Keturios savaitės be automobilio. Beveik prieš mėnesį nusprendžiau darbo dienomis ignoruoti savo mašiną. Priežastis labai paprasta – suskaičiavus mėnesio išlaidas akis jau nebe pirmą kartą užkliūna ties eilute „pinigai mašinai“. 400, 500, 600 litų. Tiek per mėnesį praryja ne tik benzino bakas, bet ir lizingas.
Nusprendžiau pasikapstyti giliau. Ant lapo surašiau visas išlaidas remontams, dalims ir visokiems niekučiams automobiliui maždaug per pastaruosius metus. Žinoma, tikslių skaičių neatkapsčiau, bet bent finansiškai didžiausius įvykius atsiminiau.
Paaiškėjo, kad vidutiniškai per mėnesį mašinai skiriu po 670 litų. Prisipažinsiu – ši suma man sukėlė lengvą šoką. Per mėnesį mažiau išleidžiu net buto nuomai su komunaliniais mokesčiais. Tiesa, šią naštą dalijamės dviese su drauge.
Sudėliojęs skaičiukus ėmiau rimtai abejoti, ar man reikalingas automobilis. Prieš pusmetį persikrausčiau į Naujamiesčio rajoną Vilniuje. Nors buto nuoma arčiau miesto centro buvo daugiau kaip ketvirtadaliu brangesnė, tačiau labai erzindavo kelionėms į darbą iš miegamojo rajono sugaištamas laikas ir išlaidos kurui. Dabar darbas, centras, pramogų vietos ir net parkas yra vos už keliolikos minučių kelio savomis kojomis.
Taigi, birželio viduryje nusprendžiau savo automobilį darbo dienomis atiduoti tėvams, kad nekiltų pagunda spjauti į visą šį reikalą. Tiesa, per tas keturias savaites mašina naudojausi laisvomis nuo darbo dienomis. Kad ir kaip būtų kurui neišleidau nė cento, nes važiuodavau tik tada, kai reikėdavo padėti (pavežti) ką nors iš giminaičių ar pažįstamų, todėl kelionės išlaidomis pasirūpindavo jie.
Nusprendžiau, kad savęs nevaržysiu ir jeigu kur nors reiks skubiai nuvykti arba norėsiu patogumo, sėsiu į taksi. Vis dėlto teko prisiminti ir keliones viešuoju transportu. Autobusais, troleibusais ir mikroautobusais važinėjau nedaug – jiems išleidau 20 litų.
Taksi paslaugomis naudojausi kur kas dažniau nei viešojo transporto. Patyrinėjęs internete įsitikinau, kad įsėdimo ir kilometro kainos daugelyje bendrovių yra labai panašios. Be to, nusprendžiau palyginti įprastas taksi ir sunkmečiu atsiradusias nuomos paslaugas. Nuoma - tai iš esmės ta pati taksi paslauga, tik dėl kelionės kainos susitari dar su operatore.
Patys paslaugos teikėjai deklaravo, kad važiuoti su jais pigiau, tačiau man buvo visiškai priešingai. Tą patį atstumą tuo pačiu metu važiavau iš viso keturis kartus: du kartus su taksi, du kartus su nuomos automobiliais. Abu kartus kelionė mašina su užrašu „nuoma“ atsiėjo 12 litų, o su taksi – vieną kartą 9 litus, o kitą kartą – 10 litų. Iš viso per keturias savaites taksi ir nuomos paslaugoms išleidau 143 litus.
Vieną kartą per mėnesį pasinaudojau ir vadinamąją automobilių dalinimosi paslauga. Nors, kaip minėjau ir reportaže, tikslesnis apibūdinimas yra trumpalaikė automobilių nuoma. Automobilį rezervavausi ir pasiėmiau jau po darbo valandų, tad jo nuoma vienai valandai kainavo keturis litus, o dar kiekvieną valandą turėjau po 10 nemokamų kilometrų.
Automobiliu naudojausi beveik penkias valandas. Per tą laiką buvau futbolo treniruotėje, važiavau vakarieniauti ir aplankiau giminaičius – ši paslauga man kainavo 26 litus. Mano supratimu – visai nedaug, tik buvo nepatogu eiti iki automobilio stovėjimo taško ir po to jį pristatyti į tą patį tašką.
Be to, per šias keturias savaites dažniau važinėjausi ir dviračiu, kurį įsigijau pavasarį. Pirkau gerokai pavažinėtą, todėl jis man kainavo kelis šimtus litų. Bet vis dar važiuoja...ir gana greitai. Dviračiui išleistų pinigų į šio mėnesio eilutę neįtraukiau, nes daugiausia jis man bus reikalingas per atostogas.
Iš viso per tas keturias savaites išleidau 189 litus. Tai gerokai mažiau nei vidutinės išlaidos nuosavam automobiliui, o ir kojas pramankštindavau puikiai. Tačiau dabartinė mano situacija yra palanki neturėti automobilio – darbas ir pramogos pasiekiamos net ir savom kojomis. Be to, neturiu vaikų, kuriais pasirūpinti be automobilio būtų sudėtinga.
Vis dėlto sunkiai įsivaizduoju, kaip patogiai galėčiau praleisti vasarą be automobilio. Būtų idealu, jei automobilio išlaikymas kainuotų tik savaitgaliais.
Kokių nepatogumų patyriau per šį mėnesį mieste važinėdamas ne savu automobiliu? Keletą kartų nevažiavau pietauti į kitą miesto galą, nes pagailo pinigų taksi. Kita vertus, tie susitikimai per pietus nebuvo gyvybiškai svarbūs. Tik kelionių dviračiu nelydėjo sėkmė – iš trijų ilgesnių pasivažinėjimų du kartus buvau permerktas lietaus.
Bendra išvada – darbo dienomis man automobilio nereikia, tačiau visiškai atsisakyti jo nenorėčiau. Būtų idealu jo išlaikymą dalintis su dar vienu arba net dviem žmonėmis.
Daugiau informacijos ir nuomonių apie gyvenimą mieste be automobilio rasite www.pinigukarta.lt
