REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vargu ar gali kas būti sunkiau, nei iškilų Kūčių vakarą neturėti su kuo pasidalyti kalėdaičiu, sukalbėti maldą ir kam palinkėti ramybės sielai.

REKLAMA
REKLAMA

Tą vakarą, kai danguje sužibės prie Kūčių stalo kviečianti Vakarinė žvaigždė, gal kas nors, genamas vienatvės, pasibels ir į vieno iš penkių Lietuvoje pranciškonų vienuolyno prie Kryžių kalno duris. Jame įsikūrę keturi pranciškonai vienuoliai prie Kūčių stalo žada pasodinti kiekvieną, išsiilgusį šilumos.

REKLAMA

Stebuklingą Kūčių naktį, kai širdis ieško kitos širdies, vanduo šuliniuose pavirsta vynu, o ramiai tvartuose gromuliuojantys gyvuliai prašneka žmogaus balsu, užpustytais keliais Kryžių kalno link traukia virtinės žmonių tam, kad kartu su broliais po vienuolyno skliautais susikauptų bendrai Bernelių mišių maldai.

Didžiojo Kalėdų stebuklo laukimas, rodos, sustabdo informacijos gausa persotintą laiką ir sugrąžina šimtus metų atgal, kai dvasinės paguodos, pagalbos ar laikino prieglobsčio ieškota už storų vienuolynų sienų.

REKLAMA
REKLAMA

Svarbiausia – pačiam tapti dovana

Pas pasaulietiško gyvenimo atsižadėjusius brolius prieššventiniu laikotarpiu lankytojų gerokai padaugėja. Kryžių kalno vienuolyne per pastarąsias keturias savaites trukusį adventą – susikaupimo, ramybės ir apmąstymų laikotarpį – buvo skaitomas Dievo žodis ir ruošiamasi Kalėdų iškilmėms, Kristaus gimimo šventei.

„Apie laukimą ir Dievo atėjimą kalbamės su susirenkančiaisiais į šv. Mišias, be to, ir patys sau keliame klausimus, ką jis mums reiškia. Nors visi esame kunigai – vienuoliai, atsigręžimas į Kristų mums taip pat yra svarbus ir aktualus. Adventas, vadinamas stiprusis laikas, skirtas apmąstymams“, – „Sekundei“ pasakoja pranciškonas brolis Ramūnas Mizgiris.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kalėdų išvakarėse – Kūčių vakarą, kaip ir kiekvienoje šeimoje, Kryžių kalno vienuolyno broliai susės prie bendro stalo, ant kurio bus dvylika patiekalų.

Dalį jų iš tikinčiųjų aukų gyvenantys vienuoliai gamins patys, dalį atsiveš iš vienos Šiauliuose įkurtos kavinės. Vaišės bus paprastos – iš pradžių pasidalijama kalėdaičiu, vėliau ragaujami tradiciniai Kūčių valgiai: žuvies, grybų patiekalai, kūčiukai.

Tačiau tokį vakarą svarbiausia – ne kas padėta ant stalo, o kas glūdi širdies gelmėse.

Kalėdų išvakarėse ir per pačias Kalėdas tradiciškai teikiamos dovanos. Pasak brolio Ramūno, pati brangiausia – ne pirkta prekybos centre, ne įvyniota į blizgantį popierių ir ne brangiai kainavusi. Didžiausia dovana įteikiama, kai žmogus dovanoja save.

REKLAMA

„Advento prasmė – pasiruošti atverti širdį kitam, atleisti ir susitaikyti, nejausti priešiškumo ir tapti dovana kitam. Prašyti Viešpaties, kad laimintų tuos, kuriems galbūt nesugebame atleisti. Prekybos centrai prieš šventes vilioja akcijomis, ragina dovanomis pradžiuginti artimuosius. Tai nėra blogai, bet neturime įsisukti į pirkimo sūkurį. Negalima pamiršti esminio dalyko: didžiausia dovana – pats žmogus. Sugebėti atsigręžti į kitą, gyventi dėl kito yra pati nuostabiausia dovana, daug svarbesnė, nei nupirkta malantis eilėse“, – pažymi R.Mizgiris.

