Tikėtina, kad kitą savaitę Seimas pradės iš esmės svarstyti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą. Jis turėtų reglamentuoti atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) naudojimo sistemą ir nustatyti, kaip Lietuva rengiasi įvykdyti Europos Sąjungos reikalavimą, kad 2020 metais energija iš atsinaujinančių šaltinių sudarytų 23 proc. visos šalyje suvartojamos energijos.
Galima manyti, kad pastaruoju metu kalbėti apie žaliąją energetiką itin madinga. Tačiau esu tvirtai įsitikinusi, kad atsinaujinanti energetika - kelias į mūsų energetinę nepriklausomybę, kurios taip siekiame. Tokį įsitikinimą patvirtino ir vakar Seimo Europos informacijos centre vykusi diskusija, ypatingą susidomėjimą atsinaujinančių išteklių panaudojimu kasdieninėms reikmėms rodo ir žmonės, su kuriais tenka bendrauti kelionių po Lietuvą metu.
Pagal Europos Sąjungos trejopą tikslą, kuris turi būti pasiektas iki 2020 m., ES 20 % turi sumažinti išmetamų šiltnamio dujų kiekį, 20 % pagerinti energijos efektyvumą ir pasiekti, kad 20 % mūsų suvartojamos energijos būtų gaunama iš atsinaujinančių išteklių. Lietuva atsinaujinančios energijos išteklių dalį galutiniame suvartojime turi padidinti nuo 15 procentų 2005 metais iki 23 proc. 2020 metais (iš jų elektros iš AEI - nuo 4,5 proc. iki 7 proc.).
Remiantis tarpine Europos Komisijos ataskaita aiškiai matyti, jog dabartiniai valstybių pateikiami duomenys rodo, jog bendras Europos Sąjungos tikslas iki 2020 metų 20 proc. suvartojamos energijos gauti iš atsinaujinančių išteklių greičiausiai bus pasiektas.
Tačiau bendrieji tikslai, kad ir kaip svarbūs būtų, telieka bendraisiais. Man, kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių, su kuriais tenka pasikeisti mintimis ir išgirsti nuogąstavimus, labiausiai rūpi Lietuvos situacija. O paskutinės naujienos bei tendencijos iš Lietuvos pakankamai aiškios - nerodant tinkamo valstybės dėmesio ir nesiimant konkrečių veiksmų, žaliosios energetikos plėtrai ir skatinimui, Lietuva šių, nors ir ne itin ambicingų tikslų, gali laiku nepasiekti. Tiesa, 2009 metais priimtos Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją nuostatose nėra įtvirtinta, kaip Europos Sąjungos valstybės narės bus "baudžiamos" už rodiklių nevykdymą. Kaip bebūtų, norisi tikėti, kad mūsų šalies įsipareigojimai neliks tik "rodikliais popieriuje". Ir ne dėl paskatų ar nuobaudų, o dėl naudos valstybei ir žmonėms, kurie, skirtingai nuo sklandančių stereotipų, rodo aiškų interesą tausoti aplinką ir naudoti "švaresnę" energiją.
Prieš kelias dienas Seime pristatytas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, kuriam visų politinių jėgų balsais pritarta po pateikimo. Tai didelis ir ilgai lauktas žingsnis į priekį. Vis tik reikia nedelsti ir nebijoti žengti ir dar vieną žingsnį. Svarstymų Seimo komitetuose metu būtina įtraukti į įstatymo projektą nuostatas, kurios skatintų ne tik stambesnius šilumos ar elektros gamintojus pereiti prie atsinaujinančių energijos išteklių. Turime pasinaudoti gerąja Vakarų Europos valstybių praktika ir suteikti realias paskatas kiekvienam žmogui. Kalbu apie galimybę, kuria domisi namaža dalis Lietuvos piliečių - lengvatų ar subsidijų pavidalu skatinti asmeninėms reikmėms įsirengti, pavyzdžiui, šilumos siurblius, vėjo ar saulės mikrojėgaines.
Taip pat lygiagrečiai su Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto svarstymu derėtų svarstyti ir kitų teisės aktų, reguliuojančių tokias sritis kaip teritorijų planavimas, statybos leidimų išdavimas, keitimo galimybes, bei sugriauti vis dar egzistuojančias realias kliūtis žaliosios energetikos plėtrai.
Tik žvelgdami kompleksiškai, galėsime energetinės nepriklausomybės siekį padaryti realiu ir įvykdysime įsipareigojimus. Tad galvokime apie tikruosius pokyčius, kurie didintų žaliosios energijos išteklių patrauklumą ir padarytų atsinaujinančią energiją prieinamą kiekvienam Lietuvos gyventojui.
Radvilė Morkūnaitė yra Europos Parlamento, TS-LKD narė
