• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Net vasarą aišku, kad žmogus yra labai prieštaringas. Jo portrete vienodai matosi tiek Dievo, tiek velnio pirštų antspaudai. Bet vasarą, kai vieniems nesinori nei skaityti, nei rašyti, kitiems, regis, ateina geriausia akimirka išdūrinėti, prastūminėti ir iškišinėti viską, kas kitu laiku neišsiduria, neprasistumia ir neišsikiša.

REKLAMA
REKLAMA

Ši turgaus išmintis ir posovietinė ironija tiesiog užlieja smegenis, išgirdus apie kai kurių senstelėjusių sprinterių iš Seimo bandymą patvarkyti signatarų pensijų reikalus, apie laimėtas eksprokurorų bylas prieš valstybę arba intensyvias Prezidentūros paieškas tuščių ambasadų naujiesiems politiniams tremtiniams. Banalu! - pasakytų skeptikas, visai pagrįstai manantis, kad politika ir yra kiaulysčių karalija, todėl nieko prieštaringo visame tame nėra. Net priešingai, visiškai natūralu, kad galios ir valdžios arenoje visi yra gladiatoriai, o jų buvimą svarbiais nulemia duoną ir žaidimus vartojanti minia. Paskaitykit Giboną ir apsiraminkit.

REKLAMA

Ir vis dėlto neduoda ramybės tie politinės vasaros nuotykiai. Beje, ne tik dėl to, kad šiemet Pietų Europa pasisavino visą saulę ir karštį, nuo ko net didžio “šoumeno” Berlusconi galva apkvaito. Yra daug daugiau priežasčių. Viena vertus, buvusio generalinio prokuroro pergalė prieš valstybę, sekant “Lietuvos ryto” komentarą, lyg ir yra žinia valdovų rūmams, kad nuolat plepant apie teisinę valstybę, kartais prisieina patiems laikytis įstatymų. Neužtenka justi malonumą tuos įstatymus prastūminėti parlamentinės daugumos įgalumą pajutus. Reikia neužmiršti nuolat ką nors siūlyti, keičiant valdžios vartų sargus. Negana kėgėbistinių kombinacijų. Ir negalima nuolat pritaikinėti įstatymų prie politinės intrigos scenarijaus lyg kokias vienkartines moteriškas pėdkelnes prie besikeičiančių kūno formų.

REKLAMA
REKLAMA

Viena vertus, su tokia versija lyg ir reikia sutikti. Tai tinka Mečio Laurinkaus ar visuomenės pagarbą pelniusio Vytauto Grigaravičiaus atveju. Tačiau prieštarauti verčia mintis, kad galų gale tai tampa itin paranku tik vienam Lietuvos sluoksniui - valdžios ir įstatymų saugotojams. T.y. valdininkams saugiai pasislėpus po frankistinio valstybinės tarnybos įstatymo skydu, o teisininkams įsijautus į teisėtumo (daug rečiau - teisingumo) stichiją, įstatymo viešpatija visų pirma ima skleistis Šventaragio slėnyje, esmingai papildydama ironiškais Lietuvos klestėjimo simboliais tampantį gatvių ir aikščių granitą, naujus tiltus ir optimistiškai dainuojančius kranus. Bet vasaros šalna padvelkia mintis, kad iki teisingumo gali būti labai toli nutolta, jei tik teisininkams priklausys teisė ginti savo teises. Dabar atrodo, kad Lietuvoj teisininkams priklauso teisė, lygiai kaip ketvirtosios valdžios atstovams - žurnalistams - priklauso galia rašyti apie kitų kiaulystes ir nerašyti apie savas. Na, nebent išskyrus rietenas ir draskymąsi dėl turto Žurnalistų sąjungoje.

Čia ir glūdi skausmingiausias prieštaringumas, kuris yra aiškus net vasarą. Gindami dorus komisarus ir stebėdami, kaip apsigina prokurorai, nesunkiai galime įklimpti į neviltį dėl visų kitų piliečių galimybės apginti savąsias teises ir padėti valdininkams, ypač aukštiesiems, turėti garantijas, kad jiems visada bus kas nors pasiūlyta, jei tik subraškės įkaitusios jų kėdės. Ir vasarą lazdos turi po du galus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų