Praeitoje “Kultūros namų” laidoje diskusija apie Lietuvos kultūros ateitį tik įrodė pradžioje primintą Krylovo pasakėčią. Vedėjas Leonidas Donskis išvardijo gyvūnus - gulbę, vėžį ir lydeką. Gan greitai jie virto trimis banginiais, ant kurių laikosi kultūros pasaulis, o dar vėliau - drambliais.
Šis neesminis retorinių metaforų kismas tik dar sykį patvirtino, kaip sunku Krylovo pasakėčios gyvūnams buvo susitarti. Tad kuris gyvulys nulems kultūros ateitį?
Ir taip yra visada, nes tai, kad pašnekovai nefiksuoja bet kokios, net ir neesminės retorinės figūros, tapo jau dėsniu: niekas prieš tai kalbėjusiojo nesiklauso, ypač ekstremaliomis sąlygomis. O televizija, tegul ir įrašo metu, yra ekstremali vieta, kurioje dažnai siekiama pasireikšti, “pasižymėti” ne veltui sėdėjus. Vadinasi, judinama problema, bet pabunda ego. Tačiau kas už kiekvieno ego slepiasi?
Nebandysiu priskirti tam tikroms kryptims kalbėjusiųjų - manau, tai gan tiksliai apibūdino Jonas Valatkevičius (http://www.omni.lt/?rask$9359_16017$z_104191). Man labiau kliuvo dabarties, kuri ir formuos ateitį, aiškinimosi problemos.
Bene pirmąkart po daugiau nei dešimtmečio šalia dviejų kultūros banginių - Seimo ir Kultūros ministerijos - buvo įvardytas ir trečias - Kultūros kongresas. Kas tai - netiesioginė reklama kongresui ar Leonido Donskio galantiškas reveransas Krescencijui Stoškui, prieš tą patį dešimtmetį polemizavusiam su juo “Kultūros barų” puslapiuose filosofinėmis temomis? Taip ir galėtum spėlioti, bet akivaizdu, kad mįslę išspręstų neįvardytos laidoje filosofo pareigos - prezidento patarėjas kultūros klausimais. Štai čia kongresas ir įgyja jėgą. Jis jau suruošė visišką fiasko patyrusią konferenciją, kur netiesiogiai bandyta versti Kultūros ministeriją. Laidoje tai buvo pakartota darsyk, bandant kaltinti Kultūros ministeriją politikos neturėjimu ir lėšų stygiumi - nors tuo kaltino ir lėšas skirstantis, ir galios turintis (ar tikrai?) parlamentaras.
Tarsi tai pačiai - kaltintojo pusei - atstovavęs Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Rolandas Pavilionis pabrėžė kitką: kultūra priklauso ne nuo ministerijos ir nuo valdžios (tada kam reikalinga kultūros politika?), bet nuo visų žmonių. Analogiškai galima išvesti, kad Sveikatos apsaugos ministerija priklauso nuo ligonių ir ligų. Tikėkimės, ši ministerija nesivadovauja principu “nėra ligonio (mirė) - nėra problemos”. Bet kadangi R. Pavilionio “visi žmonės” reiškia “nieką”, argumentai nuliniai, gražūs tik retorikos atžvilgiu. Bet jei R. Pavilionis įsivaizduoja save kaip politiką par excellence, populizmas su politika neturėtų turėti ką nors bendra, išskyrus savojo ego patenkinimą prieš rinkimus, kada “eiliniai žmonės” yra geras argumentas. Tik ar jie turi įtakos elitinei kultūrai - abejočiau, bet tai - tas pats, kaip ginčytis dėl vištos ir kiaušinio pirmumo.
Pastebimas lygiai tas pats vandens drumstimas, kuris buvo reikalingas griovimo epochoje (tai puikiai padarė ir pirmasis Kultūros kongresas), bet statant jis tik trukdo savo anarchija. Ją suvaldyti gali tik diktatas, pasireiškęs Valdovų rūmų atveju. Lieka problema, kuri iš tiesų buvo suformuluota - R. Pavilionio paminėtas Kultūros ministerijos svoris ir, Marcelijaus Martinaičio žodžiais, jautrumas naujiems reiškiniams.
