Sausio tryliktosios medaliu apdovanotas kelmiškis Petras Edmundas Liutkus aiškiai mena 1991 — ųjų sausio 13 — osios nuotaikas ir įvykius Parlamento viduje. Savanoriai atliko išpažintį, priėmė Komuniją. Elgėsi taip lyg gyventų paskutines valandas. Jeigu reikėtų Nepriklausomybę ginti dar kartą Petras sako vėl rizikuotų gyvybe. Nors šiandien jis gyvena iš kuklios šešių šimtų litų pensijos, nepavydi kitiems gynėjams, kurie gauna aštuonių tūkstančių litų algas. Iš Sibiro parsivežti tėvų ir senelių kaulai jį įpareigoja ginti laisvę be išlygų.
Penki vaikai ir pusantro hektaro žemės
Petro Liutkaus tėvus 1948 -aisiais ištrėmė iš Šiaulių rajono Kužių miestelio. Sergančią motiną įkėlė į sunkvežimį neštuvais. Dešimtmetis Petras buvo vyriausias iš vaikų. Mažiausiam broliui Juliui ėjo antri metai.
Petras sako, jog jo tėvus ištrėmė už nieką. Už tai, kad mokėjo gyventi. Jie vertėsi iš pusantro hektaro žemės ir mažos saldainių parduotuvikės. Be to, tėvas, susikooperavęs su keliais ūkininkais, buvo kuliamosios ir garo katilo bendrasavininkis. Rudenį jis važinėdavo po kaimus teikdamas žmonėms kūlimo paslaugas. Šešiais arkliais traukiamas špyžinis garo katilas suko kuliamąją. Kuliamoji buvo medinė, traukiama keturiais arkliais.
Per karą garo katilą sugadino sviedinys. Ūkininkai jį atidavė Petro tėvui: „Liutkau, tu nagingas žmogus. Susitaisyk ir žinokis.“ Petro tėvas garo katilą sulopė. Pastatė ant kaladžių. Jo pagalba malė rupius miltus ir pjovė lenteles tvoroms bei gontus stogams.
Antitarybinė daina
Tėvą ragino stoti į kolūkį. Jis nesutiko. Tuomet prieš jį surengta provokacija. Būrelis draugų atsinešė butelį. Išgėrę vyrai ėmė traukti dainuškas: „Sėdi gaidys su višta, prie kolūkio pririšta. Ką nori tą daryk, tik kolūkin nevaryk.“
To užteko, kad kartu gėrę ir dainavę vyrai apskųstų Petro tėvą dainavus antitarybines dainas.
Vieną rytą į Liutkų kiemą įvažiavo didžiulis sunkvežimis. Iš jo išlipę vyrai apsupo namą ir liepė krautis daiktus.
Motina paslika gulėjo lovoje. Prieš dieną jai vežė kunigą. Jauna moteris rengėsi mirčiai. Dėl kojon įsimetusios rožės negalėjo pavaikščioti. Vyrą parvarė iš kito kaimo, kur gyveno jo giminės. Jį laikė pasodinę prie stalo ginkluoti vyrai, kad nesugalvotų pabėgti.
Daiktus į sunkvežimį krovė vaikai. Vykdė iš lovos nepasikeliančios mamos komandas. Ji sakė, kur yra lašinukai, kur duona, kur bulvės, kur patalynė. Ką liepė mama, tą vaikai ir sukrovė į sunkvežimį.
Paskui taip vadinami liaudies gynėjai perskaitė nuosprendį: „Liaudies priešas. Išvežti į Sibirą visam laikui.“
Du šimtai gramų duonos
Liutkų šeima pateko į Toporoko rajoną. Apgyvendino apleistuose japonų belaisvių barakuose. Visa šeima turėjo tilpti į šešiolikos kvadratinių metrų kambariuką.
Dirbti galėjo tik tėvas. Jis gaudavo du šimtus gramų duonos. Nedirbantiems šeimos nariams skirdavo po penkiasdešimt gramų duonos, šiek tiek druskos, kruopų, degtukų. Kai visą dienos davinį sudėdavo į katilą, dar pripjaustydavo bulvių, išeidavo sriuba. Kai pasibaigė bulvės, dėdavo ten augusias žoles.
Komendantūra leido sukurti lietuvišką mokyklą su viena rusų kalbos pamoka kasdien. Mat 1948 — aisiais į Sibirą buvo ištremta daug mokytojų. Petras lankė šitą mokyklą. Tačiau kilus muštynėms tarp lietuvių ir rusų, dešimt mokytojų buvo nuteisti ir išvežti į Jakutską. O mokyklinio amžiaus vaikams reikėjo eiti į rusišką mokyklą. Petras nusprendė dirbti. Bent porą šimtų gramų duonos į šeimą parnešiąs ir pinigų uždirbsiąs.
Atlyginimai už darbą, kaip mena Petras, būdavę geri. Gavus algą, červoncai netilpdavę kišenėje. Tik pirkti už šiuos pinigus Sibire nebūdavę ko. Daugelis siųsdavo pinigų į Lietuvą. Iš ten giminės atsiųsdavo džiovintos duonos, lašinių, kitokio maisto.
