Kadaise būdavo sakoma: sutiktam kaminkrėčiui pagriebus už suodinos sagos galima prisivilioti laimę. Tačiau centralizuotas šildymas kaminkrėčio profesiją nustūmė į šalį. Lietuvoje legendą apie laimę nešantį kaminkrėtį gaivina ir tradicinę kaminkrėtystę puoselėja vilnietis Egidijus Kurlianskas.
Tęsia prosenelio amatą
Nuo vaikystės prisimename Hanso Kristiano Anderseno pasaką apie piemenėlę ir kaminkrėtį. Kamino viršuje atsidūrusiai piemenėlei pasaulis pasirodė labai didelis ir platus. Pasaulį nuo stogų kaminkrėčiai regi kasdien. Tačiau jų darbas nėra toks romantiškas, veikiau – suodinas.
„Kaminkrėtystė man įdomi, aš mėgstu šį darbą, domiuosi naujienomis ir istorija, todėl lengva dirbti. Kiti pabando, bet jiems tas darbas neprilimpa“, – sako Vilniuje šeimą sukūręs iš Biržų kilęs Egidijus Kurlianskas.
Į kaminkrėtystę jauną vaikiną pastūmėjo noras tęsti giminės amatą. Egidijaus prosenelis Kazimieras Šimaitis, tapęs karo belaisviu, Vokietijoje ir Austrijoje praleido trejus metus. Ten perprato vokiško tipo krosnių mūrijimo amatą ir perėmė šimtmečius Vakarų Europoje kauptą krosnininkų ir kaminkrėčių patirtį. Grįžęs į Lietuvą, jis mūrijo krosnis, kurios šilumą išlaikydavo iki trijų parų. Iki šiol tokios krosnys šildo namus, jų yra išlikę Pasvalio rajone ir Klaipėdoje.
Kaminų priežiūra jaunas vaikinas verčiasi jau ne vienus metus. Šio amato mokėsi iš seno krosnininko, dirbdamas pameistriu kitose įmonėse. Dabar turi savo verslą ir dirba savarankiškai. Neseniai tapo pirmuoju tradicinės kaminkrėtystės atstovu Lietuvoje ir įgijo tautinio paveldo sertifikatą.
Žaidžia su ugnimi
Nacionalinei židinių ir dūmtraukių montuotojų asociacijai „Florianus“ priklausančios įmonės „Židinių meistrai“ vadovas Rimas Jatkauskas neabejoja, kad kaminkrėčio profesija labai reikalinga.
„Kaip ir mašiną, kaminą reikia prižiūrėti. Tačiau mūsų žmonės kūrena tol, kol jis užsikemša. Štai ir šiandien viena klientė skambino ir skundėsi dėl dūmtraukio. Tris metus kūreno židinį ir buvo gerai, o dabar – netraukia. Pasirodo, kamino dar nevalė“, – pasakojo R.Jatkauskas.
Bendrosiose priešgaisrinės saugos taisyklėse nurodyta, kad kaminą reikia valyti prieš kiekvieną kūrenimo sezoną, bet to mažai kas paiso. Kaminkrėčio žmonės ieško arba patys ant stogų ropščiasi dažniausiai tuomet, kai dūmai iš krosnies pasklinda po namus. Užsikimšus kaminui, gali kilti gaisras. Tokios nelaimės kasmet aplanko žmones, tačiau kiti iš to nepasimoko.
„Lietuviai linkę viską pasidaryti patys, bet tai nėra geriausia išeitis. Kiekvieną darbą turėtų atlikti tos srities profesionalas. Kamino irgi gerai neišvalysi su šluota ar šaka. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai gana paprasta“, – kalbėjo asociacijos „Florianus“ narys.
Kitokia tvarka Vakarų Europos šalyse, kur kaminkrėtystė gyva iki šiol. Štai Italijoje ar Vokietijoje kaminų valymas yra privalomas, tad kaminkrėčiams darbo daugiau, o gaisrininkams – mažiau.
Lietuvoje taip pat formavosi kaminkrėtystės tradicijos. Siekiant sumažinti gaisrų, kylančių dėl netvarkingų krosnių ir dūmtraukių, 1837 metais Vilniuje buvo įsteigtas kaminkrėčių cechas.
<a href='http://ads.valstietis.lt/www/delivery/ck.php?n=a09e90d6&cb=5648981' target='_blank'><img src='http://ads.valstietis.lt/www/delivery/avw.php?zoneid=67&cb=12314&n=a09e90d6' border='0' alt='' /></a>
E.Kurlianskas viliasi, kad šis amatas dar atgims ir pas mus. Jau dabar kaminų valyti profesionalus kaminkrėtys kviečiamas į įvairius šalies kampelius. Dažniausiai tenka važiuoti į Vilniaus ir Kauno regionus. Tačiau neatsisako kaminų valyti ir Nidoje. Čia nuo stogų atsiveria išskirtinė panorama.