REKLAMA

Kitoks giminystės suvokimas

Ar švenčių įkarštyje tarp vienuolyno mūrų pasilikusių brolių širdžių nesuspaudžia šeimos ilgesys? Pasak brolio Ramūno, tapęs vienuoliu žmogus atranda naują bendravimo lygmenį ir kitokį giminystės ryšių suvokimą.

„Į vienuolyną atveda pašaukimas. Tai nereiškia, kad mes visiškai nebendraujame su artimaisiais, namiškiais. Pasiskambiname, pasikalbame, būna dienų, kai į namų pusę važiuodami užsukame aplankyti tėvų. Bet nostalgijos nėra. Vienuoliai, kaip ir suaugę, šeimas sukūrę vaikai, irgi ne kaskart per Kūčias ar Kalėdas atvažiuoja aplankyti tėvų“, – palygino R.Mizgiris.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iki vienuolio amžinųjų įžadų veda ilgų apmąstymų kelias. Broliai pranciškonai savo apsisprendimą bando net aštuonerius metus. Jei sprendimas netvirtas, į pasaulietišką gyvenimą dažniausiai sugrįžtama jau po trejų ketverių metų.

Kretingoje gimęs ir užaugęs R.Mizgiris pranciškonų bendruomenėje skaičiuoja 18-uosius metus.

Tapti vienuoliu vyrą paakino tik per plauką tragedija nesibaigęs įvykis, pakeitęs Ramūno požiūrį į gyvenimą ir vertybes, paskatinęs ieškoti atsakymo, kodėl Dievas suteikęs jam gyvenimą.

REKLAMA

„Teko skęsti Baltijos jūroje. Buvau 22-ejų ir, neslėpsiu, galvojau apie šeimą. Po to įvykio atėjo suvokimas, kad gyvenu tik dėl savęs. Tuo metu geriausiai pažinojau brolius pranciškonus, įsikūrusius mano gimtojoje Kretingoje. Mane patraukė jų paprastumas, sugebėjimas derinti maldą ir bendravimą su pasauliečiais. Ilgai svarsčiau, ką rinktis – šeimą ar vienuolyną, kol supratau, kad ir viena, ir kita veda į savęs atsižadėjimą, į šventumą“, – pasakojo Ramūnas.

Per vienuolystės metus brolis teigia sutikęs daug žmonių, pakilusių ir suradusių Dievą, kai pajuto savo ribotumą.

REKLAMA

„Kai labai gerai sekasi, manome, kad esam labai stiprūs, galingi, galintys viską išragauti. Pamirštame, kad mes iš tiesų labai trapūs ir laikini, o gyvenime svarbu ne kiekis, o kokybė“, – tikina vienuolis.

Dievas nepyksta, tik leidžia rinktis

R.Mizgiris nesutinka, kad gyvenimo bėdos užgriūva užsitraukus Aukščiausiojo rūstybę. Anot jo, Dievas ant savo kūrinių nepyksta, tik suteikia laisvę rinktis vildamasis, kad suvokęs savo ribotumą žmogus atsigręš į tikrąsias vertybes.

„Sukrėtimai dažnai yra pozityvūs dalykai. Neturėtume pamiršti šaltinio, iš kurio semiamės jėgų – Dievo. Bažnyčia nenusiteikusi prieš progresą, bet kviečia budėti, kad netaptume tik straigteliais technologijų prikimštame pasaulyje“, – teigė vienuolis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lietuva, atgavusi Nepriklausomybę, atsigręžė į Vakarų pasaulį, bet, svarsto brolis, ar išsaugojo šeimos sampratą ir bendrystę? Ir nors dauguma mokyklose renkasi ne etikos, o tikybos pamokas, bažnyčios netapo pilnesnės.

Tikroji laimė, anot brolio, ne sunkiai uždirbtų pinigų kiekis. Šventas Pranciškus, suradęs evangelinį kelią, išsižadėjo tėvo pasakiškų turtų, užsimetė patį pigiausią drabužį – piemenų maišą, persijuosė virve, nuo saulės ir lietaus pasislėpė po gobtuvu ir gyvenimą paskyrė Bažnyčios statybai. Ne mūrinei, o žmonių širdyse.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų