Kas yra lengvas gyvenimas santuokoje?

Apie šv. Te­re­sę iš Liz­jė sa­ko­ma, kad ap­lin­ki­niams ji bu­vo leng­va kaip pū­kas – taip na­tū­ra­liai ir, re­gis, be pa­stan­gų iš jos lie­jo­si mei­lė ir sim­pa­ti­ja kiek­vie­nai vie­nuo­lių ben­druo­me­nės na­rei. Pa­si­tai­ky­da­vo, kad ku­ri nors se­suo net pa­bur­bė­da­vo: „Be­pi­gu Te­re­sei bū­ti links­mai ir ge­rai, tu­rint to­kias įgim­tas sie­los sa­vy­bes“. Su­prask, jei ir to­ji vie­nuo­lė to­kias tu­rė­tų, ir­gi ga­lė­tų vi­siems bū­ti to­kia pa­slau­gi. Sa­ko­ma, kad moks­li­nin­kai da­bar jau su­ge­ba „pri­riš­ti“ no­ri­mą ge­ną vi­ru­sui ant kup­ros ir įsa­ky­ti nu­neš­ti jį į ko­kią nors li­gos pa­žeis­tą ląs­te­lę. Tad gal ga­lė­si­me vais­ti­nė­je nu­si­pirk­ti ge­ro cha­rak­te­rio vi­ru­są ir tap­ti šven­ti?

Leng­vu­mu pa­si­žy­mi ir krikš­čio­niš­ka san­tuo­ka. Gar­si ame­ri­kie­čių fi­lo­so­fė Ja­net Smith (Dže­net Smit) vie­na­me sa­vo straips­nių pa­tei­kia sta­tis­ti­kos duo­me­nų apie san­tuo­kos sta­bi­lu­mo ir ti­kė­ji­mo ry­šį: gra­žiau­siai su­gy­ve­na tie su­tuok­ti­niai, ku­rie bu­vo skais­tūs iki san­tuo­kos, kar­tu mel­džia­si, re­gu­lia­riai lan­ko­si baž­ny­čio­je ir ne­nau­do­ja kon­tra­cep­ci­jos. Apie pas­ta­rą­jį san­tuo­kos sta­bi­lu­mo veiks­nį rei­kė­tų kal­bė­ti at­ski­rai, bet aki­vaiz­du, kad bū­tent ti­kė­ji­mas ben­drą gy­ve­ni­mą da­ro sklan­dų ir leng­vą, iš­ties skli­di­ną mei­lės, ko­kia spin­du­lia­vo ir šv. Te­re­sė. Kaip tai at­ro­do pa­pras­ta!

Ta­čiau Ry­tų apei­gų ka­ta­li­kų ves­tu­vių ce­re­mo­ni­jo­je ant su­tuok­ti­nių gal­vų už­de­da­mos... kan­ki­nių ka­rū­nos. „O šven­tie­ji kan­ki­niai! – kal­ba ku­ni­gas. – Jūs ko­vo­jo­te nar­siai: mels­ki­te Vieš­pa­tį, kad jis pa­si­gai­lė­tų mū­sų sie­lų!“ Tai iš­ties ne­leng­vai su­vo­kia­mas pa­ra­dok­sas: jau­nie­ji žen­gia į lai­mės ir san­tar­vės ka­ra­lys­tę (prieš tai jie ka­rū­nuo­ja­mi ka­ra­lių ka­rū­no­mis), bet kar­tu jiems ža­da­ma kan­ki­nys­tė... Kaip su­de­rin­ti to­kius prie­šin­gus po­žiū­rius į san­tuo­ką?

Ste­buk­lin­go­jo bal­za­mo paieškos

At­sa­kant į šį klau­si­mą, rei­kia pa­sa­ky­ti, kad Ry­tų ka­ta­li­kų li­tur­gi­ja lai­mės klau­si­mą su­pran­ta la­bai tik­ro­viš­kai. „Ge­ro cha­rak­te­rio“ ar ki­to­kių vis­ką be pa­stan­gų iš­spren­džian­čių „vi­ru­sų“ ieš­ko­ji­mas vi­lio­jo žmo­gų vi­sais lai­kais. Ir šian­dien te­le­vi­zi­jos re­kla­mos nuo­lat ža­da, kad vis nau­ji ste­buk­lin­gi bal­za­mai grą­žins svei­ka­tą, kny­gy­nų len­ty­nos pil­nos re­cep­tų, kaip už­si­au­gin­ti psi­chi­nę ener­gi­ją, ir net me­di­ci­na tu­ri „lai­mės pi­liu­lių“ –  vais­tų, gy­dan­čių dep­re­si­ją (su­pran­ta­ma, su­sir­gus sun­kia šios li­gos for­ma, vais­tai rei­ka­lin­gi, bet vis dėl­to ly­giai taip pat nai­vu ti­kė­tis, kad iš­gy­dys vien jie).

