Šiandien, gegužės 13 dieną, grandioziniu koncertu „Forum Palace“, klube "Balsas.lt" 15-ąjį jubiliejų švenčianti grupė ŽAS pristato 15 svarbiausių savo istorijos faktų.
1. „Debilas ir bažnyčioje debilas“
Būtent taip vadinosi pati pirmoji grupės ŽAS daina, sukurta ir įrašyta dar gūdžiais 1993 metais.
Viskas prasidėjo „M-1“ įrašų studijoje, į kurią kartkartėmis užsukdavo Marius Berenis (dar ne Tru Sabaka) ir Linas Mažeika (dar ne Ezopas ir ne Karalius). Ten darbavęsis Andrius Mamontovas kartą šiems dviems exmetalistams juokais pasiūlė parepuoti – dabar tai vadinama tiesiog „freestyle“.
Po Mariaus ir Lino ekspromto Andrius ištarė lemtingą frazę : „Vyručiai, jums reikia būti reperiais, o ne metalistais“. Gal viskas būtų tuo ir pasibaigę, jei ne Andriaus brolis Justas Mamontovas (Lietuva – giminių kraštas), kuris tuo metu vadovavo leidybinei kompanijai „Koja records“ ir kaip tik ruošėsi pirmo lietuviško šokių muzikos rinkinio leidybai.
Lemtingo atsitiktinumo dėka (jų ŽAS istorijoje buvo tikrai ne vienas) rinkiniui kaip tik trūko vienos dainos. Štai tada Andrius ir pasiūlė būsimiems „žasams“ pabandyti įrašyti kokią nors dainą. Vyrukai iš karto nusprendė „prisiklijuoti“ skandalistų etiketę, todėl ironiškai apdainavo tuo metu Lietuvoje labai populiarios sektos „Tikėjimo žodis“ veiklą. Nors dainą „Debilas ir bažnyčioje debilas“ vargiai galima pavadinti šokių muzikos kūriniu, ji vis dėlto atsidūrė rinkinyje. Teliko sugalvoti grupei pavadinimą. Už pavadinimą „žasai“ iki šiol skolingi Mariaus broliui, kuris po ilgų apmąstymų ištarė visiškai bereikšmę frazę „žertva ant smūgio“. Štai tai taip gimė pirmasis ŽAS kūrinys, kuris, beje, nėra gyvai skambėjęs nė viename koncerte.
2. Pirmasis ŽAS koncertas
Prieš 15 metų į grandiozinį albumo „Kai perplauksi upę“ pristatymo turą susiruošusi legendinė grupė „Foje“ rengėsi finaliniam koncertui Vingio parke. „Foje“ lyderis Andrius Mamontovas nusprendė, kad pirmoje koncerto dalyje turi pasirodyti jaunos ir dar mažai žinomos Lietuvos grupės. Tokį pasiūlymą gavo ir ŽAS, nors tuo metu vaikinai teturėjo tik vieną dainą „Debilas ir bažnyčioje debilas“, kurią įrašyti padėjo ne kas kitas, o tas pats A.Mamontovas.
Vyrukai į pasiūlymą sureagavo atsakingai. Visų pirma, vos per vieną naktį buitinėmis sąlygomis „žasai“ įrašė antrąjį savo kūrinį „Ne pieną gėręs, ne nuo pieno ir mirsi“, kuris vėliau tapo tikru hitu.
Tačiau pagrindiniai pasiruošimo darbai prasidėjo koncerto dieną.
Visa draugų šutvė susirinko Mariaus virtuvėje, kur pradėjo „ruoštis“ koncertui su alaus pagalba. Dabar jau niekas negali pasakyti, kiek žmonių dalyvavo tame „pasiruošime“. Faktas yra tai, kad jų buvo nemažiau nei šeši. Visiškai atsitiktinai prie šios smagios kompanijos prisijungė ir Gidonas Šapiro - Bilas, kuris tuo metu bičiuliavosi su Mariaus broliu. Nors Bilas beveik nieko nepažinojo, jam tai nesutrukdė greitai įsilieti į šutvę.
Vyrukai ypač daug dėmesio nusprendė skirti sceniniam įvaizdžiui. Juolab, kad pasirodyti reikėjo pagal fonogramą, tad repetuoti daug nereikėjo. Vaikinai prisirankiojo bent kiek į reperių panašių drabužių, o Linas (vis dar Mažeika) iš kažkur ištrauke raspiratorių. Negana to, „žasai“ nusavino kelias Mariaus mamos beretes.
