REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vis dažniau repertuaro eilutėje, skirtoje režisieriui, atsiranda aktoriaus pavardė. Jau pripratome, kad režisuoja Algis Latėnas, Viktoras Šinkariukas, Valentinas Masalskis, Aidas Giniotis, monospektaklius kuria ir su jais per pasaulio scenas keliauja Birutė Marcinkevičiūtė.

REKLAMA
REKLAMA

Kiek anksčiau režisūrą yra išbandę Vladas Bagdonas, Kostas Smoriginas, Remigijus Vilkaitis. Pastaraisiais sezonais režisuoja Nijolė Mirončikaitė, Saulius Mykolaitis, į režisūrą drąsiai įžengė Sigitas Račkys. O Nacionalinis dramos teatras net sezoną atidarė aktoriaus ir programų vadybininko Adolfo Večerskio režisuota “Bamba”.

REKLAMA

Adolfo Večerskio ir Sigito Račkio naujausi pasireiškimai scenoje sulaukė dar nebūtos Lietuvos teatre kritikų reakcijos. Jie susivienijo į Lietuvos teatro garbės akademiją ir sugalvojo diagnozuoti mėgėjiškumo triumfą profesionaliame teatre. Prizas už tai - “Sezono bamba”.

Aktorius akivaizdžiai imasi šeimininkauti teatre: vadovauja, inscenizuoja, režisuoja. Kas tai - neišvengiamas laiko bruožas? Progresas? Panacėja visoms problemoms? Ar profesionalaus teatro irimas? O gal teatrą išgelbės aktorius? Juk spaudoje jau pareiškiama, kad “mūsų režisūrinio teatro jėga buvo didžiulė, bet ji išsikvėpė. […] Gyvo teatro variklį turi sukti patys aktoriai, bet pirmiausia jie turi atgauti kūrybingo žmogaus orumą” (iš pokalbio su Ina Pukelyte, tapusia Kauno dramos teatro vadove. “Lietuvos rytas”, 2003, vasario 4).

REKLAMA
REKLAMA

“Teatras” pasiūlė trims režisieriams aptarti aktorių pasiryžimą režisuoti. Povilo Gaidžio, Dalios Tamulevičiūtės ir Jono Vaitkaus monologai nesmigo į konkrečius spektaklius, bet nušvietė daug gilesnį ir platesnį reiškinį: požiūrį į profesiją. Režisieriaus ir aktoriaus.

Povilas Gaidys

Aktorių režisūra? Tai galbūt nieko baisaus. Ir savotiškai natūralu. Pati režisieriaus profesija atsirado ne taip jau seniai, tik XX amžiuje. O kas gi iki tol tuos spektaklius statė? Patys aktoriai. Koks nors organizuotesnis aktorius paskirstydavo vaidmenis…

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dabar galbūt toks savotiškas laikotarpis. Režisieriaus profesija lyg ir niveliuojama. Režisierius kaip ir nebereikalingas pasidarė. Profesija nyksta. Aš kalbu ne apie Oskaro Koršunovo ar Eimunto Nekrošiaus teatrus, o apie mūsų tuos repertuarinius, geruosius, apie normalius teatrus. Pagal dabartinę sistemą teatrui vadovauja žmogus, laimėjęs vadovo konkursą ir patvirtintas keletui metų. Tai turi būti geras organizatorius, išmanantis administracinius dalykus, vadybininkas, ekonomistas ir t.t. Ir nebūtinai tai turi būti menininkas. Gerai dar, kad kai kur teatruose vadovauja patys aktoriai - jie žino savo teatrą, rūpinasi, stengiasi… Visa tai neblogai, bet ateis toks laikas, kai visiškai atsitiktinis, ne meno žmogus gali pakliūti į vadovus. Ir toliau - kaip? Kas formuos trupę, ją augins? Turėtų režisierius. Anksčiau būdavo vyriausiasis režisierius, meno vadovas. Jo reikalas - surinkti ir ugdyti trupę, kurti teatro kūrybinį veidą. Ant jo pečių gulė visi meniniai reikalai. Viskas priklausė nuo vyriausiojo režisieriaus.

