Jau tryliktuosius metus atliekamas Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekonomikos tyrimas rodo, kad šešėlinė ekonomika Lietuvoje siekia 27 procentus BVP. Net trečdalį šešėlio sudaro kontrabanda – nelegalus prekių įvežimas į šalį, nesumokant mokesčių. Pagrindinės kontrabandinės prekės – tabakas ir stiprusis alkoholis, kuris dideliais kiekiais keliauja į Lietuvą iš Baltarusijos ir Kaliningrado.
Gyventojai perka kontrabandines prekes, nes jos pigesnės, kai kam kontrabanda – pajamų šaltinis. Galima būtų džiaugtis tokiais jos nuopelnais, jei kontrabanda nesukurtų nelygių konkurencijos sąlygų legaliems prekių pardavėjams. Ekonomistai kontrabandą vertina kaip signalą, kad rinkoje yra sudarytos nepalankios žaidimo taisyklės, kitaip tariant, kur nesukurta laisva rinka, ten susikuria juodoji. Nepalankios taisyklės - tai visų pirma dideli akcizai, kurie kainų skirtumą tarp Lietuvos ir ES nepriklausančių kaimynių padaro milžinišką ir itin patrauklų kontrabandai.
Akcizų klausimu turime ribotą veiksmo laisvę – minimalius akcizus nustato ES, tad šiandien galėtume mažinti akcizus tik alkoholiui, bet ne tabakui. Prieš kontrabandą deklaracijomis kovojantis Lietuvos deleguotas ir už mokesčius atsakingas komisaras A. Šemeta, kaip koks pamokos neišmokęs mokinys, nekelia akcizų klausimo, kuris itin aktualus ties ES sienomis esančioms šalims, kurių specifiką jis turėtų puikiai žinoti. Paprastai sakant, parūpino europines kainas, tačiau užmiršo, kad pajamos tai vietinės.
Grįžkime į Lietuvą - alkoholio akcizų mažinimo pasiūlymas jau užregistruotas Seime, ir reikia tikėtis, kad politikai ne tik deklaruos, bet ir savo balsais patvirtins siekį išnaikinti kontrabandą ir susirinkti papildomų pajamų į biudžetą. Nelegalią prekybą labai sumažintų ir draudimo naktį prekiauti alkoholiu panaikinimas. Deja, bet ekonominių sprendimų tabako srityje Lietuvoje taikyti negalima – priešingai, nuo Naujųjų, Lietuva netgi turės kelti akcizus tabakui, kad atitiktų minimalius reikalavimus. Tai reiškia, kad pakėlus mokesčius, potraukis kontrabandai dar labiau išaugs.
Taigi, Lietuvai nėra kitos išeities, kaip taikyti neekonomines priemones, tad kamuoliukas didžiąja dalimi atsiduria Vidaus reikalų ministerijos rankose. Tai šios ministerijos kompetencijoje saugoti sienas, tikrinti krovinius keliuose, o kadangi šis verslas puikiai organizuotas, tai didžiąją darbo dalį turi nudirbti ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba.
Tačiau kolei kas ministras tik pajuokauja apie senas knygnešių tradicijas, permeta atsakomybę muitinei, kuri, tiesa, nešventoji taip pat, ir apsiriboja smulkiomis priemonėmis. Absurdiškiausia, kai kovą su kontrabanda norima vulgarizuoti – pasigirsta siūlymų numatyti atsakomybę žmonėms už kontrabandinių prekių įsigijimą. Taigi, užuot kontrabandą „sugavus“ stambiu mastu, būtų daug veiklos imitacijos, sulaikytų asocialių asmenų, gal paauglių, ir kitokių pavienių atvejų.
Būtų keista, tačiau korupcijos fone tai dėsninga, kad Lietuvoje, kur vieni kitus gerai pažįsta, kur tarnybos žino detalią informaciją ir gali paruošti pažymas apie kiekvieną Lietuvos gyventoją, kontrabandinis verslas klesti, žlugdydamas konkurenciją, legalius gamintojus ir valstybės finansus.
Kovoje su kontrabanda negana sumažinti akcizus, kiek tai įmanoma, saugoti sienas. Būtina susilaikyti nuo bet kokių naujų suvaržymų tabako srityje „vardan sveikatos“, kurie sveikatos tikrai neduos, bet kontrabandą augins. ES diskutuojama, kad reikėtų uždrausti spalvingus cigarečių pakelius, mėtinius ingredientus ir net baltą tabako popierių.
Tai reikštų, kad legaliai produkcijai iškeliami didesni reikalavimai, prekė padaroma sąmoningai atgrasia, tačiau tai tik didina šešėlinės prekės patrauklumą. Neatleistina, kad žymiai labiau nei kitos ES šalys kontrabandos vėžiu serganti Lietuva nepasveria šios rizikos, o Sveikatos ministerijos pareigūnai neatsakingai žygiuoja sąlygų kontrabandai gerinimo priešaky.
Į gyvenimą jie žvelgia tarsi viena akimi: juk klestinti kontrabanda vėjais paleidžia visas pastangas mažinti tabako ir alkoholio prieinamumą, niekais paverčia bet kokį legalių pardavėjų reguliavimą. Sveikatos ministerija mato tik legalią veiklą, ją nori kuo griežčiau sureguliuoti, tačiau atveria plačias galimybes šešėlinėms veikloms. Šūkis „už žmonių sveikatą“ skamba labai iškilmingai, o tamsos struktūroms jis dar ir pelningas. Tik jau gal pats laikas būtų perdėlioti akcentus legalaus verslo naudai?
