• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Arkivyskupas S.Tamkevičius: nustokime laukti valdžios stebuklų

Metas suprasti, jog atėjus sunkiems laikams joks Seimas ar Vyriausybė stebuklų nepadarys ir visų nepamaitins – toks mąstymas primena sovietinius laikus. O sunkmetis priverčia žmogų perdėlioti savo vertybes, kelti klausimus, vadinasi, mąstyti. O tai – tik į gera.

REKLAMA
REKLAMA

„Jei žmonės atidžiai įsiklausytų į tai, ką bažnyčia kalba prieš rinkimus, tai aš neturiu jokių abejonių, kad po rinkimų jie nepradėtų tuoj pat niekinti savo išsirinktą Seimą“, - įsitikinęs Kauno arkivyskupas, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Sigitas Tamkevičius. Artėjančias šventes "Balsas.lt savaitės" pašnekovas siūlo pasitikti su viltimi, į kurią remiasi Kristus - tada mus aplankys ramybė ir džiaugsmas.

REKLAMA

– Prieš šventes į Dievo namus tradiciškai plūstelės daugiau žmonių. Tie, kurie visus metus bažnyčioje nesilankė atvyks į mišias, atliks išpažintį, priims Komuniją. Kaip Bažnyčia pasitinka tokius, sakykime, netikrus savo svečius ir ko jiems linki?


– Bažnyčia elgiasi panašiai, kaip elgėsi Kristus: jis džiaugėsi ištikimiausiais, šalia jo buvo ir nusidėjėlių. Bažnyčia šiandien džiaugiasi kiekvienu žmogumi. Jei jis iš tikro tikėjimą gražiai praktikuoja, yra sąmoningas – valio. O jeigu žmogus tikėjimo kelionėje stovi tik ant pirmojo laiptelio – Bažnyčia nemeta akmens į jį.

REKLAMA
REKLAMA

Bažnyčia bando Evangeliją skelbti visiems. Kiek žmogus širdelę pradaro, tiek ir gauna. Jei jis ateina į bažnyčią, kad ir retai, manau, jį galima vadinti tikinčiu žmogumi. Tokių, kurie netiki ir eina į bažnyčią, yra labai mažas procentas. Tik tie tikintieji labai nevienodi: jų diapazonas platus.

– Tarp jų yra nemažai tokių, kurie sakys, kad svarbiausia Dievą jausti širdyje, kam tos mišios ir Komunija. Esą turint Dievą širdyje galima su juo bendrauti visada, bet kur, tad į bažnyčią eiti reikalo nėra. Ką pasakytumėte tokiems žmonėms?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Linkėčiau jiems ieškoti Dievo. Tai tik kalbėjimas. Tokie žmonės tikėjimo nepraktikuoja ir su Dievu pokalbio neveda.

Vienas teologas yra rašęs, kad žmogaus tikėjimą galima palyginti su elgetos sulopytu drabužiu: viena skylė užlopyta viena medžiaga, kita – kita. Taip atsitinka žmonių tikėjimui: žmogus krikštytas, vaikystėje praktikavo, priėmė išpažintį, paskui nuklydo į Rytų religiją, pavaikščiojo budizmo keliais. Taip vaikščiodamas jis prisirenka gabaliukų, prideda iš astrologijos, iš kitur. Ir susikuria sau tokį tikėjimo drabužį.

REKLAMA

Šios rūšies žmonėms linkiu Dievo rimtai ieškoti. Dievas žmogui duoda laisvę, tačiau  atsiveria tik ieškančiam. Visokios mistikos, spiritizmo seansai, Merkinės piramidės, astrologija... Tai nerimtas kelias Dievo link.

– Užklupus sunkmečiui, kai kurių parapijų kunigai sako pastebintys, kad vis daugiau žmonių ateina į bažnyčią, ramybės ten pradeda ieškoti ir netikintys žmonės. Ar tai reiškia, kad Lietuvą užklupusi krizė – proga dvasiškai apsivalyti?

– Sunkmetis verčia žmogų labiau mąstyti ir perdėlioti vertybinius taškus. Kai būna krizė, žmogus lengviau suvokia, kad ant medžiaginių vertybių – nors jos yra geras dalykas – negali statyti gyvenimo, nes jos nepastovios. Ir šiandien tuo puikiai įsitikinome.

