Žvelgdami į TS-LKD politikos pasėkmes per socialinės ir šeimos politikos prizmę susidaro įspūdis, kad valdančioji koalicija ėmėsi visų įmanomų ekonominių svertų, kuriais galima silpninti šeimas ir apsunkinti labiausiai pažeidžiamų visuomenės narių gyvenimus. Pakelti mokesčiai, sukomplikuota mokesčių sistema ir ekonominės krizės pirštas nedarbą Lietuvoje pakėlė iki 9%, privertė dešimtis tūkstančių žmonių palikti savo darbus. Taip nemaža dalis visuomenės buvo palikta be pajamų. Įdomu, kaip tai padeda šeimoms? Valstybės finansų stabilumas – tapo didesniu prioritetu už šeimos ir socialinę politiką.
Viena vertus, kitos išeities lyg ir nebuvo. Stabili finansų sistema yra labai svarbus valstybės uždavinys tokiomis sunkiomis sąlygomis. Tačiau vyriausybė nuėjo nevienareikšmišku keliu. Nebuvo įvestas aiškus, investuotojams ir vidaus rinkos dalyviams palankus mokesčių kodeksas (akmuo į tokiais pasiūlymais apsiginklavusių liberalų daržą), nebuvo įšaldyti abejotinos vertės valstybės užsakymai (valdovų rūmų statyba), nebuvo atsisakyta valstybei nebūdingų funkcijų, iki šiol delsiama su biurokratinio aparato optimizavimu, net neaišku ar ES lėšomis grįstas verslo skatinimo planas veikia (skatinimoplanas.lt pateikiamais duomenis atlikta lygiai 0% planuotų darbų, tuo tarpu pinigų injekcijos jau kuris laikas viršija milijardą litų).
Nacionalinis konservatorių susitarimas šeimos klausimais
Negana to, kad pasirinktas chaotiškas ir gan kontroversiškas krizės suvaldymo mechanizmas, tam mechanizmui dar ir skirti didžiausi resursai bei vyriausybės dėmesys, socialinės politikos sričiai paskirtas vadovauti reakcingas ministras, kuriam jo paties pasaulėžiūra neleidžia šalyje pastebėti pliuralios visuomenės, nesurėdytos pagal konservatorių šeimos koncepcijas, egzistavimo. Na, o to pasekoje prasideda tokie veiksmai:
• Nacionalinio susitarimo šeimos klausimais stūmimas ignoruojant tai, kad Lietuvoje egzistuoja ne tik “tradicinės” šeimos, bet ir tūkstančiai vienišų tėvų, išsituokusių, gyvenančių ne santuokoje ir galų gale – “netradicinės” seksualinės orientacijos.
• Mamyčių "nusikaltėlių" gaudymo vajus ignoruojant nekaltumo prezumpciją: SoDrai "sukyla" įtarimai ir tūkstančiams tėvų sustabdomos motinystės-tėvystės pašalpos. O po išsiaiškinama, kad kalti vos 10.
• (”Jeigu tu nesugebėjai susitvarkyti savo gyvenimo ir užaugini vaiką be tėvo ar be motinos, tai ar tu prisiimi atsakomybę ir kaltę už tai, ar ne? Ar mes gyvename kaip mums patinka, kaip „bambaliai” varinėjamės?” – Rimantas Jonas Dagys, socialinės apsaugos ir darbo ministras).
• Pats didžiausias nusikaltimas taip pat išplaukiantis iš J.R.Dagio pasisakymo apie vienišus tėvus yra minėto ministro ir apskritai nemažos dalies TS-LKD narių požiūris į žmones nesivadovaujančius tuo pačiu supratimu apie šeimą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos politika yra ne kas kita o bandymas įstatymais prisimesti visuomenei vienos visuomenės grupės ir reakcingos nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos vadovybės (kuri puikiausiai užpildo reakcingą kraštutinę poziciją idealiai priešingoje vietoje nei Lietuvos gėjų lyga demonstruodama fenomenalų panašumą tiek retorika, tiek gvildenamomis temomis ir besiskirdama tik ginama nuomone) poziciją.
Iki šio visa viešoje erdvėje atsirandanti socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikla yra grynai konfrontacinė, nesistengianti spręsti problemų, o greičiau bandanti supriešinti visuomenę ir proteguoti viena iš daugelio šeimos sampratų egzistuojančių Lietuvos visuomenėje.