Šia pras­me ke­liai į lai­mę pa­sa­ko­se su­pran­ta­mi ge­riau ne­gu ma­te­ria­lis­tiš­ka­me moks­le – re­a­ly­bė jo­se at­spin­di­ma tiks­liau, va­di­na­si, „moks­liš­kiau“... Jau­nys­tės bal­za­mas, ste­buk­lin­go­ji gy­vy­bės šak­nis ar lai­mės ak­muo pa­sa­ko­se tik­rai eg­zis­tuo­ja, bet no­rint juos at­ras­ti ar­ba pa­siek­ti, rei­kia ne tik sep­ty­nis bai­sius miš­kus ir de­vy­nias riau­mo­jan­čias upes įveik­ti, bet ir pa­ties sli­bi­no gal­vas nu­ka­po­ti. Ka­ra­liaus ka­rū­nai tre­čio­jo pa­sa­kų bro­lio gal­va tin­ka­ma tam­pa tik ta­da, kai ją ge­ro­kai ap­glu­di­na kan­ki­nys­tės ka­rū­na...

Krikš­čio­ny­bė to­kią sim­bo­li­ką leng­vai su­pran­ta. „Džiaugs­mo šak­nys yra kry­žiaus for­mos“, – sa­ko šv. Jo­se­ma­ria Esc­ri­va (Cho­sė­ma­ri­ja Esk­ri­va). Lai­mės šal­ti­nis yra as­me­ni­nis šven­tu­mo sie­kis. Tik nu­dob­da­mas sli­bi­ną šv. Jur­gis iš­va­duo­ja mer­ge­lę – sie­lą – iš blo­gio ran­kų. Apie san­tuo­kai ten­kan­čius iš­ban­dy­mus Ry­tų apei­gų ka­ta­li­kai kal­ba tu­rė­da­mi ome­ny­je ne ko­kius po­li­ti­nius per­se­kio­ji­mus ar prie­spau­dą, o vi­sų pir­ma tai, kad as­me­ny­bei bū­ti­na keis­tis. Mei­lei pri­si­ke­lia­ma tik nu­ma­ri­nus sa­vą­jį egoiz­mą (plg. Jn 12, 24). „Net jei­gu ta­vo žmo­na ta­ve nie­ki­na, šai­po­si ar iš­juo­kia, – kal­ba šv. Jo­nas Chri­zos­to­mas, vie­nas la­biau­siai ger­bia­mų Ry­tų krikš­čio­ny­bės šven­tų­jų, – tu vis tiek ga­lė­si ją pa­tai­sy­ti mei­le, švel­nu­mu ir di­džiau­sia pa­gar­ba jai... Iš­kęsk bet ką dėl jos, bet nie­ka­da jos ne­pa­nie­kink, nes Kris­tus taip nepa­si­el­gė su  sa­vo Baž­ny­čia“. Su­pran­ta­ma, šie žo­džiai tin­ka ir žmo­nai, kal­bant apie jos vy­rą. Ste­buk­lin­ga­sis lai­mės bal­za­mas iš­ties te­bė­ra lai­mi­mas kaip ir anais pa­sa­kų lai­kais: per rūs­čius as­me­ny­bės iš­ban­dy­mus bei per­kei­ti­mą mei­lė­je, ku­ris rei­ka­lau­ja vi­di­nio dar­bo ir mal­dos.

Pašau­ki­mas šven­tu­mui

Vi­sa, ką ap­ta­rė­me anks­tes­niuo­se cik­lo straips­niuo­se, ga­li­ma api­bū­din­ti kaip au­gi­mą mei­lė­je. Kad dva­si­niai pa­ta­ri­mai krei­pia į to­kį tiks­lą, su­pran­ta­ma, bet, kaip ne kar­tą kal­bė­jo­me, ir psi­cho­lo­gi­nis bran­du­mas bei ge­bė­ji­mas kur­ti har­mo­ni­ją san­tuo­ko­je yra bū­tent su­ge­bė­ji­mo my­lė­ti vai­siai. Jiems pri­klau­so vi­sos mū­sų nuo­dug­niai nag­ri­nė­tos psi­cho­lo­gi­nės su­tuok­ti­nių do­ry­bės: ge­bė­ji­mas mąs­ty­ti emo­ciš­kai įtemp­to­je si­tu­a­ci­jo­je, no­ras ir mo­kė­ji­mas iš­klau­sy­ti, drą­sa ko nors aiš­kiai su­tuok­ti­nio pa­pra­šy­ti, taip pat skir­tin­gų nuo­mo­nių de­ri­ni­mas „ben­dra­dar­biau­jant“ ir kt.