REKLAMA

Dabar - žiūrėkit, kas mūsų teatruose? Tuminas, šiek tiek aš. Kiti - Latėnas, Teresas, Venckus. Aktoriai. Režisuoja, tvarkosi. Kaunas? Nacionalinis? Nepaisant geriausių mano jausmų ir pagarbos Egmontui Jansonui - jis ne režisierius. Teatruose neliko net etatinių režisierių. Režisieriai atvažiuoja ir išvažiuoja. Na turi gi būti - nori nenori - asmenybė, kuri nuolat rūpinasi teatro meniniais reikalais.

Tai štai, lyg ir yra tų režisierių - tokių, kurie kažkur atvažiuoja, stato, bando. Daugiausia Vilniuje. O kituose miestuose - problema. Režisūra miršta. Galbūt tokioje terpėje tuštumą bando užpildyti režisuojantys aktoriai.

REKLAMA

Kita vertus, aš ir juos suprantu: kiekvienas juk vaikystėje norėjo būti poetais arba artistais, tai lyg užkoduota. Suaugę žmonės - kai kurie - nori labiau reikštis. Čia turiu omenyje aktorius. Sigitas Račkys atvirai sako, kad dabar jo gyvenime susidarė kūrybinė tuštuma, porą metų naujų vaidmenų nebeturi, ir jis, žmogus, taip negali egzistuoti, jis nori kažką veikti. Pabandė kaip režisierius.

Gerai tai ar blogai? Tegu. Ir Valentinas Masalskis, ir Viktoras Šinkariukas, ir Algis Latėnas, Aidas Giniotis… Jie puikiai išmano visą aktoriaus anatomiją, psichologiją, tuo jie yra stiprūs ir jų spektakliai iš esmės aktoriniai. Galbūt režisūrinis sprendimas, masinės scenos ar metaforiniai dalykai, įvaizdžiai jiems ir sunkiau sekasi. Užtat jų spektakliai paremti aktoriais. Režisuojantys aktoriai juk pažįsta teatrą, moka dirbti su aktoriais, žino, kaip prie jų prieiti, kaip ištraukti iš kitų tai, kas reikalinga. Čia jų stiprioji pusė. Kiekvienas turi savo gerų savybių ir savo “griekų”. Ir kiekvieno asmenybė atsiskleidžia spektakliuose: šviesus jis žmogus ar “balamūtas”. Kai kas gal ir rimtai pasuks į režisūrą kaip Algis Latėnas. Kitam gal tai laikina.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sigito Račkio režisavimą esu stebėjęs “iš vidaus”. Jis šiek tiek parodo artistui, ko iš jo norėtų. Šiek tiek. Bet jis turi savo požiūrį ir juo vadovaudamasis neleidžia artistams skleistis į šonus. Rėmai yra. Ir dar, žiūrėk kaip nori - aiškiai matyti Tumino mokykla. Niekur nesidėsi. O kaip dirba Algis Latėnas? Aiški Dalios Tamulevičiūtės mokykla. Kiekvienas aktorius, išėjęs į režisūrą, šoka nuo savo režisieriaus. Tai, matyt, natūralu. Režisūrinės mokyklos jie nėra išėję, tik tą vieną takelį.

Pasikalbėdavome su Račkiu. Jis pats sako, kad ypatingų pretenzijų neturi. Na, žmogus nori pabandyti. Sako, jei nepasiseks - mesiu. Jis ramiai į tai žiūri.

REKLAMA

Gal kai kas iš režisuojančių aktorių ir pervertina savo jėgas, kai nori plačiau pasireikšti. Na gerai, tegu tai daro. Atsisijos greitai. Pamatys, kad nepavyksta, ir baigsis tie režisūriniai monai.

Kita vertus, šiandien vyresnieji aktoriai dar ne visi suvokia, kad atėjo toks laikas, kai niekas nebeprivalo aprūpinti juos vaidmenimis. Anksčiau tas vargšas vyriausiasis režisierius turėjo tiesiog prižiūrėti, kad kiekvienas jo trupės narys turėtų darbo. Na, ne visi vienodai, bet kad būtų visi bent šiek tiek apkrauti. Ir gudraudavai, sukdavaisi. Kai kuriuos aktorius imdavai žinodamas, kad sukurs vaidmenį, kitus - gal iš pedagoginių sumetimų ar rizikuodamas, dar kitus darydavai dubleriais. O dabar?

REKLAMA

Dabar kviestinis režisierius atvažiuoja, jis turi savo sumanymą, žino, kad ima tą, tą ir aną. Viskas. Daugiau su niekuo jis nesišnekės. Ir išeina, kad vis tie patys aktoriai visą laiką užimti, o kita dalis pasilieka už borto. Tada aktoriai vėl turi patys iniciatyvos imtis. Ieškotis vaidmenų, režisierių, nešti paraiškas… Bet kad aktoriai užimtų režisierių pozicijas? Jeigu toks dalykas skatinamas, jeigu net pareiškiama, kad režisūra išsisėmė ir išsisėmusių vieta šiais laikais laisva, tai tik įrodo režisieriaus profesijos nykimą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dalia Tamulevičiūtė

Kai Sergejus Jurskis pradėjo režisuoti, Anatolijus Efrosas rašė, kad jam labai gaila šito gero aktoriaus. Nes aktorius ir režisierius - dvi skirtingos profesijos. Arba viena darai gerai, arba kita. Išėjęs į režisūrą, aktorius kažką neabejotinai praranda. Dažniausiai - savo aktorinį meistriškumą, geras režisierius negimsta.

O kodėl aktoriai eina režisuoti? Manau, kad tokį akstiną jiems duoda režisieriai. Nes kai aktorius dirba su daugeliu režisierių ir pamato, kad jų dauguma nieko jam neduoda, tik vaidina režisierius, tai ir ima galvoti: o kam man to reikia? Velniams jie mane tampo? Aš juk už juos daugiau žinau! Ir kol aktorius savo kailiu neišmėgina, ką reiškia režisuoti, jis mano, kad gali. Reikia būti labai protingam, kad suprastum - gali ar ne. Režisavimu užsikrečiama. Juk žmonės nori dirbti. Ir valdžios politikos tuo klausimu nėra: ką noriu, tą darau!

REKLAMA

Man labai daug išdavė Kultūros ministerijos konkursas Kauno dramos teatro vadovo postui užimti. Kai išgirdau, kad yra padavęs pareiškimą Gintaras Varnas, labai apsidžiaugiau. Jis į tą teatrą natūraliai įėjo, statydamas spektaklius. Bet kažkam nepatiko, ką jis pasirinkęs vadybininku. Aš nieko neturiu prieš Iną Pukelytę, tačiau štai koks pats principas: vadybininkas pasidarė svarbesnis už režisierių. Tai koks Kultūros ministerijos suvokimas apie teatrą? Jeigu yra režisierius, kuris pastatė gerus spektaklius, tai tik kabinkis už jo! Aišku, kad vadyba teatre svarbu. Bet teatro pagrindą sudaro spektakliai.

REKLAMA

Apie Juozą Miltinį dabar visokių charakteristikų išgirsi. Bet savo teatrą jis prižiūrėjo. Panevėžiečiai aktoriai pasakojo, kaip jie po daugelio metų sužinojo, kad Miltinis turėjo du paltus. Kam? Todėl, kad negalėjo ištisai sėdėti teatre. O kai Miltinis išvažiuodavo, Blėdis kabindavo Miltinio paltą - ten, kur visi kabinasi. Ir visus apimdavo siaubas: Miltinis teatre, o pastabų negaunam! Nes šiaip juk jis net spektaklių metu rėkdavo. Ar dabar kas nors jaučia tokią spektaklių priežiūrą?

Bet akivaizdu, aktoriaus režisuotame spektaklyje kiti aktoriai vaidina tai, ką jau yra vaidinę kitur. Bet tai dar nėra blogiausia. Režisuojantis aktorius rodo, kaip jis pats vaidintų tame spektaklyje, kurį režisuoja. Jis moko save mėgdžioti. Ką darysi, jis nekaltas, jis kitaip nemoka. Bet retas kuris iš tų, su kuo jis repetuoja, moka atsirinkti, nemėgdžioti jo ir nekartoti savęs.

REKLAMA
REKLAMA

Gražių dalykų buvo Sigito Račkio “Trijose seseryse”. Buvusios mano studentės spinduliavo noru dirbti. Bet visuma neišbaigta. Nes tokia aktoriaus natūra: Račkys užsižaidžia su kuria nors scena... Aktoriai (ir kai kurie režisieriai) jaučia kompleksą - įrodyti, kad spektaklyje esama režisūros. Sugalvoja kokį blūdą ir nesvarbu, ar jo reikia, ar nereikia - tegu būna, kad matytųsi režisūra. Ir atsiranda kritikų, kurie užsikabina už tų dalykų. Nes daugiau nėra apie ką kalbėti.