Kamine rado senovinių pinigų
Ruduo kaminkrėčiams – karštas darbymetis. Apsiginklavęs lynais, šepečiais, teleskopinėmis lazdelėmis, svareliais vaikinas ant stogų lipa po kelis kartus per dieną.
Egidijus naudoja ne tik nuo seno išlikusius kaminkrėčių įrankius, bet ir šiuolaikiškas priemones bei įrangą, kuri padeda įvertinti kamino būklę, nustatyti CO2 koncentraciją.
Kaminų valymas kainuoja nuo 60 iki kelių šimtų litų. Kaminkrėtys sako, kad vasarą ši paslauga būtų pigesnė.
Ant stogo jis gali užtrukti nuo pusvalandžio iki kelių valandų, o kartais ir gerokai ilgiau, jei kaminas stipriai užkimštas. O tokių – dauguma.
Šveisdamas kaminus kaminkrėtys prigremžia ne tik kibirus suodžių, bet ir randa pačių netikėčiausių daiktų – nuo įvairiausių įrankių iki paslėptų senovinių pinigų.
Dūmtraukius rekomenduojama valyti mažiausiai du kartus per metus, o senus kaminus sezono metu – kas tris mėnesius, tuomet kaminus prižiūrėti būtų kur kas paprasčiau. Tačiau neretai Lietuvos žmonės apie kaminų valymą iš viso pamiršta, kol apie tai neprimena iš krosnies ar židinio virstantys dūmai.
Egidijus sako, kad besiskelbiančių kaminkrėčiais atsiranda vis daugiau, tačiau jų veiklos niekas neprižiūri ir nekontroliuoja. Tad geriau ryžtis kaminą valyti pačiam nei kviestis kvalifikacijos pažymėjimo neturintį žmogų. Dėl aukščio ir kenksmingų suodžių kaminkrėčio darbas gana pavojingas, bet įdomus ir net romantiškas, nors ta romantika ir suodina.
„Aišku, suodžių neišvengsi. Bet kai žmonėms padarai gerą darbą, atsiranda motyvas dirbti. Be to, valydamas kaminus prisidedu prie saugesnės ir švaresnės Lietuvos kūrimo“, – savo darbą įprasmina Egidijus.
Prietarai atgyja per šventę
Kaminkrėčio amatas nuo seno apipintas legendomis ir prietarais. Viena jų pasakoja, kad kaminkrėtys išgelbėjo vieno Anglijos karaliaus gyvybę – suvaldė pasibaidžiusius arklius. Išgelbėtas karalius nurodė gerbti ir mylėti kaminkrėčius. Nuo to laiko kaminkrėčiai – laimės simbolis.
Kitas pasakojimas byloja, kad mažas kaminkrėtys, valydamas vieną iš daugelio karališkųjų namų kaminų, nugirdo sąmokslininkų ketinimus nužudyti karalių. Berniukas apie tai papasakojo šeimininkui, o šis pranešė karaliui. Sąmokslininkai buvo nubausti, o kaminkrėčiai pagerbti. Tačiau gali būti, kad kaminkrėtys laimės simboliu paskelbtas dėl paprastesnių dalykų. Po darbų grįždami suodini kaminkrėčiai baugindavo žmonės. Todėl ir buvo sukurta legenda esą prisilietus prie suodino kaminkrėčio galima prisivilioti laimę.
Legendos ir prietarai atgyja, kai kaminkrėčiai iš viso pasaulio susirenka į Italijoje kasmet vykstančią tarptautinę kaminkrėčių šventę. Joje du kartus mūsų šaliai atstovavo E.Kurlianskas su kolegomis. Vyrai į Italiją važiavo apsirėdę specialiai šventei pasiūtais įspūdingais juodais odiniais drabužiais, kuriuos puošė vyčiu ženklintos sagos ir Gedimino stulpus vaizduojančios sagtys, pasidabinę juodais katiliukais.
Kaminkrėčiai sukelia didelį šurmulį ir džiaugsmą gyventojams. Jie dalija vaikams saldainius, įvairius suvenyrus, sagas, anglimi teplioja veidus. Žmonės dėl to tik džiaugiasi, nes vis dar tikima, kad prisilietimas prie suodino kaminkrėčio atneša laimę.
Vida Tavorienė