REKLAMA

Tokie dalykai kaip krizė, kančia, kažkur horizonte pasivaidenusi mirtis priverčia žmogų mąstyti. Naudos iš bažnyčios žmogus gali patirti tik tada, kai būna atviras, leidžia Dievui prabilti. Šiandien kaip tik trūksta atvirumo: žmonės pikti, pilni ambicijų, mano, kad geriausiai viską pasaulyje supranta.

–Taip pat egzistuoja nuomonė, jog didelė dalis bažnyčios slenkstį peržengiančių žmonių tiesiog painioja psichoterapiją su religija. Esą ten ieškoma nusiraminimo, žmogui tiesiog reikia gyvo, tikro ir šilto kontakto. Kokios nuomonės laikotės Jūs?


– Kas gali paneigti. Manau, kad yra ir tokių žmonių, kurie sunkmečiu ateina į bažnyčią ir čia laukia, kol kokia, tarkime, energija „iš viršaus“ pradės tekėti. Pamenu, vienąsyk žmogus stovi prie drūto medžio ir sako: kokia gera čia aura, jaučiu  tekančią gerą energiją.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Yra žmonių, kurie panašiai elgiasi ir bažnyčioje. Šios rūšies žmonės nusiraminimo gali ieškoti ir pas būrėjas, šamanus, gal važiuoti į Merkinės piramidę arba po ąžuolu. Tikėjimas – vis dėlto kažkas kito. Jis stiprina žmogų. Bet ne dėl to, kad atėjus į bažnyčią pradeda tekėti kažkokia energija. Šv. Raštas žmogų skatina ieškoti gyvo, asmeninio ryšio su Dievu. Jei žmogus tą ryšį suranda ar atkuria – tada jis tampa tvirtas. Man atrodo, savo gyvenime turėjau visokių išbandymų ir tikėjimas –nesuklysiu teigdamas – man labai padėjo.

REKLAMA

–Prieš rinkimus bažnyčios atstovai ragino ypatingai adidžiai rinktis politines jėgas, pareiškė savo nuomonę. Dabar ne vienas žmogus piktinasi: o kur kunigų žodis valdžios skurdinamai, krizę kenčiančiai tautai. Ką šiam ratui žmonių pasakytumėte?

– Jeigu kas yra atidus bažnyčios balsui ir nuosekliai bando jo klausytis, tai labai dažnai girdi, ką kalba Vyskupai ir kunigai. Jie pasako tai, kas reikalinga. Pasako, kad vilčių sudėti į medžiagines vertybes nereikia. Ir tų medžiaginių gėrybių netekus nereikia manyti, kad atėjo pasaulio pabaiga. Evangelija, jei tik leidžiame jai kalbėti, duoda patį reikalingiausią atsakymą. Evangelijos centre stovi kryžius, prie kurio prikaltas Jėzus: jis nekaltas kenčia, kad mes – kaltieji – galėtume pakelti savus kryžius. Nėra kito atsakymo.

REKLAMA

Jei aš, vyskupas, bandyčiau kenčiantį žmogų guosti arba indelius praradusiam sakyčiau, kad praeis sunkmetis, nenusimink, bus viskas gerai – tie žodžiai būtų pakankamai tušti. Nes ir taip aišku: jei atėjo sunkmetis, tai jis praeis. Jei žmonės atidžiai įsiklausytų į tai, ką bažnyčia kalba prieš rinkimus – aš neturiu jokių abejonių – po rinkimų jie nepradėtų tuoj pat niekinti savo išsirinkto Seimo. Daugelis to balso negirdi ir daro nežinia kuo paremtus pasirinkimus, kurie gimdo klaidingus sprendimus.

Vis dėlto, jau laikas suvokti kad atėjus sunkmečiui joks Seimas, jokia Vyriausybė stebuklų nepadarys ir visų tikrai nepamaitins.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasakysiu labai banalią mintį: iš tikro mums laikas išmokti gyventi iš to, kiek uždirbame ir nelaukti jokių gelbėtojų. Tokio Seimo, tokios vyriausybės, kuri mums viską duotų neišsirinksime ir neturėsime. Pati geriausia vyriausybė mums galėtų tiesiog protingai, kiek įmanoma, viską paskirstyti. Tiek ir ne daugiau. Evangelija duoda auksinį atsakymą, kurio nepasakys joks vyskupas.