Kas yra režisierius teatre, labai gerai parodo viena istorija. Oskaro Koršunovo teatre Marius Ivaškevičius repetavo savo “Malyšą”. Visiems dirbti buvo smagu, bet artėjo premjera, o koks bus spektaklis, niekaip neaiškėjo. Nes rašytojui, režisavusiam savo pjesę, buvo įdomu kasdien sugalvoti kažką nauja, o ne prisirišti prie to, kas jau sukurta. Prieš pat premjerą iš užsienių sugrįžo Oskaras, atėjo į repeticiją, įvertino, kas padaryta, ir per keletą dienų iki premjeros sutvarkė spektaklį, nepažeisdamas to, kas buvo dirbta iki jo. Nes tai jo teatro spektaklis. Galų gale visai nesvarbu, kiek ten Ivaškevičiaus, kiek Koršunovo. Svarbu, kad Koršunovo teatre atsirado geras spektaklis.

REKLAMA

O kai aktorius režisuoja ir teatras neturi meno vadovo-režisieriaus, tai niekam nepatogu sakyti pastabas. Ai, maždaug, iš kur man žinoti, gal jis taip nori... Kiekvienas daro, kaip jam ant seilės užeina, ir niekas neatsakingas.

Režisierių trūksta visais laikais ir visose šalyse. Neseniai klausiau, kas įdomaus Maskvoje. Sako, be Fomenkos nieko nėra. O kiek ten teatrų! O gal kitur daug gerų režisierių? Ar jie taip kviestųsi ir Nekrošiaus, ir Koršunovo spektaklius, jei turėtų savų gerų perteklių?

Yra ir toks aktorių režisūros variantas, kai jie, nesulaukdami režisierių pasiūlymų, kuria spektaklius sau. Yra išimčių kaip Birutė Marcinkevičiūtė. Gal ne visiems įdomu, ką ji padaro, bet viena puiku: kol kiti skundžiasi, kad nėra darbo, ji nemala liežuviu. Ji rašo, ieško medžiagos, randa ir padaro.

Man labai patiko vieno Norvegijos teatro pavyzdys. Tas teatras turėjo nuolatinę trupę, Vakaruose tai reta. Aš paklausiau literatūrinės dalies vedėjos, ar visi tos trupės aktoriai nuolat turi darbo. Sako, jie tą problemą yra išsprendę seniai. Kas keli mėnesiai rengiamos peržiūros, kur aktoriai rodo, ką yra savarankiškai surepetavę, ką norėtų statyti. Teatras turi nemažai patalpų repeticijoms, ir aktoriai gauna prieš tas peržiūras ne pinigus repeticijoms, o sales ir rekvizitą. Ir kaskart iš maždaug dešimties parodymų būtinai pasitaiko bent vienas tinkamas tęsti darbas, sudomina kokį režisierių. Šitaip atsiranda nemažai spektaklių. Kitiems už darbą padėkojama. Puiki logika - tegu ir nepasisekė patekti į repertuarą, bet žmonės dirbo, neleido laiko tuščiai ir neuždarbiavo kitur. Nepasisekė tąkart, pasiseks vėliau, svarbu, kad yra akstinas dirbti. O kam tai nepatinka, yra kitas variantas: teatro kavinėje galima skaityti poeziją ar prozą, žiūrovai įprato prie tų skaitymų ir eina į juos.

REKLAMA

Kaip pas mus elgiamasi su aktoriais, panorusiais režisuoti? Sauliaus Mykolaičio “Stop, mašina” - gražus darbas. Bet kai sužinojau apie jo Čechovo “Ivanovo” premjerą, nėjau, nes išsigandau. Pradėti nuo šitokios dramaturgijos - tolygu pasipjauti. Ką tas žmogus blogo padarė teatro vadovams, kad šie leido jam imti tokią medžiagą? Ką nors paprastesnio imk. Pastatysi penkis šešis spektaklius, gal ir Čechovui tada laikas ateis. Čia tas pats, jeigu pradedančiam muzikantui duotum sudėtingiausią didelį kūrinį groti.

Tai šitaip atrodo teatrai be režisieriaus. Keistos įstaigos.