Vakarėjant įšilusi kompanija patraukė Vingio parko estrados link. Vyručiai siūlė prisijungti prie grupės beveik visiems pakelyje sutiktiems pažįstamiems. Vis dėlto į sceną pakilo tik Tru Sabaka, Ezopas, Tomas Rimkus (Miaso), Bilas ir Makas (jo tikrąjį vardą istorija nutyli).
3.Kodėl dužo Sporto rūmų veidrodžiai?
Pasakoja Linas Zareckas-Choras:
Tai istorija, dėl kurios mums buvo ilgiems metams prilipdyta skandalistų etiketė. Pokštas, nuo kurio prasidėjo etapas, kai apie mus ėmė rašyti spauda. Bajeris, dėl kurio ant plauko pakibo mūsų pirmasis pasirodymas išsvajotoje Sporto rūmų scenoje.
Neslpėpsime - laiką prieš koncertą leidome labai linksmai. Leidome sau daryti, ką norime. Įsijautėme į roko vilkų rolę, kuriems galima viskas. Užėjome su Ezopu į sportrūmio persirengimo kambarį. Tyliai nužvelgėme juose kabančius blizgančius veidrodžius ir net nesitarę supratome, ką norime padaryti. Netrukus į juos jau skrido kėdės ir pasigirdo šaižus dūžtančio stiklo garsas. Tik tada atsikvošėjome, ką pridirbę. Kas buvo toliau? Mus auklėjo Sporto rūmų valdžia, koncerto organizatoriai, policija. Įsivaizdavomw, kad esame kieti rokeriai skandalistai, bet iš tiesų pasielgėme kaip buduliai - vandalai. Kaip bebūtų, bet tas įvykis prisidėjo prie mūsų populiarumo. Tada supratome, kad skandalai yra šou pasaulio variklis. Gerai, kad tada nebuvo silikoninių papų. Pajuokaujame, kad dar netyčia ant bajerio kuris nors iš mūsų būtų ir susidėjęs juos.J
4.Ū-ŽAS: necenzūriniai žodžiai ir slengo žodynėlis
Užteko vieno pasirodymo, kad ŽAS atkreiptų ne tik klausytojų, bet ir leidėjų dėmesį. Debiutinį albumą išleisti susiruošusi leidybinė kompanija „Koja records“ į prodiuserius pasiūlė Žeraldą Povilaitį.Ankštoje jo studijoje pasitelkus pakankamai primityvius metodus (visa tai kompensavo žasų išradingumas ir polėkis) buvo pradėtas lipdyti albumas „Ū-ŽAS“.
Suprantama, didžiausias dėmesys buvo sukoncentruotas į dainų tekstus, kuriuose vyravo stoties bomžų bei kitokių asocialių asmenų gyvenimo istorijos - „Jis gyvena stotyje“ , „Chulia“. Žasai nevengė ir socialinių temų - tai ryškiausiai atspindi kūrinys „Mums priklauso ateitis“.
Visos dainos buvo gausiai „paskanintos“ gatviniu slengu ir keiksmais. Baigus įrašinėti albumą, paaiškėjo, kad tik 2 dainose apsieita be necenzūrinių žodžių ar kitokių riebių išsireiškimų. Būtent dėl šios priežasties daugeliui ŽAS kūrinių nebuvo lemta patekti į radijo stočių eterį.
Tačiau būtent tai dar padidino ŽAS populiarumą ir svariai prisidėjo prie taip kruopščiai kuriamo skandalistų įvaizdžio.
Įdomūs faktai apie albumą „Ū-ŽAS“:
albumas buvo išleistas tik garsajuostės (kasetės) formate;
dainų tekstai buvo tokie ilgi, kad prireikė net 8 puslapių išlankstomo viršelio. Dėl šios priežasties kasetės dėklas sunkiai atsidarinėjo;
kuriant viršelį ant seno garažo sienos buvo nupaišytas pirmasis ŽAS graffity
albumo viršelyje buvo atspausdintas ir specialus žasų slengo žodynėlis;
Šiame albume repavo net 5 žmonės – tik vienintelis iš jų Tru grupėje dainuoja iki šios dienos.
Po netikėtos Ū-ŽAS sėkmės ŽAS užplūdo pakvietimai koncertuoti įvairiausiuose jaunimo klubuose ir diskotekose.