Metus Liutkų šeimai siuntinius į Sibirą siųsdavo seneliai, motinos tėvai. Tačiau paskui ir juos ištrėmė. Atvežė į gretimą rajoną, kad dirbtų sakų pramonėje.
Savi namai
Petro tėvas Jonas ir Sibire kūreno garo katilą. Petras dirbo miške. Vėliau tremtiniai savo gyvenvietėje pastatė naujų barakų, kontorą, valgyklą.
Padedama nagingo senelio Petro Sakalo, Liutkų šeima per vieną vasarą pasistatė namą, pirtelę ir tvartuką. Mat mediena namams buvo skiriama veltui. Tremtiniai turėjo sumokėti tik už medienos ištraukimą ir išpjovimą.
Tuose namuose Petras ir jo jaunesnieji broliai bei sesės išgyveno dar pusdevintų metų. Tačiau netrukus prasidėjo nelaimės.
Susirgo tėvas Jonas Liutkus. 25 kilometrus į ligoninę Taišete jį vežė traktoriaus priekaboje, paguldytą ant šiaudų, paskui sunkvežimyje. Ligoninėje paguldytas tiesiai ant operacinio stalo. Tačiau pagalba buvo pavėluota. Prasidėjusi žarnų gangrena. Tėvui buvo tik 39 metai.
Paskui sulaukusi vos aštuonių mėnesių mirė Sibire gimusi sesutė Brigita. Po metų visas ištino ir mirė senelis.
Iš sielvarto netrukus mirė ir mama. Vaikai net nežinojo, kad ją palaidojo. Jiems aiškino, jog veža į ligoninę.
Po mamos Amžinybėn iškeliavo ir močiutė. Vaikai liko vieni. Vyriausiajam Petrui tuomet buvo aštuoniolika.
„Išauklėsiu socializmo dvasia“
Po Stalino mirties Liutkų vaikus išleido į Lietuvą. Juos apsiėmė globoti dėdė Povilas. Jis turėjo pasižadėti iš tremties grįžusius vaikus išauklėti socializmo dvasia. Tuomet Molotovas pasirašė leidimą grįžti į Lietuvą.
1992 — aisiais į Lietuvą sugrįžo ir Petro tėvų bei senelių palaikai. Seneliai amžinojo poilsio atgulė Šventojoje, o tėvai ir sesutė — Kužiuose.
Pas dėdę Povilą, pasižadėjusį vaikus išauklėti socializmo dvasia, pateko tik vyriausias Petras. Kiti Liutkų vaikai išsiskirstė pas kitus dėdes, du priglaudė visiškai svetimi senukai.
Petras, gyvendamas pas dėdę, mokėsi vakarinėje mokykloje. Norėjo mokytis kino kino mechaniku. Bet dėdė sakęs, kas čia per darbas trankytis naktimis. Paskui prašė leisti mokytis vairuotoju. Irgi prastas darbas — gali užsimušti. Vairuotojo profesiją įgijo tarnaudamas armijoje. Iš jos visą gyvenimą pelnėsi duoną.
Sukūręs šeimą savo rankomis pasistatė namus.
Nerasim kito tokio krašto kaip Lietuva
1989 — aisias Petras Liutkus įstojo į savanorius. Įsigijo tikrą Lietuvos savanorio uniformą. Juodos kelnės, juodi į jas sukišti marškiniai, diržas, juoda beretė. Tokia apranga vilkėdamas Petras sako 1991 -aiais sausio tryliktąją gynęs Parlamentą.
Tokia apranga savanoris — kūrėjas dabar nori aprengti visus Kelmės rajono savanorius. Jų nemažai. Tačiau kai kurie perėjo į nuolatinę tarnybą Krašto apsaugoje. Už aktyvią veiklą kaip savanoris Petras Liutkus apdovanotas dar ir 2004 metais.
Prisimindamas 1991 — ųjų sausio tryliktąją Petras Liutkus sako, jog daugiausia padarė parlamentą apsupusi žmonių minia. Jų pabūgo okupantų tankai. „Jei ne laužus kūrenę, dainomis ir giesmėmis vienas kitą stiprinę žmonės, mus, esančius parlamente, būtų sutrynę į miltus. Dabar būtų likęs tik paminklas,“ — kalba Petras Liutkus.
Paklaustas, kaip gyvena dabar, Petras neslepia nuoskaudos: „Negaunu aštuonių tūkstančių litų atlyginimo. Gyvenu iš 680 litų pensijos. Kad išgyvenčiau, dar turiu pats daug dirbti. Per daug valdžioje liko senosios nomenklatūros. Tačiau, jeigu prireiktų ginti Nepriklausomybę, vėl ginčiau. Nepriklausomybė — puikus dalykas. Lietuvą reikia ginti. Nes nerasim kito tokio krašto kaip Lietuva. Čia nėra nei potvynių, nei žemės drebėjimų.“
Savanoris užsidengia akis, nes kalbant apie Lietuvą, pradeda birti ašaros.
Regina MUSNECKIENĖ