Jonas Vaitkus

Aktorių tapimas režisieriais nėra nei vienkartinis, nei vienadienis reiškinys. Kartais būna išimčių, kai geras aktorius pradeda nuosekliai dirbti, gilinasi į tą profesiją, ruošiasi, galvoja ir tampa režisieriumi. Bet iš esmės, kiek man teko matyti, principas: aprengiau aktorius, išvedžiojau juos po sceną, pamizanscenavau, šviesas įjungiau, kad matytųsi, muziką - kad garsai girdėtųsi - ir tai jau spektaklis. Bet jis lygiai tiek pat skiriasi nuo spektaklio, kaip grafomano eilėraštis nuo normalaus eilėraščio. Žmogui, neskiriančiam tų dalykų, nieko neįrodysi.

REKLAMA

Tas reiškinys yra ne tik teatre. Bandoma tą daryti ir muzikoje, ir poezijoje, tapyboje. Tik tapyboje aš tų grafomanų nepainioju su primityvistais, kurie turi tam tikrą pašaukimą ir nepretenduoja į profesionalią dailę.

Aktorių darbai pirmiausia neturi gyvasties, organikos, vidinio proceso. Ten viskas “tarsi”. Sukuriama tikro spektaklio iliuzija. O kadangi tokių darbų teatre darosi daug, tai žmonės mano, kad toks ir turi būti teatras. Neapvaisintas. Be savo pradžios ir pabaigos, be vystymosi. Sumestas įvairiausių patirčių chaosas. Bet to irgi niekam negali įrodyti, tai gali tik justi. Juk yra daug pirmų smuikininkų, bandančių diriguoti, bet tai nereiškia, kad jie yra dirigentai, kurie supranta ir valdo savo medžiagą. O ne vaidina, kad valdo.

Aš nežinau, ar aktoriai, nesulaukiantys vaidmenų, išsprendžia problemą, imdamiesi režisuoti. Bet esu tikras, kad jie šitaip daug pagadina, atneša daug chaoso, nešvaros, sumenkina kriterijus, nuvertina profesiją. Tada daug kas atrodo beprasmiška. Svarbiausia - ima atrodyti, kad beprasmiška mokytis profesijos. Manoma, kad režisūra - net ne profesija, o atsitiktinumų ar talento, įkvėpimų dalykai. O juk tai mokslas. Kaip ir aktorystė. Kuo skiriasi baleto artistas nuo teatro artisto? Jie skiriasi medžiaga, iš kurios dirba. Kažkodėl baleto artistas negali padaryti to, ką gali dramos artistas. Nes tam reikia kitaip ruoštis. Kitų dalykų išmokti. Dirbti. Metų metus. Savo smegeninę tam ruošti.

REKLAMA

Taip pat ir su režisieriaus profesija. Jai reikia save ruošti. Juk teks permalti savyje visą medžiagą, sukurti simbiozę iš įvairiausių mikroelementų, kurie beveik nesiderina, - kad staiga teatre jie susilietų ir taptų savarankišku kūriniu. O ne: literatūra - sau, šviesos - sau, muzika - sau, aktorystė, žanras - viskas išbirę. Įspūdis, kad tai padarytas spektaklis, nes šviesos gęsta, žmonės po sceną vaikšto, apsirengę kažką kalba. Ir ištrintos ribos tarp to spektaklio, kuris pulsuoja ir to, kuris yra tik saviraiška be didesnių užduočių, be aktorių transformacijų. Kaip moku, taip šoku.

Esu matęs Valentino Masalskio spektaklių, bet man nebeįdomu žiūrėti, nes jie aiškūs iš anksto. Jis režisuoja sau. Viskas pajungta jo kaip aktoriaus saviraiškai. O ta jo saviraiška baigiasi trim spalvomis: verkia, rėkia arba tyliai murmena. Nes jis pats savęs negirdi, jam atrodo, kad kiekvienas jo pasakytas žodis, kiekviena emocija yra vertybė. Bet ji be konstruktyvaus proceso, ji neteka organiškai, o yra vaidinama. Visą laiką girdžiu kažką tai iš vieno spektaklio, kur jo vaidinta, tai iš kito. Samplaika kažkokių prisiminimų.