5.„Dozė“: tarp metalo ir repo
Tačiau „žasams“ stoties bomžų įvaizdis gana greitai atsibodo. Be to, užkietėję metalo mylėtojai pasiilgo gitarų. Tuo metu muzikantai labai mėgo klausytis „Biohazards“, „Rage Against the Machine“, „Senser“ kūrybos. Tad atėjus laikui įrašinėti naują albumą, buvo nuspręsta sukryžminti roką ir hiphopą. Į pagalbą buvo pasikviesti du „sesijiniai“ muzikantai – Meinardas Brazaitis – Brazas (mušamieji, perkusija) ir Virgilijus Prieskienis– Lolo (bosinė gitara). Į studiją vyrukai užsidarė neturėdami jokio konkretaus pagrindo albumui – nebuvo nė vienos teksto eilutės, nė vienos melodijos ir anei vieno gitarinio rifo. Užtat netrūko entuziazmo ir pašėlusių idėjų.
Dainų kūrimo procesas vyko čia pat, įrašų studijoje. Jau nuo pirmųjų gitarų akordų buvo aišku, kad albumas bus visai kitoks ir kur kas sunkesnis nei „Ū–ŽAS“. Tai nelabai patiko Chorui, kuris vis burbėjo, kad tokios muzikos niekas nesupras ir kad dainos skamba per daug „metalovai“.
Bet Choro niekas nepaklausė. Kaip paaiškėjo vėliau, sprendimas pakeisti stilių visiškai pasiteisino. Nors albumo įrašams ir nebuvo deramai pasiruošta, darbas ėjo „kaip per sviestą“. Visas albumas buvo sukurtas, įrašytas ir paruoštas leidybai per nepilnas 2 savaites. Žinoma, taip paskubomis dirbant nebuvo išvengta klaidų. Studijoje suvedinėjant albumo takelius net 4 dainose buvo pamirštos gitarų partijos, taip pat „dingo“ ir kelios pritariamųjų vokalų partijos.
Tiesa, dėl to dainos nuskambėjo netgi dar įdomiau – pvz., „Darius Skerdikas“, „Girtas moskitas“.
6.Lemtingas susitikimas su Veronika
Mums paskambino A. Silkinis ir pasakė: „Darom Velykinę laidą su Veronika Povilioniene. Atvažiuokit įrašyti dainų su ja ir laidoje atliksite.“ Buvo įdomu, nes Veroniką žinojome nuo vaikystės lygiai taip pat kaip Kalėdų senelį. Ji mums buvo tarsi kažkokia mistinė būtybė, dainuojanti keistas liaudies dainas.
Per tris dienas įrašėme keturias keistas dainas. Ir tai vėl buvo kažkas visiškai naujo Lietuvoje. Šokių muzika labai įdomiai derėjo su liaudiškomis dainomis.
Šeštadienio vakarą prieš Velykų sekmadienį pačiu geriausiu TV eterio laiku kartu su Veronika ir ansambliu „Blezdinga“ dalyvavome tiesioginėje laidoje. Prie stalo kalbėjomės apie Velykines tradicijas, jaunimo požiūrį į lietuvių kultūrą, tradicijas, dainas. Buvo labai smagi laida. Tokia keistoka, tačiau labai nuoširdi ir šeimyniška.
Atrodė, kad tą vakarą prie televizorių sėdėjo visa Lietuva. Po šios laidos mes pakilome į kitą populiarumo lygį. Užkariavome ir vyresnės auditorijos širdis. Tapome ne tik maištaujančių paauglių grupe, tapome visos Lietuvos grupe. Tai ypač gerai atspindėjo albumų pardavimai. Nuo tos dienos su Veronika palaikome labai artimus ryšius. Ši moteris mums davė labai daug. Ji mums yra optimizmo ir stiprybės pavyzdys.
7. Koncertas, per kurį Ezopas vos nesudegė
Pasakoja Linas Zareckas Choras:
Tai buvo berods paskutinis „Roko maršas“ (1998 m.), atgaivintas po kelerių metų pertraukos.
Pirmuosius maršus stebėdavome per teliką arba eidavome į koncertus. Suprantama, kad mums kildavo minčių, jog ir mums būtų ne prošal pakoncertuoti su tiek daug gerų roko grupių vienoje scenoje.
Šis renginys iš kitų išsiskyrė tuo, kad jo įgarsinimu ir šviesos įranga rūpinosi latviai, kurie tuo metu šiose srityje buvo gerokai pažengę už lietuvius.
