Daugiau kaip dešimtmetį su lietuviška mafija kovojantis Algirdas Matonis apibūdina Henriko Daktaro ir jo gaujos veiklos bruožus.
Kaunas virto karo lauku
Netikėtas Henytės grįžimas anksčiau laiko 2001-ųjų spalį Lietuvos kriminalinėse struktūrose sukėlė daug triukšmo. Tuo metu Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos (ONTT) analitikai, taip pat daugelis kriminalinių grupuočių prognozavo, kad pasirodžius Henytei Kaune prasidės naujas kriminalinių gaujų įtakos sferų perdalijimas arba eilinis „karas“ su nepaklusniais jaunuoliais.
Sugrįžus Henytei, Kaune padažnėjo iki šiol neatskleistos ne tik „daškinių“, bet ir kitų grupuočių atstovų žūtys bei pasikėsinimai į gyvybę.
Daugelis žurnalistų 2001-ųjų pabaigoje ir 2002-ųjų pirmąjį pusmetį Kauną ėmė lyginti su ketvirtojo dešimtmečio Čikaga, ir jie išties buvo teisūs. Antrajame Lietuvos didmiestyje vyko naujasis banditų „karas“. Naujų kriminalinių jėgų įtakos sferų dalybų priežastis, be abejo, buvo tuomet vieno ryškiausių nusikalstamo pasaulio šulų Remigijaus Daškevičiaus (Daškės) žmogžudystė Vilniuje, sulaukusi didžiulio visuomenės atgarsio. Tomis dienomis dėl neaiškių turto dalybų penkios kulkos vos neatėmė šiuo metu Kauno gangsterių pažiba vadinamo Sauliaus Velečkos (Agurko) gyvybės.
Dėl tų pačių priežasčių Kauno centre įtūžę ir pasijutę apgauti keli Daškės parankiniai šūviu į nugarą sužeidė Algirdą Antanyną (Antonį). Iki šiol nenustatyti užpuolikai bandė nušauti artimus Daškės aplinkos žmones Rolandą Skopą ir Rolandą Dromantą (Ilgą) – pakaunėje dviem pistoletais buvo apšaudyti jų prabangūs automobiliai. Tačiau Kauno operatyvininkai iki šiol neatmeta, kad pastarieji patys inscenizavo tariamus pasikėsinimus į save.
Praėjus kuriam laikui, Šato arba „kryžkelės“ gaujos vadeiva, vagių autoritetas Artūras Šatas, po apšaudymo sunkiai sužeistas, iš paskutiniųjų jėgų mėgino įbėgti į laiptinę, bet žudikai jį pasivijo ir pribaigė kontroliniu šūviu į galvą.
Po kelių dienų šaltakraujiškai kulkosvaidžio kulkų suvarpytas prie savo namų laiptinės buvo aptiktas vienas autoritetingiausių „daškinių“ veikėjų – Vidmantas Mickevičius (Kryžius).
Važinėjosi šarvuotu mikroautobusu
Dėl „daškinių“ tarpusavio santykių aiškinimosi savo saugumu rimtai susirūpino ir pats H. Daktaras. Netrukus jis iš sidabrinio „Mercedes-Benz‘o“ persėdo į šarvuotą mikroautobusą „Volkswagen Transporter“ tamsintais langais, kuriame nuolat sėdėdavo ir keli tvirti vyrai.
Kauno operatyvininkai teigia, kad Henytei sėdint už grotų, R. Daškevičiaus vadovaujami vyrai faktiškai valdė Kauną. Pareigūnai neatmeta versijos, jog tuometinės „daškinių“ žūtys buvo naudingos H. Daktaro vadovaujamų „slabadinių“ gaujoms, nors iki šiol nėra konkrečių įrodymų, jog „daktarai“ tiesiogiai prisidėjo prie minėtų nužudymų ir pasikėsinimų.
Iškart po Daškės nužudymo Kaune buvo sulaikytas ir garsus samdomas žudikas Leonidas Paršukovas iš Rusijos. Kurį laiką jis gyveno šiame mieste – yra žinių, jog jį globojo viena kauniečių nusikaltėlių gauja. Per vieną apklausų L. Paršukovas pareiškė, kad iš kauniečių, jo manymu, rimčiausias yra Henytė. Tačiau samdomas žudikas vėliau pasitaisė – girdi, Henytė neturįs realios valdžios ir Kauno nusikaltėlių pasaulyje nesąs svarbiausias asmuo.
Galią turėjo garantuoti politikai?
2002-ųjų balandį, Kauno sporto halėje vykstant Algirdo Šociko bokso turnyrui, H. Daktaras vienoje draugijoje fotografų buvo pastebėtas bendraujantis su tuometiniu Seimo nariu Vytautu Šustausku.
Per ištisus Kauno „daktarų“ gaujos klestėjimo dešimtmečius jos nariai kietai laikėsi nuostatos: „Niekados nesitrink prie valdžios, nes dėl jos – vieni nemalonumai“. Tačiau Henytė ilgainiui nusižengė pagrindiniam pogrindžio mafijos principui: „Neapsišviesk ir nesipikiruok su valdžios vyrais“. Teisėsaugos veteranų teigimu, H. Daktaras visai be reikalo šliejosi prie politikų, o ypač tokių, kaip V. Šustauskas, kurių darbo specifikos visiškai nenusimanė. Iki šiol veikdamas užkulisiuose,
Henytė būtų turėjęs nepalyginamai daugiau naudos.
Praėjus kuriam laikui Valstybės saugumo departamentas paviešino V. Šustausko ir Henytės pokalbių telefonais įrašus, kuriuose buvo aiškiai girdėti, kad jie turi daug bendrų reikalų.
Buvęs skandalingas Kauno politikas V. Šustauskas, pastaruoju metu pragyvenimui užsidirbantis iš taksisto duonos, pažintimi su H. Daktaru iki šiol didžiuojasi. „Man nelabai įdomu, ką Daktarai veikė ir ko jie tikėjosi iš manęs. Tačiau pats H. Daktaras kartą man sakė, kad pirtyje teisėjai jo rankas bučiuodavo. Būdami plikutėliai, jie buvo įsitikinę, kad niekas pokalbių neįrašinėja”, – prieš keletą metų vienoje televizijos laidoje kalbėjo V. Šustauskas.
Viršininko priimamajame – Henytės žmona
Nuo 1993-iųjų su organizuotomis gaujomis kovojantis Algirdas Matonis 2005 metais buvo paskirtas Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininku. Žinomas teisėsaugos pareigūnas „Akistatai“ prisipažino, jog su Henyte niekada tiesiogiai nebendravęs.
Tiesa, šių metų gegužę į jo kabinetą pasibeldė tuo metu dar nuo teisėsaugos besislėpusio Henytės sutuoktinė Ramutė Daktarienė. Ji prašė, kad teisėsaugininkai jos vyrui padarytų tam tikrų nuolaidų, perkvalifikuotų kaltinimus arba dalį jų visai panaikintų.
Aktyviausiems kovotojams su mafija Kriminalinės policijos biure vadovaujantis A. Matonis kol kas nesiryžta atskleisti pokalbio su Henytės žmona turinio. „Žinojau, kad jis anksčiau ar vėliau bus surastas ir visi jo bendražygių veiksmai bus tinkamai įvertinti“, – sakė A. Matonis.
Šis pareigūnas disponuoja visa informacija apie senus Kauno „daktarų“ nusikaltimus, kaskart pasipildančia naujomis netikėtomis detalėmis ir ilgai tylėjusių liudininkų parodymais. „Šią publiką apibūdinčiau taip – šios asmenybės išties stiprios ir jei jie neturėtų išskirtinių bruožų bei dominuojančių savybių, jie nebūtų tapę „daktarų“ lyderiais. Jų istorija patvirtina, kad iš jų neatimsi šių gaujos hierarchijoje užimamų „aukštų postų“, – „Akistatai“ teigė A. Matonis.