Taip pat esa­me mi­nė­ję, kad tam tik­ra pras­me krikš­čio­ny­bė ne­sa­ko nie­ko ko­ky­biš­kai skir­tin­go nuo to, ką žmo­gui kal­ba svei­kas pro­tas ir no­ras gy­ven­ti žmo­niš­kai bei do­rai. Ta­čiau skir­tin­gai nuo pa­pras­to hu­ma­niz­mo, ti­kė­ji­mas su­tei­kia ir prie­mo­nių šiems tiks­lams pa­siek­ti. Vi­sų pir­ma – tai Vieš­pa­ties pa­gal­ba šia­me ke­ly­je: San­tuo­kos sak­ra­men­tas ap­do­va­no­ja su­tuok­ti­nius ypa­tin­ga ma­lo­ne aug­ti my­lint vie­nas ki­tą. Ta­čiau į ma­lo­nės vei­ki­mą rei­kia at­si­liep­ti jam pri­ta­riant ir as­me­niš­kai prak­ti­kuo­jant ti­kė­ji­mą: dva­siš­kai ren­gian­tis die­nai iš ry­to, ti­riant są­ži­nę va­ka­re, re­gu­lia­riai kal­ban­tis su dva­sios va­do­vu, daž­nai at­lie­kant iš­pa­žin­tį ir pri­imant šv. Ko­mu­ni­ją. O svar­biau­sia, sie­kiant aukš­tų dva­si­nių tiks­lų negalima ­už­mirš­ti pa­ties pa­grin­di­nio – įveik­ti sa­vo cha­rak­te­rio ydas.

Gal­būt kas nors pa­sa­ky­tų, kad jei­gu koks vy­ras ar žmo­na vi­sus šiuos da­ly­kus vyk­do, tai jau vien dėl to jie tam­pa ge­ri kaip šven­tieji. De­ja, ne vis­kas taip pa­pras­ta. Cha­rak­te­rio ydos sly­pi pa­są­mo­nė­je, jos at­si­ne­ša­mos iš vai­kys­tės ir tam tik­ra pras­me iš tie­sų yra pa­vel­di­mos. Iš­rau­ti jas su šak­ni­mis – tai ne ką ma­žes­nis dar­bas, nei He­rak­liui dvy­li­ka tvar­tų iš­mėž­ti. Jau ky­lant ant mei­lės spar­nų aukš­tyn (ir kaip tik tą aki­mir­ką!), dažnai iš ki­še­nės iš­si­ropš­čia už­si­mie­go­ju­si ru­pū­žė ir ap­švirkš­čia to­kį dai­lų ta­vo kū­ri­nį sa­vo ait­riu skys­čiu – jau vien dėl to, kaip pa­ste­bi dau­gy­bė dva­si­nių ra­šy­to­jų, kad su­pras­tum ne­sąs šven­ta­sis. Tad ga­li­me drą­siai at­si­liep­ti į evan­ge­li­nį kvie­ti­mą tap­ti šven­tai­siais (plg. Mt 5, 48), ku­rį Va­ti­ka­no II Su­si­rin­ki­mas ener­gin­gai at­nau­ji­no, pra­šy­da­mas juo sek­ti kiek­vie­ną krikš­čio­nį: jei dė­si­me vi­sas pa­stan­gas sa­vo as­me­ny­bei per­keis­ti mei­lė­je, var­gu ar mū­sų su­tuok­ti­niams teks mus vir­ve riš­ti prie že­mės, kad „le­vi­tuo­da­mi“ jų ne­pa­lik­tu­me. Ko ge­ro, bus tik tru­pu­tį leng­viau su mu­mis su­gy­ven­ti...