Scena buvo nestandartinė, garsas ir šviesos įspūdingos, koncertavo gausybė užsienio grupių. O svarbiausia, kad į renginį susirinko daugiatūkstantinė minia. Koncertui ruošėmės atsakingai. Visą dieną Aro Vėberio sesuo Jurga Tru namuose paišė mūsų kūnus ir veidus įvairiais ornamentais. Tai buvo nauja ir neįprasta Lietuvoje. Kaip ir spjaudymas ugnimi – šitas procesas buvo patikėtas Ezopui.
Neišvengėme ir nuotykių. Vienu metu visi pradėjome lengvai panikuoti, nes vienas deglas nukrito scenoje, o Ezas bandė jį gesinti koja. Tas degantis šūdas prilipo jam prie kojos, o akimirka, kai reikia pradėti dainuoti , artėjo nenumaldomai. Sėdėjau prie būgnų ir galvojau: kol baigsime groti pirmą dainą, Ezopas sudegs, bus dar vienas geras skandalas. Nesudegė! Dabar gal jau daug kas pasakytų: „O gaila!“
8.Gyvenimas Lapėse
Kai su „LNK Records“ pasirašėme leidybos sutartį, pradėjome daug koncertuoti, o LNK (tuo metu viskas dar vyko Lapėse, Kauno rajone) tapo mūsų antrais namais. Mūsų veidų ir kvailysčių telike buvo nemažiau nei dabar yra silikoninių papų.
Tuo metu laabi populiarioje muzikinėje laidoje „Tangomanija“ dalyvavome 13 pirmadienių iš eilės. O po filmavimų ten, Lapėse, ir miegodavome. Po pasirodymų „Tangomanijoje“ mūsų populiarumas augo kaip ant mielių. Ėmėme daug koncertuoti ir pagaliau uždirbti daug pinigų. Tada ir supratome, kad telikas visagalis, todėl ėmėme dalyvauti visuose TV projektuose, laidose, koncertuose.
9.Kodėl dužo Sporto rūmų veidrodžiai?
Pasakoja Linas Zareckas-Choras:
Tai istorija, dėl kurios mums buvo ilgiems metams prilipdyta skandalistų etiketė. Pokštas, nuo kurio prasidėjo etapas, kai apie mus ėmė rašyti spauda. Bajeris, dėl kurio ant plauko pakibo mūsų pirmasis pasirodymas išsvajotoje Sporto rūmų scenoje.
Neslpėpsime - laiką prieš koncertą leidome labai linksmai. Leidome sau daryti, ką norime. Įsijautėme į roko vilkų rolę, kuriems galima viskas. Užėjome su Ezopu į sportrūmio persirengimo kambarį. Tyliai nužvelgėme juose kabančius blizgančius veidrodžius ir net nesitarę supratome, ką norime padaryti. Netrukus į juos jau skrido kėdės ir pasigirdo šaižus dūžtančio stiklo garsas. Tik tada atsikvošėjome, ką pridirbę. Kas buvo toliau? Mus auklėjo Sporto rūmų valdžia, koncerto organizatoriai, policija. Įsivaizdavomw, kad esame kieti rokeriai skandalistai, bet iš tiesų pasielgėme kaip buduliai - vandalai. Kaip bebūtų, bet tas įvykis prisidėjo prie mūsų populiarumo. Tada supratome, kad skandalai yra šou pasaulio variklis. Gerai, kad tada nebuvo silikoninių papų. Pajuokaujame, kad dar netyčia ant bajerio kuris nors iš mūsų būtų ir susidėjęs juos.J
10. Bilo nukryžiavimas
1999 m. per „Radiocentro“ apdovanojimus žydą prikalėme prie kryžiaus. Neįsivaizduojame, kokia reakcija būtų kilusi, jei tokį veiksmą atliktumėme kurioje nors kitoje civilizuotoje šalyje. Lietuvoje niekas į tai nereagavo. Tyla. Tik pirotechnikas atsisakė padegti kryžių scenoje. Išsigando. Tada supratome, kad politine prasme mūsų šalis yra visiškame užribyje.
11.Deportacija iš JAV
2000 m. Neeilinis įvykis grupės gyvenime. Tai buvo pirma ŽAS kelionė į užsienį. Kaip ir visi muzikantai, vykdavę koncertuoti į JAV, pasidarėme paprastas turistines vizas. Niekas iki mūsų nebuvo įkliuvęs. Pasirodo, pažeidėme migracijos įstatymą ir dar aukščiausiu lygmeniu, nes bandėme gauti darbą JAV, turėdami tik turistines vizas. Reiškia, neteisėtai bandėme patekti į šalį. Koncertas lietuviams Kovo 11 dienos proga buvo įvertintas kaip darbas ir galimų pajamų nuslėpimas. Gavome antspaudus pasuose, jog negalime įvažiuoti į JAV 5 metus. Užtat nuo to momento pradėjome organizuoti savo koncertus Europoje gyvenantiems lietuviams. Aplankėme daug šalių ir miestų. Ačiū Amerikai už tai.
Po šios kelionės pirmą kartą patekome į pirmuosius laikraščių puslapius, o Ezopas net dalyvavo specialioje TV laidoje.
12. Šlovė po „Eurolygos“ finalo
Daina „Eurolygaga“ mums dovanojo masinį populiarumą. Visa Lietuva šėlo iki pamišimo klausydami šios dainos, kai „Žalgiris“ laimėjo „Eurolygą“. Bet mes suvokėme, kad maudomės „Žalgirio“ šlovės spinduliuose. Juokavome šia tema, kad geriau jaustumėmės. Tapome tos pergalės dalimi, nes daina buvo neatsiejama nuo to laimėjimo.
Įspūdį paliko ir dainos įrašai LNK studijoje. Žalgiriečiai jau kitą dieną turėjo išvykti į Miuncheną, o Tru privalėjo skubėti į darbą M-1 radijuje. Juokėmės, kad Tru svarbesnis už „Žalgirį“, todėl negali užtrukti įrašuose.
13.Dar vienas pergalės himnas
2003 m. sukurta ir įrašyta daina „Fortūna“ padovanojo Lietuvai dar vieną įspūdingą pergalę – Lietuvos rinktinė laimėjo Eurolygą. Po šio įvykio ėmėme juokauti, kad jei kas nori laimėti, tegul skambina mums, mes įrašysime dainą ir pergalė bus garantuota.
Išleidome albumą „Fortūna“, kuris buvo parduotas didžiausiu tiražu iš visų ŽAS albumų - apie 30 tūkst. egzempliorių.
14. Kvailystės telike
Laida „Be proto“ suteikė galimybę pabūti vaikais, nors jau buvom 30-mečiai arkliai. Darėme viską, kas šovė į galvą. Labai linksmai leidome laiką. Telikas suteikė dar daugiau populiarumo, padaugėjo koncertų. Koncertavome vos ne kas antrą dieną.
Filmavome, kaip myžom ant tvorų į kelnes. Laužėmės kojas ir rankas. Buvo daug rizikos ir kvailumo. Tada supratome, kad telikui nereikia intelektualaus produkto. Užtenka primyžti į kelnes ir telikui tai garantuoja reitingus. Juokinga jei nebūtų graudu...
15.Ezopo išėjimas iš grupės
Santykiai su Ezopu buvo įtempti maždaug trejus metus iki jo pasitraukimo iš grupės. Jis buvo atsiskyręs, daug tūsinosi, atsirado keistų draugelių. Sugebėdavo neatvažiuoti į koncertus. Kartais dingdavo kaip į vandenį. Tekdavo malti šūdą organizatoriams aiškinant, kodėl esame tryse, o ne keturiese. Klimatas grupėje tapo nesveikas. Puikiai prisimename, kaip Karalius pasakė, jog važiuoja savaitgaliui į Londoną ir dingo dviems mėnesiams. Vėliau sekė dviejų savaičių išvyka į Indiją, kuri virto dingimu 3 mėnesiams. Ar nieko neprimena...? J
Po Indijos susėdome su Ezopu Neringos restorane. Pasakoja Linas Zareckas-Choras: „Aš pasakiau: arba darome kažką, arba skirstomės. Ezas gavo galimybę pats pasitraukti iš grupės. Pasakė, kad jis pasikeitė, kažką suvėmė apie dainą „Po stikliuką“. Žodžiu, nušvito žmogus.
Tas vakaras buvo labai keistas. Kažkokia tuštuma, neaiškumas. Atsikėlę ryte visi trys susiskmabinome ir supratome, kad tapome laisvi. Nebeliko to, kas grupėje kėlė įtampą. Atsibudome sveikesni ir įrašėme vieną garsiausių (ir kvailiausių) dainų „Mandarinai - jėga“.
P.S. Išėjome nerealią gyvenimo mokyklą, kurioje studijuojame iki šiol. Mokomės iš aplinkos ir aplinkinių, iš savo klaidų ir patirčių. Ir svarbiausia - nebijome iš savęs pasišaipyti. Esame talentingi begalviai, kurie sukūrė vieną populiariausių grupių Lietuvoje - ŽAS!