O ar šiandien galima sakyti, kad senieji „daktarų“ nariai yra prisidėję netgi prie 1998-ųjų vasarą nužudyto kunigo Ričardo Mikutavičiaus žmogžudystės bei meno kolekcijos vagystės organizavimo? „Iš jų niekas nedalyvavo nužudyme, bet meno šedevrus realizuojant jie pasirodė, nes, matyt, siekė neblogai pasipelnyti“, – pabrėžė A. Matonis.
Blogio ar įtaigos meistrai?
Pašnekovas prisipažino, kad garsioje H. Daktaro knygoje „Išlikt žmogumi“ nebuvęs paminėtas vien dėl to, kad tuo metu, kai šis kūrinys buvo ruošiamas, jam neteko akivaizdžiai susidurti su Henyte.
„Kriminalinės policijos biuras pradėjo turėti reikalų su H. Daktaru tik per priešpaskutinį teistumą, kai jis buvo sulaikytas, nubaustas ir galiausiai atliko bausmę. Knyga pasirodė anksčiau, tad man „neteko garbės“ joje būti paminėtam, – kalbėjo A. Matonis. – Tarp nusikaltėlių grupuočių narių H. Daktaras atsistojo į pirmąjį jų ešeloną. Tai nereiškia, kad jis pasižymėjo aukštu intelektu, išsilavinimo apraiškomis. Taip, jis fiziškai stiprus žmogus, kas bene labiausiai įtakoja jo autoritetą, o Daktarų dinastija neblogai žinoma įvairių kartų teisėsaugininkams. Kauno Vilijampolės istorija byloja, kad visi jie susiję giminystės ryšiais. Būtent tame rajone ir išaugo „išdykaujančių vaikų“ darinys, kokį mes šiandien turime“.
Pareigūnui A. Matoniui perskaičius H. Daktaro autobiografiją, įsiminė šios detalės: „Vienas pagrindinių jos tikslų – noras parodyti, kad jo veikla turėjo šviesą. Ji pernelyg romantizuojama, tarsi būtų pražengta vyriškumo mokyklos takais. Čia atskleidžiami tvirtos draugystės pagrindai, aiškinama, kaip reikia atsirinkti tikruosius draugus. Knygoje smulkiai aprašomos vadinamųjų „įteisintųjų vagių“ taisyklių griežtai besilaikiusių asmenų istorijos. Nors jis aiškina, kad bendradarbiauti su teisėsauga nereikia, tačiau, kai tik jis siekdavo anksčiau laiko išeiti iš kalėjimo, padėti draugams ar artimiesiems, toks bendradarbiavimas jau būdavo toleruojamas. Tai galima suprasti kaip autoriaus dviveidiškumą. Susidaro įspūdis, kad šis knygoje besimėtantis žmogus yra tarytum chameleonas, kuris visada siekė elgtis kaip jam patogiau, geriau ir naudingiau“.
A. Matonio teigimu, stebint ryškiausius kriminalinio pasaulio šulus, tarp jų – ir Klaipėdos mafijos vadeivos Sigito Gaidjurgio ar „tulpinių“ lyderio Vidmanto Baltušio atskleistus nusikaltimus, šiuos veikėjus sieja vienas bendras bruožas – jie sugeba meistriškai manipuliuoti žmonėmis.
Susiję straipsniai
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (39)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (38)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (37)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (36)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (35)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (34)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (33)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (32)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (31)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (30)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (29)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (28)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (27)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (26)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (25)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (24)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (23)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (22)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (21)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (20)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (19)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (18)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (17)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (16)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (15)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (14)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (13)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (12)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (11)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (10)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (9)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (8)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (7)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (6)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (5)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (4)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)