Yra toks pa­ra­dok­sas: pa­čiai Onai, iš­ken­čian­čiai Pet­ro kri­ti­ką dėl ne­tvar­kos na­muo­se, at­ro­do, kad ji sa­vo kan­try­be ir kil­nu­mu jau į pa­tį aukš­čiau­sią Eve­res­tą už­ko­pė, ta­čiau bet ku­riam pa­ša­li­niam, ne­ty­čia iš­gir­du­siam tuos vy­ro prie­kaiš­tus, Onos, ne­at­sa­kan­čios ir­zlu­mu į ir­zlu­mą, el­ge­sys pa­si­ro­do tik nor­ma­lus. Iš tik­rų­jų taip ir yra – var­gu ar kan­try­bę vy­ro bur­bė­ji­mui ga­li­ma ­lai­ky­ti di­džia kan­ki­nys­te. Ta­čiau Onai at­ro­do bū­tent taip, ir vei­kiau­siai to­dėl, kad ji iš tik­rų­jų kei­čia sa­vo pa­są­mo­nės ir pro­tė­vių re­ak­ci­jas – vi­sų pir­ma tas, ku­rias ma­tė sa­vo tė­vų kon­flik­tuo­se.

Au­gi­mo my­lint vin­giai

Iš tie­sų, kaip vi­si esa­me pa­ste­bė­ję, leng­viau­sia yra su­tar­ti ne su tei­suo­liais, bet su tais, ku­rie ne­ma­no to­kie esą. San­tuo­ko­je šis „ne­tei­suo­liš­ku­mo“ prin­ci­pas pir­miau­sia su­pras­ti­nas kaip po­rei­kis kri­tiš­kai ver­tin­ti sa­vo bū­dą. Vi­si tu­ri­me ydų ir yde­lių, ir iš tik­rų­jų anks­čiau mū­sų mi­nė­tas ame­ri­kie­čių ka­ta­li­ko psi­chiat­ro klau­si­mas yra pats ge­riau­sias, ko­kį tik ga­li­ma sau už­duo­ti iš ry­to: ką blo­go šian­dien ga­liu pa­da­ry­ti sa­vo su­tuok­ti­niui ir vai­kams? Taip sa­vęs klaus­ti pa­tar­ti­na vi­sai rim­tai. Jei ka­da skai­ty­to­jui tek­tų at­si­dur­ti tarp su­tuok­ti­nių, ku­rių kiek­vie­nas kas ry­tą iš­si­ke­lia to­kį klau­si­mą, ga­li­ma ne­abe­jo­ti, kad jū­sų sie­lo­je bus leng­va ir links­ma kaip nie­kur ki­tur.

Pa­ra­dok­sa­lu, bet, kaip esa­me mi­nė­ję, vie­na svar­biau­sių mū­sų kon­flik­tų prie­žas­čių yra... ag­re­sy­vus no­ras įro­dy­ti sa­vo ge­ru­mą. Tad kai ki­tą die­ną jau pa­ti Ona ap­mąs­čiu­siam sa­vo die­ną ir pa­skai­čiu­siam Evan­ge­li­ją Pet­rui pa­sa­kys, kad jis ir vėl iš­mė­tė sa­vo ko­ji­nes, jam kils iš tie­sų ne­men­kas no­ras įro­dy­ti, jog toks dva­sin­gas žmo­gus kaip jis yra aukš­čiau to­kių nie­kin­gų pro­ble­mų. „O tu...“ – ver­šis iš jo bur­nos. Be to, tur­būt ir Ona, duo­da­ma vy­rui pa­sta­bą, pa­si­duos pa­gun­dai „at­ker­šy­ti“ už va­ka­rykš­tį jo bur­bė­ji­mą ar­ba bent no­rės šiek tiek nu­leis­ti dva­sin­gą­jį Pet­rą ant že­mės.

Kad ir kaip ten bū­tų, ir­zli in­to­na­ci­ja su­tuok­ti­nio bal­se ir kė­si­ni­ma­sis į mū­sų cha­rak­te­rio to­bu­lu­mą san­tuo­ko­je, ko ge­ro, yra sun­kiau­siai pri­ima­mi iš­šū­kiai: juos iš­gir­dus, dva­sin­gu­mas daž­nai be­ma­tant pa­si­sle­pia gi­liau­sia­me sie­los ur­ve­ly­je ir lie­ka tik no­ras at­si­mo­kė­ti tuo pa­čiu. Kaip ne kar­tą mi­nė­jo­me, čia krikš­čio­ny­bė yra pra­na­šes­nė už psi­cho­lo­gi­ją: Die­vas su­tei­kia jė­gų iš­lik­ti my­lin­čiam. Ta­čiau ne be pa­stan­gų: kaip tik to­kio­mis aki­mir­ko­mis ge­riau­sia pri­si­min­ti ir kan­ki­nys­tės ka­rū­ną, ir tai, kaip šv. Jo­nas Chri­zos­to­mas pa­ta­rė my­lė­ti sa­vo su­tuok­ti­nį, – kaip Kris­tus Baž­ny­čią. Nai­vu bū­tų ti­kė­tis, kad iš po­lin­kio pyk­ti ir įsi­žeis­ti ga­li­ma grei­tai iš­aug­ti, bet, nuo­lat pra­šant Vieš­pa­ties pa­gal­bos, po pa­si­kar­to­jan­čių bumb­te­lė­ji­mų že­myn iš to­kių sil­pny­bių per ke­le­rius me­tus ga­li­ma iš­si­va­duo­ti.