–Apskritai, kur yra bažnyčios nesikišimo į politiką riba? Ar ji gali turėti savo nuomonę ir ją išsakyti? Prieš rinkimus bažnyčia tą nuomonę „transliavo“ labai garsiai , o dabar - tyli.

REKLAMA

– Bažnyčia privalo turėti savo nuomonę už tai kad ji remiasi Evangelija. Ten labai aiškiai sudėlioti taškai, kas yra tikros, evangelinės, krikščioniškos vertybės ir kur nėra vertybių. Mes iš pareigos Evangeliją žmonėms skelbiame. O kodėl vieną kart daugiau pasakome, kitąsyk  – mažiau, yra labai paprastas atsakymas: ir kunigai, ir vyskupai yra žmonės. Kartais atrodo, kad jų balsas labai reikalingas ir pasakai.

Kitąsyk atrodo, kad kažką pasakydamas tiems, kurie labai pyksta, gali juos tik dar labiau supykdyti, jie bus įniršę, tad galvoji – laikas patylėti. Pavyzdys galėtų būti Viešpats. Jis daug kalbėjo. Tačiau, pavyzdžiui, suimtas Erodui nepasakė nei vieno žodžio, Pilotui – vos kelis. Kartais bažnyčios tylėjimas irgi yra tam tikras kalbėjimas.

REKLAMA

Oponentai sako, kad bažnyčiai išvis reikia patylėti. Juk Lietuva – vis dar sekuliari valstybė. Ką jūs tokiems žmonėms pasakytumėte?

Iš tikrųjų, yra pakankamai žmonių, kurie, pavadinkime juos oponentais, masto, kad bažnyčia turi būti zakristijoje, užsidariusi, užsirakinusi ir dar langus užtemdžiusi. Ir ten viduje lai jie meldžiasi. Panašiai galvojo anais laikais sovietinės valdžios pareigūnai.  Jie taip ir sakė: jūs melskitės, mes jums nekliudome, bet nesikiškite š visuomeninį gyvenimą. Šiems, bet kokios spalvos oponentams atsakome: bažnyčia ne tik tam, kad jos nariai melstųsi. Bendrijos nariai sudaro didelę visuomenės dalį ir jų balsas privalo būti girdimas.

REKLAMA
REKLAMA

Juk gyvename demokratiniame krašte. Šiandien pasaulyje kovojama, kad visokios mažumos turėtų balsą. Tad tie, kurie nori, jog bažnyčia, kuriai priklauso pasaulyje ne milijonai, bet milijardai, tylėtų, yra labai drąsūs, tačiau neteisingi.   

– Koks būtų Jūsų palinkėjimas artėjančių švenčių proga, kas šiuo metu svarbiausia, į ką derėtų atsigręžti?

– Linkėčiau vilties. Kai yra vilties - tada aplanko ir ramybė, ir džiaugsmas. Bet linkėčiau ne tuščios vilties, o vilties, kuri remiasi į Kristų.

Kai prieš du tūkstančius metų gimė Kristus, pasaulis tikrai buvo bjauresnis už dabartinį. Dabar matome daug blogio aplink. Bet pasaulyje, net šalia mūsų, yra daug ir gėrio. Yra daug gerų žmonių. Aš tokių esu sutikęs labai daug. Ir šiandien šalia savęs matau puikius žmones, kuriems nereikia jokių auditų, kurie sąžiningiausiai atlieka savo pareigas. Ir matau, kad jie yra tokiais, nes kažkada pažino Kalėdų Kristų. Tad linkėčiau, kad Lietuvoje atsirastų kuo daugiau tokių žmonių.

Neturiu kitų vaistų ir politikams. Jei jie įvardija save krikščionimis, linkiu, kad jie nuosekliai laikytųsi Evangelinių vertybių: tada jų sprendimai žmonėms bus visuomet naudingi. O tiems politikams, kurie Kristaus dar nėra suradę, linkėčiau bent per vieną žingsnį prie jo priartėti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų