Balsas.lt paskelbtame konkurse suskubo dalyvauti tiek moksleiviai, tiek studentai, trokštantys tapti žurnalistais. Pristatysime jums geriausiai pasirodžiusiųjų darbus!
Naujieji Balsas.lt žurnalistai bus pakviesti jau Naujaisiais metais. Iki to laiko vis dar laukiame norinčiųjų tapti ketvirtosios valdžios atstovais!
Pristatome antrosios kandidatės abituerientės Daivos Jokubaitytės iš Rokiškio rašinį. Pirmojo kandidato rašinį galite perskaityti čia.
Kodėl grįžčiau į mokyklą dirbti mokytoju
Mokykla – man visada išliks, kaip nuostabiausius prisiminus keliantys antri namai, kuriose buvo visko, tačiau metai, praleisti tenai, visgi yra patys gražiausi. Dar vaikystėje mėgau bendrauti su mažais vaikais. Pirmiausia dėl jų nuoširdžių akių, mokėjimo išklausyti ir patarti. Antra, jų šiltos šypsenos ir sugebėjimo džiaugtis gyvenimu. Toks jų elgesys padeda optimistiškiau žvelgti į pasaulį.
Vaikai – mokyklos siela, be kurios šis pastatas būtų bereikšmis. Taigi, jeigu būčiau mokytoja, galėčiau diena iš dienos būti su vaikais. Žinoma, negaliu teigti, kad visi yra paklusnūs ir drausmingi, tačiau pedagogas turėtų būti toks žmogus, kuris kiekvienai problemai surastų išeitį. Puikiai žinau, jog šios profesijos žmonės turi turėti stiprią valią, tvirtą charakterį, kuris padėtų atsilaikyti prieš įvairias vaikų replikas bei suteiktų jėgų diplomatiškai spręsti iškilusius konfliktus.
Mokytojos profesija žaviuosi, nes joje reikia remtis ne tik logika, tačiau stengtis mąstyti ir kūrybiškai. Visų pirma, toks darbas nebūtų monotoniškas, nes kiekvieną dieną reikėtų aptarti vis naują dalyką. Manau, kad pedagogai – tai žmonės, kurie turėtų mylėti savo darbą, o ne dirbti tam, kad gautų atlyginimą. Aš labai gerbiu šios srities atstovus, todėl neabejoju, kad tikrai mylėčiau savo darbą, vaikus ir laukčiau kiekvienos darbo dienos su didžiuliu džiaugsmu, jeigu ateityje tektų tapti pedagoge. Mane stebina šiuolaikinė jaunimo nuomonė, kad pedagogika – prasta profesija. Juk labai dažnai mokytojai atstoja tėvus ar net geriausius draugus, kurių klausiame ne tik kaip išspręsti uždavinį, bet kalbamės ir apie mums rūpimus klausimus, į kuriuos supratingi mokytojai visada stengiasi rasti kuo geresnį atsakymą. Tik jie mums padeda pažinti save, nurodo kelią į ateitį, leidžia klysti, o suklupus padeda atsitiesti. Žinoma, tokių mokytojų šiandieninėje visuomenėje nedaug, bet aš turiu viltį, kad ateityje jų bus kur kas daugiau.
Manau, kad labai svarbus dalykas, kodėl mėgstu pedagogiką yra tai, jog esu komunikabili, viskuo besidominti asmenybė bei man nesvetimas pomėgis mokytis vis kažko naujo. Juk visiems puikiai žinoma, kad mokytojas ne tik moko vaikus, bet ir pats iš jų mokosi. Dažnai pasitaiko situacijų, kurių sprendimo būdai vaiko ir mokytojos akimis gali nesutapti, nes skiriasi jų amžius, gyvenimo patirtis bei vertybių pasirinkimas. Taigi, labai tikėtina, kad vaiko pasiūlymai nustebins mokytoją ir jis gaus kitokį požiūrį į galimą problemos išsprendimą. Todėl galima teigti, jog mokytojo profesija yra nenutrūkstantis tobulėjimo kelias.
Tikiu, kad šios profesijos siekėjais gali būti dauguma žmonių, kurie myli vaikius ir siekia pagerinti jų norą mokytis. Taip pat pedagogai turėtų padėti mokiniams suprasti, kad į mokyklą reikia eiti ne dėl tėvų, o dėl paties savęs, savo ateities. Mokiniai turėtų suprati, jog mokytojai anaiptol nėra priešai, kurie tik siekia rašyti blogus vertinimus, bet siekia kuo geresnių rezultatų iš kiekvieno atskirai. Neabejoju, jog darbas mokytojams taptų daug mielesnis, jeigu jie su vaikais bendrautų paprasta, o ne oficialia, dalykiška kalba, jeigu sugebėtų sudominti, pajuokauti tam, kad pelnytų mokinių dėmesį, meilę, draugiškumą, šilumą, kas yra itin svarbu norint, kad moksleiviai mokytųsi su dideliu noru ir užsidegimu.
Pedagogika – ne profesija, o gyvenimo būdas. Juk mokytojams darbo diena nesibaigia su paskutiniąja pamoka. Jie su pilnais ryšuliais sąsiuvinių grįžta namo, kur jų laukia darbai, darbeliai.. Žinoma, aš tai vertinu kaip teigiamą dalyką, nes net užtrenkus mokyklos duris, namuose vėl galima pasinerti į mokytojo profesiją. Labai džiaugčiausi, jei būdama mokytoja galėčiau skaityti vaikų darbus, jausti ką jie išgyvena ir taip susidaryti tam tikrą nuomonę apie kiekvieną iš jų, kas tikiu, jog man padėtų geriau bendrauti su vaikais. Tačiau negalima atmesti to, kad mokytojo darbas itin glaudžiai siejasi su psichologiją . Juk visiems puikiai žinoma, kad išmanant psichologiją galima „permatyti“ žmones, jausti jų stipriąsias ir silpnąsias vietas, padėti išspręsti daugybę problemų.
Manau, kad dirbti mokytoju turėtu būti prestižas. Tačiau Lietuvoje iškeliami pinigai, o ne žmoniškosios vertybės, kuo daugiau uždirbi, tuo tavo darbas yra geresnis. Labai norėčiau, kad ši nuostata pasikeistų ir pedagogika taptų daugumos mylima profesija, nei kad yra šiandien.
