• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Visiems intelektualiems ginčams būdinga tai, kad jo pabaigoje nuo tiesos esame nutolę tiek pat, kiek ir ginčo pradžioje. Intelektualų ginčas negali baigtis, kaip ir negali prasidėti. Šitaip atsitinka todėl, kad intelektualai ginčijasi visą gyvenimą ir jiems nesvarbu, koks ginčo objektas.

REKLAMA
REKLAMA

Maždaug šitaip aiškino Jurijus Živago bolševikų vadui Strelnikovui ir pasiekė norimą rezultatą. Mes viso to nežinojom (nes nesam intelektualai), todėl puikiai suvokėm, dėl ko ginčijomės, ir su malonumu tą darėm.

REKLAMA

Viskas prasidėjo žiūrint futbolą. Prieš rungtynes kiekvienas deklaravo, kad jiems finalas neįdomus, nes jų favoritai nebežaidžia. Bet praėjo keliolika minučių ir pamatėm, kad maždaug pusė susirinkusių šūkčioja ir daužo kumščiais per kelius, vos tik prancūzai peržengia vidurio liniją, o kita pusė taip piktinosi „neteisingu“ baudiniu italams, kad pamiršo išgerti degtinę.

Tuomet suformulavau klausimą:

– Kodėl mes, lietuviai, kurių rinktinė net nepriartėjo prie finalo, pasirenkam favoritais svetimas tautas?

REKLAMA
REKLAMA

Atsakymai buvo trijų rūšių: sportiniai („italai žaidžia su meile“, „Zidane'as – geriausias futbolininkas“), inteligentiški (Mastroianni, vynas, sūris, Simenonas, och, Paryžius, ach, Roma) ir pseudochuliganiški („man patinka italės“, „o man gražesnės prancūzės“. Galima pagalvoti, kad susirinko ne pagyvenę plikšiai ir pilvūzai, o patyrę svetimtaučių moterų nugalėtojai. Keli iš jų gyvos prancūzės nebuvo matę...).

Natūraliai gimė kita problema, kurią reikėjo nedelsiant išspręsti – ar kas nors sirgtų už Lietuvą, jeigu mūsų rinktinė žaistų pasaulio futbolo čempionato finale?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ginčijomės beveik iki įsivaizduojamo kraujo, bet galų gale laimėjo tie, kurie teigė, kad Lietuvos niekas nemyli, todėl niekas ir nesirgtų.

– Na, pažiūrėkit, – rėkavo vienas. – Kiekviena valstybė pasaulyje užima tam tikrą simpatijų lauką, kuriame yra bent viena šalis partnerė. Vokiečius mėgsta lietuviai, estai ir latviai, anglus – daug kas, ypač Pietų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, prancūzus – rumunai ir Vidurio Europa, italus – anglai, ispanus – lietuviai ir skandinavai. Tiesą sakant, lietuviai mėgsta visas tautas. O mūsų nemėgsta niekas – nei latviai, nei rusai, tik lenkai truputį.

REKLAMA

– Arba nemėgsta, arba nežino, – patikslino vienas.

– Mus mėgsta JAV, o ir rusai šiek tiek mėgsta, – tarė kitas ir su kitu visi sutiko.

Bet JAV nemėgsta visas likęs pasaulis. Tik lietuviai myli amerikiečius.

– Myli, nes esam panašūs. Lietuva yra maža Amerika, kuriai nepasisekė. Mes mėgstam liaudies muziką, krepšinį, alų, tinklinius restoranus ir dideles parduotuves. Mes, kaip ir jie, nemėgstam pižonų, gurmaniško maisto, vyno, europietiško kino. Esam amerikiečių klonai.

– O Rusija – tai didelė Amerika, kuriai nepasisekė.

– Rusai irgi myli Ameriką... Nekenčia, bet myli.

Šis dialogas suformavo neginčijamą šalių simpatijos teoriją: pasirodo, kad egzistuoja trijų tipų šalys. Pirmoji grupė yra standartinė ir gausiausia. Tai šalys, kurias kažkas daugiau ar mažiau, stipriau ir šalčiau, bet myli. Kitos dvi grupės yra nepaprastai retos – yra tik keturios šalys, kurias myli visas pasaulis: Islandija, Japonija, Naujoji Zelandija ir Kanada. Ir vėl tik keturios, kurių nemėgsta visi – JAV, Rusija, Lenkija ir Lietuva. Svarbiausias emocinių autsaiderių bruožas – meilės troškimas. Jos yra vienintelės šalys, kurios gaudo ir registruoja visus joms skirtus retus pagyrimus. Kita nemylimų šalių ypatybė – geopolitinis teisybės ieškojimas. Šis veiksmas vyksta pagal šalių galimybes – nuo apystambio teisingo karo iki siūlymosi tapti įvairiais tiltais.

REKLAMA

Vienintelė šių šalių paguoda – kitų trijų valstybių egzistavimas. Jos niekada neapvilia: galima ir iš širdies pasibarti, ir pasidžiaugti vienoms kitomis.

Apsvarstę teoriją džiugiai nutarėm, kad nemylimiausios šalies pasaulyje pozicija labai šauni ir dėkinga. Ir ją galima panaudoti įvaizdžio formavimui – „Alone in Europe. Lithuania...“. Kai su išraiška perskaitėm šį devizą, du mūsiškiai apsiverkė.

Tarpinę išvadą paskelbė mūsų kompanijos kontorinis planktonas (jis net turi vizitinę kortelę, kurioje aiškiai parašytos keisčiausios žemėje pareigos – „Vadybininkas“):

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Pasiskelbti nemylimiausia valstybe reikia skubiai. Nes tik viena gali tokia būti. Rinkodariniu požiūriu antra nemylimiausia valstybė bus nepatraukli. Įsivaizduojate, kiek turistų važiuos mūsų guosti? Aš tai vadinu asiliuko iš „Mikės Pūkuotuko nuotykiu“ fenomenu – pasiskelbk nemylimu ir sulauksi meilės bangos.

Galų gale sužiurom į guru. Koano ilgai laukti nereikėjo:

– Jeigu grupėse visos rungtynės baigtųsi nulinėmis lygiosiomis, ką darytų FIFA?

Šitaip mokytojas mums papriekaištavo už laikiną tikslo praradimą. Atsidusę išgėrėme ir pažiūrėjome, kaip neįmuša prancūzas.

Dar apie tą patį – čia (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_360879)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų