Nemanykite, prašom, kad kino komentatoriai - tokie jau nuobodūs, sausas pažymių žvaigždutes terašantys žmonės. Noriu pasigirti, kad, ką tik grįžęs iš visokių egzotiškų kraštų, ir kino bei vaizdajuosčių repertuare noriau pastebiu ką nors romantiškesnio. Antai dvi lietuvių kalba vaizdajuostės - “Laivas” ir “Laivas vaiduoklis”.
Kitokiomis manieromis
Žymaus vokiečių režisieriaus Wolfgango Peterseno, kūrusio ir nepaprasto grožio romantinę pasaką “Begalinę istoriją” su jos besišypsančiais drakonais, “Laivas” (“Das Boot”) šiandien vadinamas klasika, tačiau savąja maniera filmas rodo autoriaus gabumų amplitudę, kadangi yra visiškai realistinis, tarp mechanikos judesių įterpiantis atpažįstamus žmones. Tai nelengvai išmąstomas kūrinys apie vieną vokiečių povandeninio laivo reidą tais laikais, kai reikėjo, Hitleriui paliepus, žudyti. Bet kitaip negalėjai išgyventi pats. “Laivas” - ne teisinantis fašizmą, bet greičiau pacifistinis kūrinys, talentingai piešiantis vyrus, kurie, likimo pastatyti į tragiškas aplinkybes, rodo nepaprastus stiprių charakterių bruožus, dažnai, deja, ir patys abejodami tuo, ką daro.
Dar vieną to paties autoriaus juostą, irgi besisiejančią su technika (ten - laivas, čia lėktuvas), bet neaukojančios jai žmonių charakterių, galima pamatyti per TV3 kanalą (šeštadienį, lapkričio 1 d., 22.50 val.). Tiesa, “Prezidento lėktuvas”, dar 1997 metais signalizavęs apie terorizmo pavojų, vis dėlto nėra tiek įtaigus, kiek ankstesnis, režisieriaus tėvynėje kurtas filmas.
Kaip vadinasi tas vokiečių povandeninis laivas, net neįsimeni, nes tai nėra svarbu. O štai italų laivo “Antonia Grazza” - skambus, beveik kaip “Titaniko” pavadinimas, nes naujas amerikiečių filmas “Laivas vaiduoklis” atkuria vieną žavingų romantinių jūrinių legendų apie laivą, kuris esą net nepaskendęs, bet apie 1962 metus tiesiog ėmęs ir pradingęs. Tad tokie skambūs, melodingi pavadinimai čia - neatsiejama kito žanro detalė.
Nors amerikiečių režisieriaus Steve’o Bucko pavardė ir nėra tokia žymi kaip Peterseno, juosta palieka malonų įspūdį vien jau savo plastiškos atmosferos įtaigumu. Antai gelbėtojų, šiandien išsirengusių į žygį, laiviūkštis prisiartina prie kažkokios mistiškos marių vietos, ir staiga, keistai, nelauktai tave supurtydamas, greta jo iš gelmių išnyra gigantiškas dingęs, spalvingai aprūdijęs anas laivas. Gal jame atsiras kas realiai gyva, ne vien tie netikėtai sukrutantys trosai?
Labai įdomu sulyginti abu filmus. Romantizmas ir realizmas, remdamasis analogiška medžiaga, stovi greta, įmanoma žvelgti į visiškai skirtingas menines manieras, suvokti, kad pačios savaime blogos jos negali būti, svarbus kūrėjų talentas.
Linksmoji fantastika
Nieko negaliu su savimi padaryti, kad man labiau patinka surūdiję laivai, o ne įspūdingos šiandien daugelio mylimos italų aktorės Monicos Bellucci kūno formos. Bet tiems, kurie mąsto kitaip, vis dėlto informuosiu vaidinant ją - po Tedda Barros, Caudette Colbert, Elizabeth Taylor ir kitų epochų žvaigždžių - pačią Kleopatrą. Žinoma, jau supratote, kad tai populiarios komedijos su Gerard’u Depardieu ir Christinu Clavier, kadaise kovojusių su pačiu Cezariu, o dabar įsitraukusių į linksmokus santykius su Egipto karaliene, tęsinys. Komikso stiliaus juosta vadinasi “Asteriksas ir Obeliksas. Misija “Kleopatra”, o pasižiūrėti ją galima šeštadienį, lapkričio 1 d., 18.30 val. per kabelinę “Vinitą”.
Man asmeniškai simpatiškesnis ne gigantiškas Depardieu pilvas, ne tuštokas Bellucci žvilgsnis, o absoliučiai chuliganiškas smagaus ateivio iš ano pasaulio, vardu Beetlejuice (gal ir palikime šį anglišką herojaus vardelį, o neverskime filmo “Vabalų sultimis”?) spalvingas grimas, dinamiškas būdas ir keistos manieros. Michaelis Keatonas tiesiog “maudosi” šiame vaidmenyje, o greta jo pasirodo tuomet visuomenės dar nepasmerkta Winona Ryder. Originalus ir scenarijaus sumanymas: kūrinyje (LNK, vėl šeštadienį, 17.00 val., o kartojama pirmadienį, lapkričio 3 d., 12.30 val.) ne gyvieji, kaip paprastai, kovoja su kokiomis nors dvasiomis, o mirusiųjų porelė, pavadinimo herojaus “padedama”, labai norėtų atsikratyti gyvų savojo namelio gyventojų. Režisieriaus Timo Burtono fantazija, kaip visuomet, šėlsta tiesiog fontanais. Su jo filmu gal šiek tiek tematiškai siejasi ir “Fokus pokus” (TV3, vėl šeštadienį, 16.50 val.), tiesa, su truputėlį tradiciškesnėmis raganomis.
Apskritai šios savaitės, bent jau savaitgalio televizijų programose - nemaža kino fantastikos, bet joje kur kas daugiau ne visokių baisūnų vilkolakių ar apokaliptiškų nuotaikų, kiek valiūkiško humoro.
Iš nebūties staiga pasirodo kadaise labai populiari dilogija, apie tai, kaip, aišku, “trenktas” išradėjas (Rikas Moranis) tai “sumažina vaikus” (TV3, šeštadienį, lapkričio 1 d., 15.00 val.), tai “padidina vaiką” (TV3, sekmadienį, lapkričio 2 d., 14.10 val.), o šaunieji “vyrai juodais drabužiais” (LNK, šeštadienį, lapkričio 1 d., 21.35 val.) linksmai užsiima visokių galaktinių ateivių išaiškinimo operacijomis. Kartais ir sunaikinimo - o kam jie mums?
Lyg nieko labai pramanyto nėra senoje klasikinėje komedijoje “Ninočka” (“RenTV”, trečiadienį, lapkričio 5 d., 23.30 val.). Bet fantastiška jau vien tai, kad dar 1939 metais Holivude, pasirodo, atsirasdavo žmonių - tarp jų ir žvaigždė Greta Garbo, čia kurianti sovietinę agentę ir rodanti absoliutų charakterio permainos stebuklą, - kurie įstengdavo įsivaizduoti daugumai pasaulio visiškai mįslingą sovietinį mentalitetą, įtaigiai iš jo pasišaipyti.
Linksmai nuteikia ir TV3 idėja suformuoti tikrą Arnoldo Schwarzeneggerio festivalį (“Komando” - antradienį, lapkričio 4 d., 23.00 val.; “Jaunėlis” ir “Dvyniai” - net tą patį penktadienį, lapkričio 7 d., atitinkamai 20.30 ir 22.45 val.). Per savo keliones net nepastebėjau, ar poną jau išrinko gubernatoriumi, atsakykit man, prašom, ar tai - pergalės susižavėjimo išraiška, ar sava reklaminė kampanija?
Truputį surimtėjus
Kadaise visomis įmanomomis premijomis švytėjo tikrai geras, stiprus Oliverio Stone’o karinis filmas “Būrys” (ar prisimenat, kad buvo ir toks pilkokas lietuviškai sovietiškas analogiško pavadinimo kūrinėlis?). Manau, sugestyvus Vietnamo karo vaizdas, kurį galėsite išvysti per TV4 kanalą šeštadienį, lapkričio 1 d., 17.35 val., nepaseno iki šiol. Vis dėlto kažkaip nelinksta širdis prie epikos, tad bent man įdomiau žiūrėti į tarsi “atspindėtą” karą, koks iškyla pernykštėje rusų “Gegutėje” (“TV1000”, šeštadienį, lapkričio 1 d., 15.00 val., ir kitądien, 9.00 val.) ir kurį su jo vos trimis personažais gali vadinti tarsi - paradoksas! - kameriniu kinu apie karą.
Už diskusijų kėlusį Kanados režisieriaus Atomo Egoyano epinį “Araratą” man irgi kur kas įdomesnė to paties gabaus kūrėjo intymi “Felicijos kelionė” (kabelinės televizijos, pirmadienį, lapkričio 3 d., 21.00 val.). Vėl paradoksas: žodis “intymi” tarsi nelabai derinasi su pasakojimu apie maniaką ir mergaitę, bet Bobo Hoskinso meistrystės - dėl jo jaunutės partnerės dar sunku ką nors konkretesnio teigti - dėka nepasakiau kvailystės - įsitikinkite.
Neblogas laiko praleidimas - tai Claude’o Leloucho naujausias filmas “O dabar... ponios ir ponai” (“RenTV”, antradienį, lapkričio 4 d., 21.10 val.), kurią “Namų kine” jau yra tekę minėti. Daug nuotykių, emocijų, ligų, Patricios Kaas anemija (visomis prasmėmis), Marokas, kuris ekrane gal spalvingesnis už realųjį, bet, žinoma, melodraminis sąlyginumas verčia ir pasišypsoti. Kur kas rimtesnis, savitesnis Roberto Altmano laisvos manieros kaleidoskopas apie kelių šeimų gyvenimą “Trumpos istorijos” (LTV, penktadienį, lapkričio 7 d., 22.00 val.). Kaip visuomet, Altmano meniniai pastebėjimai - ir dramatiški, ir ironiški, ir kažkuo artimi tavo paties gyvenimui, bent jau jame pasitaikiusioms situacijoms. Bet “trumpos” istorijos susideda į trijų valandų gigantą. Nepamirškite apsirūpinti kava!
