Lietuvos gamtosaugoje siaučiant teisiniam nihilizmui, įvairiausi pažeidimai ir nusikaltimai mūsų visuomenės nebelabai stebina. Vis tik vieno įdomiausių šalies kaimų – Mingės – tragedija mažai ką paliks abejingu.
Tai vienas ciniškiausių pastarojo meto nusikaltimų, kai unikali Lietuvos vieta buvo bėgėdiškai ir negrįžtamai nusiaubiama. Iškirsta apie 150 medžių Minijos pakrantėje, nepataisomai sunaikinta unikali „lietuviškos Venecijos“ amtosfera. Tam, kad spėti įsisavinti ES skirtas lėšas (tikrai ne mūsų kultūrinio ir gamtinio paveldo naikinimui). Gudriai pasinaudoję spragomis teisės aktuose bei apsiginklavę vietinių valdininkų parašais ir palaiminimais „Šilutės polderiai“ lengvai pasijuto visagaliais. Ir štai galime drąsiai braukti Mingę iš Lietuvos kultūros paveldo sąrašo. Užtatai bus grįsti keliukai ir dviračių takas.
Kaip gali šalies piliečiai adekvačiai reaguoti į tokius nusikaltimus mums visiems? Ko gero, tik kreipdamiesi į valdžios institucijas, kad nusikaltėliai būtų nubausti simbolinėmis baudomis, kurias lengvai susimokės iš jau „įsisavintų“ ES lėšų.
Judėjimas „Už gamtą“ kreipiasi į šalies prezidentę D.Grybauskaitę ir kitus valstybės vadovus išsakyti vienareikšmišką požiūrį į panašius nusikaltimus tautai. Gal būt Mingės kaimo tragedija jiems pasirodys per menka, neverta dėmesio?
Judėjimas „Už gamtą“ konstatuoja visišką valdžios institucijų abejingumą panašiems nusikaltimams. Tik pasipiktinusi visuomenė gali priversti valdininkus ką nors daryti. Bet puikiai žinome, kad tai bus, kaip sako anglai „per vėlu ir per mažai“.
Mes jau daug kartų įsitikinome, kad einant tradiciniais keliais ir klystkeliais realiai ką nors padaryti ar pajudinti praktiškai neįmanoma. Mingės tragedija verčia mus dar ir dar kartą kreiptis į Vyriausybę ir Seimą su tiesmukiškais klausimais. Kada bus svartomas ir priimtas valdininkų asmeninės atsakomybės įstatymas? Jei jis dabar egzistuotų (ir būtų pažangus) leidimą barbariškam aktui pasirašęs Kintų seniūnas turėtų būti teisiamas. O kur viešojo intereso gynimo įstatymas? Abu šie įstatymai, seniai galiojantys absoliučioje daugumoje Europos šalių, pas mus pamiršti. Nes giliai nenaudingi valdininkų armijai. Akivaizdu, kad tik tokių įstatymų priėmimas galėtų pažaboti gamtos ir kultūrinio paveldo naikintojų apetitus.
Kreipiamės į visus savo šalį mylinčius Lietuvos žmones. Nežiūrint sunkumų ir krizės, nežiūrint kad nelieka laiko ir energijos skirti dėmesio kitkam, negu rūpestis darbu ir šeimos išlaikymu, nepamirškite, kad po krizės gamtos beveik nebebus. Kai tauta apsnūsta nuo sunkumų, krizės nejaučianti visuomenės dalis tuo gudriai pasinaudoja. Įstatymų keitimui, kurie praeina nepastebėti ir yra akivaizdžiai skirti gražiausių Lietuvos vietų privatizavimui ir aptvėrimui. Panašių „lėšų įsisavinimo“ nusikaltimų, kurių vieno auka tapo Mingė, ramiam ciniškam vykdymui. Pavyzdžių aibė.
Judėjimas „Už gamtą“ kreipiasi į šalies vadovus pagaliau sukurti ir paskelbti rimtą Lietuvos gamtosauginės politikos planą ir pagrindines gaires. Tokį, kuriame, sutinkamai su ES prioritetais, gamta nebūtų, kaip dabar, nuvargusio nuomininko vietoje. Praranda gamta – prarandame mes visi.
Judėjimo „Už gamtą“ steigėjai