Liberaliai apie šeimos politiką
Bandymai įskiepyti visuomenės sąmonėje vieningą šeimos sampratą yra ne tiek naivūs, kiek kvaili. Jeigu visuomenės senėjimą laikome viena iš pagrindinių socialinės politikos problemų, vyriausybė negali sau leisti konfrontaciniu keliu “skatinti” Lietuvos gyventojų gretų didėjimą. Apskritai šeimos etalonas negali būti patvirtinamas įstatymų keliu ir tam yra daug priežasčių:
Visų pirma šeima tai yra ne viešosios sferos dalis. Akivaizdu, kad vaikui mažiausiai rūpi valstybės politika ir jos “rekomandacijos” ir jis savo požiūrį į šeimą perima iš savo artimiausios aplinkos, natūraliai, be jokio “smegenų plovimo”. Valstybė negali prisiimti atsakomybės už vaikų auklėjimą ir juolab įstatymų pagalba primesti tėvams kokias nors gaires kaip tai atlikti.
Antra, dėl to, kad vaiko požiūris į šeimą susiformuoja nepriklausomai nuo valstybės, šeimos samprata gali būti labai įvairi: tėtis+mama+vaikai; tėtis+mama+vaikai+seneliai; tėtis+seneliai+vaikai; mama+seneliai+vaikai; mama+vaikai; tėtis+vaikai ir t.t.). Sampratų gali būti šimtai ir valstybė jų susiformavimui neturi beveik jokios įtakos, nebent pasitelkiamos privataus gyvenimo kontrolės priemonės, kaip totalitariniuose režimuose. Tikriausiai atkreipėte dėmesį, kad net tose formulėse nesimato ar tėvai susituokę, ar ne. Vaikui dažniausiai tai net nerūpi, nes jam svarbiausia, kad tėvai kartu. Tačiau iki šiol TS-LKD šeimos politika ketino ne tik kad skatinti susituokusius tėvus (tarsi įgijusius kokią valstybės ar bažnyčios “sprafkę”), bet ir diskriminuoti vaikus, kurie gyvena tik su vienu iš tėvų. Diskriminuoti nebūtinai finansiškai, bet daugiau atkreipdama dėmesį į tokių tėvų “nesugebėjimą gyventi normaliai” ir taip apsunkindama sunkią jų dalią.
Jeigu mes ketiname remti šeimą, remkime visas jos formas. Norėdami bent žingsneliu priartinti prie teigiamos gimstamumo statistikos- daugiau nei 2 naujagimių vienai moteriai, reikia pasitelkti visą visuomenę, stengtis sudaryti sąlygas palankias auginti vaikus:
• šeimoms bei nėščiosioms pritaikyta infrastruktūra:
o patogus viešasis transportas;
o žaidimų aikštelės;
o ugdymo įstaigų tinklas;
o švietimo ir ugdymo kokybė;
o rekreacijos ir pramogų infrastruktūros plėtros skatinimas;
o …
• liberalūs darbo santykiai;
o galimybė dirbti namuose;
o darželių, vaikų priežiūros kambarių prie darboviečių kūrimas;
o lankstus darbo grafikas;
o …
• tiesioginė valstybės parama:
o lanksti motinystės-tėvystės pašalpų sistema;
o mokestinės lengvatos;
o parama būstui, automobiliui įsigyti;
o aukštojo mokslo išlaidų kompensavimas;
o …
Vietoj išvadų
Yra daug būdų, kaip galima remti šeimą, skatinti gimstamumą, kurti sveiką, atsakingą visuomenę. Dabartinė vyriausybė kol kas eina keliu į socialinį konfliktą, kai tuo tarpu sau kartelę išsikėlė milžinišką ir galime būti tikri, kad su tokia politika jos nepasieks. Dar nebuvo tokios šalies, kuri XIX a. principais sugebėjo įgyvendinti tokių ambicijų turinčią šeimos politiką. Senėjanti visuomenė yra problema, kurią galime spręsti tobulindami technologijas, liberalizuodami imigracijos įstatymus ir su tokiu toliaregiškumu sukurdami tarpkultūrinį konfliktą arba stiprindami šeimos politiką ir skatindami gimstamumą. Pastarasis atrodo paprasčiausias, tačiau ambicingi XIX a. šeimos vertybių gynėjai nesuvokia, kad diskriminacija ir netolerancija valstybės mastu yra kelias į pražūtį, o ne visuomenės atsinaujinimą.
Paulius Andriuškevičius
