Kaliningrado sritis (KS) randasi pačioje Lietuvos pašonėje, tačiau plačiajai mūsų šalies visuomenei realiai nedaug žinoma, kas vyksta šioje kaimyninėje teritorijoje, priklausančioje Rusijos Federacijai. „Geopolitika“ susitiko su žinomu (pasižyminčiu drąsiu ir dažnai išskirtiniu požiūriu į aštriausias problemas) Kaliningrado politologu Vladimiru Abramovu, kuris sutiko atsakyti į aktualiausius KS gyvenimo klausimus. Pirmas momentas, apie kurį yra populiaru kalbėti Lietuvoje, yra susijęs su KS gyventojų tapatybe.
Kitaip tariant, svarbu žinoti, kiek jie sieja save su Rusija („didžiąja žeme“), o kiek yra veikiami europietiškų vertybių ir gyvenimo būdo. V. Abramovo tvirtinimu, padėtis šioje sferoje kol kas yra rami. Nuomonė, kad kaliningradiečiai praranda mentalinį ryšį su Rusijos Federacija, tėra mitas – jų tapatybės branduolys tebėra rusiškas. O buitiniu lygmeniu, kaip pažymėjo politologas, KS gyventojai vis labiau jaučia simpatiją europietiškai buičiai (madai, automobiliams, maistui), tai lemia geografija, nuo kurios nepabėgsi.
Ši tendencija tik stiprėja, ir po 30–40 metų, V. Abramovo nuomone, viršutinis (buitinis) tapatybės lygmuo gali prasiskverbti iki branduolio. Tuomet ateis laikas rimtai kalbėti apie separatistines nuotaikas. Centrinė valdžia, politologo tvirtinimu, problemos giliai nesupranta, ir jos tapatybės politika apsiriboja skambiais patriotiniais šūkiais ir vaikų ekskursijų į „didžiąją žemę“ organizavimu bei daliniu finansavimu. Pagaliau mažai kas žino, kad per dvidešimt metų KS gyventojai atsinaujino trečdaliu ir jų mobilumo lygis, V. Abramovo teigimu, išlieka palyginti aukštas.
Kitaip tariant, po kurio laiko kaliningradiečių, gimusių Kaliningrado srityje, tapatybės problemos gali iš viso nelikti, nes jų vietą užims migrantai iš kitų Rusijos regionų ir artimojo užsienio (pavyzdžiui, didumą paskutinės migrantų į KS bangos, kuri įvyko po SSRS subyrėjimo, sudarė Kazachstano rusai, kurie Kaliningrado sričiai ypatingų sentimentų nejaučia ir todėl nuo pat pradžių buvo vietinių kaliningradiečių vertinami panašiai, kaip kitataučiai yra vertinami Maskvoje). Tokiu atveju KS virs Rusijos Federacijos provincija, tik formaliai priklausančia Rusijai.
Antras aktualus klausimas yra socialinės įtampos lygis Kaliningrado srityje. Lietuvoje buvo girdėti masinių KS gyventojų mitingų, protestavusių prieš valdžios veiksmus, atgarsių, tačiau gilesnio jų komentaro nebuvo. V. Abramovas detaliai paaiškino vykusių akcijų esmę. Jo tvirtinimu, federalinė valdžia ir Federalinė muitų tarnyba (kuri Kaliningrado srityje yra vertinama kaip absoliutus blogis) savo neadekvačiais sprendimais ir veiksmais be perstojo komplikuoja socialinį ekonominį KS gyvenimą.
Todėl visiems iš eilės KS gubernatoriams tekdavo aiškinti Maskvai, kad jų valdomoje teritorijoje tam tikri federaliniai įstatymai ir reguliuojančios normos turi būti taikoma su išlygomis. Atėjo metas, kai Kremliui tai nusibodo, ir jie paskyrė KS gubernatoriumi G. Boosą, kuris turėjo apraminti tas „separatistines nuotaikas“. Jis nustojo skųstis (t. y. leido centro sprendimams veikti be išlygų) ir dar pradėjo taupyti, dėl to sunkioje padėtyje atsidūrė KS švietimas ir sveikatos apsauga, vežėjai, gintaro gamintojai ir smulkieji prekybininkai, žlugo vietinė aviakompanija ir t. t.