Bendra mal­da

Ša­lia as­me­ni­nės ti­kė­ji­mo prak­ti­kos la­bai svar­bi ben­dra su­tuok­ti­nių mal­da. Kaip sa­kė­me straips­ne­lio pra­džio­je, net sta­tis­ti­ka kal­ba, kad tie, ku­rie mel­džia­si kar­tu, ir iš­lie­ka kar­tu. Tai ne­ste­bi­na: juk ne­iš­ei­na drau­ge mels­tis prieš tai ne­su­si­tai­kius, ir­zu­lio grums­te­lių vie­nas ki­tam ne­at­lei­dus. Ben­dra mal­da au­gi­na mei­lę vie­nas ki­tam ir per žmo­giš­ką­sias pa­stan­gas, ir per Vieš­pa­ties tei­kia­mą ma­lo­nę.

Ne­se­niai vie­na ame­ri­kie­čių stu­den­tė pa­sa­ko­jo apie tai, kad jų šei­mo­je pri­mirš­tą mal­dos prak­ti­ką vi­sa­da pri­me­na pa­di­dė­jęs ir­zlu­mas ir ne­su­ta­ri­mai. Ame­ri­ko­je nie­ko ne­ste­bi­nan­ti aš­tuo­nių vai­kų šei­ma ry­tais drau­ge per­skai­to tos die­nos šv. Mi­šių skai­ti­nius, die­ną kal­ba „Vieš­pa­ties An­ge­lą“, o va­ka­re – ro­ži­nį ar­ba lais­vai pa­dė­ko­ja Die­vui už tos die­nos įvy­kius, taip pat kar­tu gie­da ir pra­šo Vieš­pa­tį to­liau juos glo­bo­ti. Džiaugs­mas ir san­tar­vė jų na­muo­se aki­vaiz­džiai pri­klau­so nuo šios ant­gam­ti­nės pa­gal­bos.

Tad tik­riau­siai bū­tent apie to­kius su­tuok­ti­nius – ne­bi­jan­čius sa­ve ma­ty­ti kaip ne­baig­tus Die­vo kū­ri­nius ir nuo­šir­džiai be­si­sten­gian­čius iš­tirp­dy­ti dva­si­nes bei psi­cho­lo­gi­nes kliū­tis, kurios ne­lei­džia mei­lei lais­vai lie­tis iš šir­dies, – sa­vo gar­si­ą­ją min­tį iš­sa­kė anks­ty­vo­sios krikš­čio­ny­bės ra­šy­to­jas Ter­tu­li­jonas: „Kaip ga­li­ma ap­ra­šy­ti lai­mę tos san­tuo­kos, ku­ri su­da­ry­ta Baž­ny­čio­je, su­stip­rin­ta au­kos, pa­lai­min­ta an­ge­lų ir įtei­sin­ta pa­ties dan­giš­ko­jo Tė­vo? Koks nuo­sta­bus yra su­si­jun­gu­sių­jų ti­kė­ji­me ry­šys: jie gy­ve­na ta pa­čia vil­ti­mi, tais pa­čiais troš­ki­mais, to­mis pa­čio­mis pa­stan­go­mis ir ta pa­čia tar­nys­te! Jie abu yra vie­no Tė­vo vai­kai ir to pa­ties Šei­mi­nin­ko tar­nai, ne­per­ski­ria­mi dva­sia ir kū­nu – iš tie­sų du vie­na­me kū­ne. Kur kū­nas vie­nas, vie­na ir dva­sia“.

Gy­ven­ti to­kio­je san­tuo­ko­je yra iš tiesų leng­va!

Gin­tau­tas VAITOŠKA

Psi­cho­te­ra­peu­tas