Tai ne vieno Masalskio problema. Kadangi teatras dabar paverstas aktoriniu, - teatrams vadovauja žmonės, kurie nieko bendro su režisūra neturi, - tai nebereikalaujama, kad aktorius augtų, save kontroliuotų ir vystytų. Šitas kriterijus visiškai nuėjęs velniop. Aktorystė absoliučiai “nusėdusi”. Nebėra jokių atradimų - išskyrus galbūt vieną Portiją (Viktorijos Kuodytės vaidmuo Gintaro Varno spektaklyje “Portija Koglen” Kauno akademiniame dramos teatre. - Red.). Nėra jų ir negali būti, nes aktorystei augti nekeliama jokia kartelė. Viskas daroma tiek, kiek gali aktorius. O jis gali, kiek netingi. O aktorius tingi visada. Jis naudoja tai, ką jau turi. Ir net jei jis kupinas geriausių norų, jis negali iš savęs išgauti naujų kokybių. Nes tam reikalinga dviejų žmonių sandūra.

REKLAMA

Aktoriai suvienodėję, vaidina, kaip sakoma, savo amplua. Niekas negalvoja, ką aktorius vaidins toliau, kad jis nesikartotų, išliktų gyvas ir neleistų numirti savyje tam tikroms kokybėms, kurių jis dar turėjo ne viename vaidmenyje. Taip atsitinka, nes teatrams vadovauja ne režisieriai, o aktoriai, džiazistai ir kompozitoriai, spektakliai pastatomi ir neaptariami, neprižiūrimi ir nerepetuojami. Ir visi džiūgauja, visiems gerai, nes nėra reikalavimų, nereikia ir pastangų.

Aktoriui, atėjusiam iš Akademijos, dar reikia suteikti ir galimybę atsiskleisti, keistis, o ne duoti jam vaidmenėlius skylėms užkišti ar patarnauti sumitusiems, gerai žinomiems ar gerai stovintiems (žmonoms, pažįstamoms ir pažįstamiems, kurie vaidina iš spektaklio į spektaklį). Tuo nesirūpinama. Teatruose dirba atlikėjų brigados, patenkinančios gastroliuojančių režisierių poreikius.

Aktoriai patys darosi spektaklius kiekvienas dėl kitokių priežasčių. Vienas tiesiog nesulaukė gero režisieriaus, ir tai jo drama. Kitam išvešėjo didybės manija, egoizmas, kuris užmuša kūrėją. Šitoks tik pats sau ir reikalingas. Juk teatras nėra skirtas savoms ligoms demonstruoti. Tu gyvenk savo gyvenimą, bet teatre turi mąstyti visai kitomis kategorijomis. O jeigu viršų ima egoizmas, liguistumas, tada viskas susimaišo. Profesija painiojama su asmeniu, personažas pereina į asmenį, asmuo susijungia su personažu - nesuprasi, ar kalbi su personažu, ar su žmogumi, ar čia Kaligulos nuotaika, ar Popryščino.

REKLAMA

Teatre, kur galvojama apie aktorių, jis saugomas. Dabar, kai apie savo repertuarą palikta spręsti pačiam aktoriui, silpnesnieji, kuriems reikėtų padėti, iš viso nebetenka pagrindo. Aršesni, plėšresni, turintys daugiau valios, noro, jėgos, kažkaip dar laikosi. Vis dėlto manau, kad aktoriui reikalingas komfortas žinoti savo perspektyvą: ką jis vaidins po to vaidmens, ką vėliau. Nors penkeriems, nors dvejiems metams į priekį žinotų, kas planuojama, kokiu keliu vystosi teatras ar trupė, kurioje jis dirba. Nes jeigu visą laiką gyveni baimėje, įtampoje, draiskalynėje, apie kokią kūrybą galima šnekėti? Tik ieškai išeities iš padėties.

Iš kur kyla įsitikinimas, kad režisūra išseko? Kas gali duoti tokias garantijas? Kas per idėja, kad atėjo laikas aktoriams patiems rūpintis savo repertuaru?! Aš dar suprasčiau, kad aktorius gali rūpintis savo monospektakliu. Bet kai sueina du, trys, keturi, penki… Apie kokį darbą galima kalbėti? Kas sujungs tuos aktorius? O dar scenografija, muzika, šviesa… Kas tą darbą dirbs? Aktorius? Ar jūs išprotėjot visi su ministerija priešaky?

“Teatras”, 2003, 1(13)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų