokštantys tapti žurnalistais. Pristatysime jums geriausiai pasirodžiusiųjų darbus!
Naujieji Balsas.lt žurnalistai bus pakviesti jau netrukus. Iki to laiko vis dar laukiame norinčiųjų tapti ketvirtosios valdžios atstovais!
Pristatome vienuoliktos kandidatės Rūtos Rapalytės rašinį.
Kodėl negrįžiau į mokyklą dirbti mokytoju
Maža mergytė garbanotais, ant akių krentančiais rusvais plaukais žaidė kambary. Putliomis rankytėmis vertė lapus, žymėjo tik jai suprantamus dalykus vis kitos spalvos pieštukais, o vėliau tvarkingai dėjo į krūvelę. Tai – aš vaikystėje, kai kaip ir visos ilgakasės svajojau dirbti panele mokytoja. Pradinėse klasėse moteris, pasitikdavusi mus kiekvieną rytą buvo antra mama – guodėja, autoritetas ir teisybės įsikūnijimas.Tačiau ar viskas išties taip saldu, kaip atrodė vaiko akimis? Atsukusi laikrodį atgal, matau, kad ne.
Dažniausias atsakymas į klausimą nagrinėjamą rašiny – neturėčiau kantrybės. Kantrybės aš turiu, ir jos pritrūksta tik ankstų sekmadienio rytą kaimynui ėmus draskyti sienas (bent garsas tai tikrai toks). Taigi, kodėl mokykloje nenorėčiau dirbti aš? Visų pirma – daugelis mūsų jau pamiršę savo vaikiškas, akvarele nutaškytas dienas ir nesupranta kaip sudėtingai vaikai supranta save supantį pasaulį. Mes, didieji žmonės, beveik kiekvienam veiksmui turime paaiškinimą, žinome jo atoveiksmį ir sprendimą. Mažųjų galvelėse dar per mažai informacijos, jie nesupranta, kodėl vienas turi daugiau saldainių nei kitas, o taip labai jų norisi... Jie nesupranta, kodėl mama vėluoja ateiti pasiimti iš mokyklos, kodėl tėtis taip dažnai leidžia laiką darbe, galų gale – kodėl visi taip pyksta už šokoladu nuterliotą palaidinę. Negalėčiau rasti atsakymo į kiekvieną klausimą, bet kartu negalėčiau žiūrėti į akis, nesuprantančias kodėl. Skaudu, kai norisi į jauną galvelę sudėti visas pasaulio žinias, ir visiem nutiesti kelią į supratimą, tačiau esi nepajėgus... O to iškęsti man nepavyktų.
Esu dirbusi su vaikais, todėl mano pamąstymai – ne vien prisiminimai, o ir patirtis stebint jų kabinimąsi į gyvenimą. Pažinojau vieną juodaodį aštuonmetį, kuris kažkodėl man buvo daugiau nei tik paprastas berniukas. Žinojau jo gyvenimo istoriją – mamą kuri gėdijasi savo sūnaus, nes trys jos dukros baltaodės, jo mokytojus kurie pamatę išdykėlį susiraukę šnypšdavo kaip gyvatės, ir svarbiausia tai, kad mačiau jo akyse liūdesį. Glausdamasis prie mamos jis dažnai verkdavo, ir vis klaudavo – kodėl mane palikai net neatsisveikinusi? Nemoku paaiškinti kas viduje užvirdavo, ir kaip norėdavosi pasakyt – ar taip sunku apkabinti savo sūnų? Žinoma, jis buvo tikras velniūkštis, visiems kliudydavo, mušdavosi ir užpultas pykčio keikdavo aplinkinius. Niekas nesusimąstė kodėl. Vieną syk, nenaudėlį pasisodinau ir pakalbinau. Paklaustas ar žino, kad yra kitoks savo elgesiu, jis atsakė, jog žino. Kai paklausiau, kodėl, mane nustebino vaiko nuoširdus skausmas balse: - aš nežinau. Man kitaip neišeina... Kaip galima kiekvieną dieną matyti tokius tėvų kvailumo padarinius? Dar syk sakau – žinodama savo bejėgiškumą tokiose situacijose, negalėčiau dirbti mokytoja.
Žinoma, galima dirbti ne tik su mažaisiais, tačiau paauglius liečia tos pačios problemos, tik jie jau žino atsakymus į klausimus, todėl būna sužeisti ir pikti ant viso juos supančio pasaulio, todėl net traukiami iš liūno klykia nesavu balsu, ir jau mieliau murdo galvą purve nei leidžiasi gelbėjami. Galėčiau vardyti ir vardyti begalę priežasčių, kodėl asmeniškai nesusitvarkyčiau su savimi dirbdama mokykloje, bet aišku viena – mokytojai sugeria visą realybės kartėlį kuris yra žmonėse, todėl reikia šalto proto, stiprios valios ir mokėjimo atitolti nuo asmeniškumų – tik tokiu atveju nepaaukojęs savęs galėsi aukotis vaikams.