Taip Kaliningrado srities visuomenėje susikaupė didelis nepasitenkinimo valdžia potencialas ir prasidėjo mitingai, per kuriuos net pasigirdo Rusijai pastaruoju metu neįtikėtinas šūkis: „Šalin Putiną!“ Kremlius sureagavo ir „nuėmė“ G. Boosą. Istorijos moralas – kaliningradiečiai pajuto kraujo skonį ir jeigu naujas gubernatorius nekreips dėmesio į jų lūkesčius, mitingai bet kuriuo momentu gali pasikartoti, nes tauta patikėjo savo galia.
Trečia, per pokalbį negalima buvo palikti nuošalyje Lietuvos ir Rusijos santykių temos bei Kaliningrado vaidmens juose klausimo. V. Abramovas konstatavo du dalykus. Pirma, Lietuvos ir Rusijos santykiai šiandien nėra geri. Antra, tai iš vienos pusės lemia Lietuvos elito antirusiškumas, kuris nuo pat nepriklausomybės atgavimo tapo jo politikos ir tapatybės pagrindu, o iš kitos – sergantys imperializmu dabartiniai Rusijos vadovai, kurie niekada nepripažins Lietuvos okupacijos. Jos neigimas, V. Abramovo tvirtinimu, yra visiškas nonsensas, kaip ir visa apimančio okupacijos žalos kompensavimo reikalavimo. Jo nuomone, Rusija (pirmiausia dėl savęs, o ne dėl Lietuvos ar kitų buvusių SSRS respublikų) turėtų išmokėti kompensacijas represijų aukoms, kokia bebūtų to kaina, ir taip padėti tašką Stalino nusikaltimų istorijoje. Tikėtis tokio žingsnio iš Rusijos, politologo nuomone, galima po kokių dvidešimties metų, ne anksčiau.
Pereidamas prie Lietuvos santykių su Kaliningradu, V. Abramovas pažymėjo, kad juose turi dominuoti prekybos, transporto ir turizmo klausimai. Kol kas situacija šiose srityse yra gana niūri. Pirma, svarbiausių KS prekybos partnerių sąraše Lietuva užima vietą antroje dešimtuko pusėje, nusileisdama tokioms šalims kaip Prancūzija, Slovakija, Pietų Korėja, Kinija ir kitos.
Tarpusavio ekonominius santykius temdo ir didėjanti kontrabanda. Antra, kurį laiką buvo svarstomas 2K (Kaliningrado ir Klaipėdos uostų) bendradarbiavimo projektas, tačiau užgeso – prie jo galima būtų grįžti. Trečia, turėdamos bendrą jūrų sieną, Lietuva ir KS galėtų plėtoti bendradarbiavimą Baltijos jūros turizmo srityje. V. Abramovo nuomone, šiame kontekste situaciją smarkiai pakeistų (ką jau kalbėti apie būtinybę pagerinti Lietuvos ir Rusijos santykius, kurie didžiąja dalimi lemia Lietuvos ir KS ryšius) keliavimo sąlygų palengvinimas. „Kai lengva atvažiuoti, daug ką galima nuveikti“, – konstatavo ekspertas.
Pagaliau Lietuvai yra aktualus karinio Baltijos laivyno klausimas. Pasak V. Abramovo, pastaruoju metu šis laivynas „sėkmingai“ degradavo, nes turi tik kelis tikrai rimtus laivus (tarp jų fregatas „Neustrašimyj“ ir „Stereguščij“). O karinių laivų statykla Kaliningrado srityje „Jantar“ dirbo sėkmingai, vykdydama užsienio kontraktus. Tačiau staiga, kaip su ironija pažymėjo politologas, pasklido gandai apie NATO gynybos planus Baltijos valstybėms, ir laivyno vadai suprato – dabar arba niekada. V. Abramovo teigimu, kariškiams pavyko įtikinti Maskvą, kad KS karinį potencialą reikia stiprinti, ir ateityje jie, tikėtina, turėtų gauti dar kelias fregatas, desantinį laivą „Mistral“, naujų naikintuvų ir t. t. Trumpai tariant, Rusijos Baltijos laivynas toliau gyvuos ir gąsdins kaimynus savo galia.
Vadim Volovoj