Svoris reiškia daug ir jis mūsų atveju priklauso nuo personalijų. Algirdas Brazauskas “sveria” daug ir jo vardo, galios bei įvairių neakivaizdžių “konsorciumų” dėka (su savivaldybe, su statybos organizacijomis ir t.t.) Valdovų rūmai bus. Jei K. Stoškus būtų tik kongreso, kaip visuomeninės organizacijos, atstovas, velnią jis sėdėtų šioje “Kultūros namų” kompanijoje, jį būtų pakeitusi bet kuri, tarkime, Nevyriausybinė scenos menų asociacija. Bet prezidento užantis jam tai leidžia. Ministerija, deja, neturi svorio, ir tai tik patvirtino keletas diskusijos frazių: Pavilionis užsiminė, kad kultūra tėra vienos ministerijos rūpestis ir, duok Dieve, kad jis būtų supratęs projektų koordinatorės Elonos Bundzaitės aiškinimą apie Europos Sąjungos prioritetus, kuriuose kultūra labai susijusi su verslu ir socialinėmis problemomis. Būtų pats laikas kultūros (o vėliau ir valdžios) žmonėms įsisąmoninti, kad pirmiausia kultūra daro įtaką turizmui, švietimui, vėliau - ir ekonomikai, saugumui ir t.t. O Stoškus, paabejojęs dėl to, ar ministerijos koordinuoja savo planus, šiaip jau (kaip prezidento patarėjas) turėtų žinoti, kad egzistuoja bendri Vyriausybės posėdžiai, o priimami įstatymai kultūros srityje derinami su kitų svarbiausių banginių nuostatomis: Finansų ir Teisingumo ministerijomis (po to ir Socialinės apsaugos ir darbo).
Europos Sąjungoje derinti viską reikės dar labiau, nes reikės dalinio mūsų finansavimo iš visų pusių, kad gautume dvigubai daugiau iš Europos. Ir tai vėlgi priklausys nuo personalijų, t.y. nuo svorio. Laida netyčia sulaukė neigiamo rezultato: ministerija žiūrovų akivaizdoje krito dar labiau arba jiems susiformavo viena nuomonė: kultūros sferoje - “bardakas”. Kaip žvelgsime į ateitį?
Lygiai taip pat. Tik oponentai galėtų aiškintis, o ne pulti, duoti arba reikalauti daugiau lėšų, o ne kaltinti už jau paskirtas. Šiuo atveju klausimas - kiek bus dėl kultūros pamirštas savasis ego? Jeigu nebus, vadinasi, tenka augintis svorio. Kaip? Analogiškai puolimams.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija gyventojų vertinama geriau už Kultūros. Kodėl? Todėl, kad Vilija Blinkevičiūtė - kas antrame moteriškame žurnale ir kartais - jų viršeliuose. Lietuvoje Cicciolinos nesulauksime, bet kultūros ministrė realiai pražiopsojo progą surengti spaudos konferenciją apie savo vestuves. O būtų papasakojusi apie suknelės ilgį, dizainerius, patiekalus ir svečius “Neringoje”, gautus pasveikinimus nuo kitų šalių ministrų - tegul visa bulvaro spauda paspringsta! - ir būtų įgavusi svorio. Gal net Brazauskas imtų labiau skaitytis. O dabar - vėl tenka įrodinėti tą svorį dietų metu.
Bet: jei kalbėjome, kokia bus Lietuvos kultūros ateitis, klausime yra vienas neabejotinai teigiamas atsakymas: kultūra bus. O jei bus - vadinasi, reikės į ją kreipti dėmesį ir skirti jai pinigų. Išradinėti naują dviratį ar sugrįžti prie pasenusio - vadinasi, skirti keleriopai daugiau lėšų. Tai taip pat įmanoma, bet jei politika nenorės nieko bendra turėti su rinka, rinka pati patvarkys politiką. Tokia ta realybė šiandien. O reikia orientuotis į šiandien, o ne apskritai, kaip bandė įrodinėti parlamentaras par excellence. Apskritai politikoje nieko nėra, o yra veiksmažodžių asmenuotė: aš gausiu, tam davė - mes esam.
