Įtariu, kad smarkiai nustebote perskaitę straipsnio antraštę. Prisipažinsiu, ir man kol kas ji skamba nelabai rimtai. Svarstymus apie Izraelio galimą narystę NATO perskaičiau transatlantinio saugumo entuziastų Bruce‘o P. Jacksono ir Ronaldo D. Asmuso rašiniuose.
Jie samprotauja apie žydų valstybės narystę euroatlantiniame klube kaip būdą atsakyti į Irano keliamą grėsmę. „Europos miestai Irano branduolinėms raketoms daug lengviau pasiekiami nei Amerika, tad ir režimo vykdoma politika kelia daug rimtesnę grėsmę Europos sostinėms negu Jungtinėms Valstijoms“, neseniai rašė R. D. Asmusas, Vokietijos George‘o Marshallo centro bendradarbis. Anot jų, Europos valstybių pažeidžiamumas ir augantis islamo fundamentalizmas Artimuosiuose Rytuose šiandien turi labiau rūpėti ir NATO.
Kaip reikėtų vertinti Izraelio narystės NATO perspektyvą?
Prieš pradedant šiuos svarstymus vertėtų prisiminti – kas gi tai yra NATO? Ar egzistuoja geografinės jos plėtros ribos? Kokiomis sąlygomis galėtų į Aljansą įstoti Izraelis – tokiomis pat, kaip ir kitos šalys, ar žydų valstybę reiktų vertinti kaip išskirtinį atvejį?
Pirmiausia NATO šiandien – ne karinis bunkeris Briuselyje, rezgantis savo teritorijos apgynimo planus, o bendrų vertybių sistema. Demokratija, žmogaus teisės ir teisės viršenybė deklaruojama pamatinėmis jos valstybių vertybėmis. Ar žydų valstybė jas atitinka, nuolat pabrėždama esanti vienintele taikos puoselėtoja ir demokratija regione? Niekam nekyla abejonių, kad Izraelis yra demokratiška valstybė su veikiančia rinkos ekonomika, rinkimais ir institucijomis. Tačiau demokratija yra daugiau nei vien procedūros ir rinkimai. Kaip NATO turėtų vertinti valstybę, kuri atvirai sako, kad jai jos pačios saugumas svarbiau nei žmogaus teisės? Valstybė, kuri ignoruoja privalomas Jungtinių Tautų rezoliucijas?
Susiduriame su svarbiausia ir neišsprendžiama problema – žydų ir palestiniečių konfliktas. Ar NATO gali priimti valstybę su sudėtingu vidiniu konfliktu? Ar NATO apsimoka kišti rankas į visą šį vidinį marazmą?
Negalima ignoruoti ir priešiškų santykių su kaimynais. Šiandien Izraelis susipykęs su visais savo kaimynais, gal išskyrus Egiptą, su kuriuo santykiai normalesni. Visa Izraelio regioninė politika remiasi nuolatiniu konfliktu. O geri santykiai su kaimynais yra viena svarbiausių narystės sąlygų. Nors diplomatai juokauja, kad tas, kuris suras žydų ir palestiniečių konflikto sprendimo formulę, vertas Nobelio premijos, tačiau galbūt narystės NATO siekis galėtų stimuliuoti Izraelį aktyvesniam taikos procesui ir dialogui su palestiniečiais. Politinis spaudimas iš NATO galėtų priversti sėstis prie vieno stalo nesutaikomus priešus. 1955 metais būtent taip ir atsitiko, kai į Aljansą buvo priimamos Turkija ir Graikija. Jų narystė buvo garantas, kad tarp šių šalių nekiltų naujas karas.
Antra, ar Izraelis priklauso euroatlantinei bendruomenei, kokia save įpratusi laikyti NATO? Šiandien šios bendruomenės sąvoka smarkiai keičiasi – Ukraina, Gruzija ar Albanija, siekiančios narystės Aljanse, laiko save euroatlantinės bendruomenės dalimi ir pabrėžia, kad Aljansą jau jungia ne geografija, o bendros vakarietiškos vertybės. Svarstant dar plačiau, tokia šios erdvės samprata tinka net ir Japonijai, Australijai – ir tam pačiam Izraeliui. Verta prisiminti, kad Aljansas deklaruoja atvirų durų politiką. Tai reiškia, kad valstybės, kurios atitinka narystės sąlygas, gali tapti šio klubo dalimi.
Trečia, NATO yra politinė-karinė organizacija, kuri privalo garantuoti savo narių apginamumą ir jų teritorijų saugumą. Ar įvykus teroro aktui Tel Avivo, Jeruzalės ar Haifos gatvėje turėtų būti pritaikytas garsusis penktasis straipsnis – „visi už vieną, vienas už visus“? Pagaliau ar geografiniu požiūriu Izraelis apginama valstybė? Kokias sienas NATO turėtų ginti Palestinos žemėje?
Nepaisant pareikšto skepticizmo ir problemos sudėtingumo, žydų valstybė turi galimybių pasiekti narystę NATO. Tam didelę įtaką gali padaryti ne kriterijų atitikimas, o įtakingas žydų lobizmas ir politinė valia. Svarbesniais argumentais būtų ne formalios sąlygos, o strateginis stabilumas ir tolesni planai demokratizuoti Artimuosius Rytus.
Žydams reikėtų įrodyti savo narystės NATO naudą Europos ir Jungtinių Valstijų lyderiams, motyvuoti juos tokiai plėtrai. Šią naudą turėtų matyti abi pusės. Stebint Europoje debatus dėl Libano ir Izraelio konflikto galima teigti, kad žydų pozicijos senajame žemyne šalininkų ir priešininkų turi maždaug po lygiai. Tačiau nepamirškime Amerikos, kuri yra ne tik įtakingiausia NATO valstybė, jos plėtros variklis, bet ir artimiausia Izraelio sąjungininkė.
Nepaisant svarstymų kitoje Atlanto pusėje, šiandien Izraelio viduje narystės NATO idėja kol kas ryškesnio pritarimo nesulaukia. Tiesa, Izraelis deklaruoja pasiryžimą labiau suartėti su NATO ir ES.
Vieną narystės sąlygų Izraelis tikrai jau atitinka be didesnio pasirengimo: tai bendrojo vidaus produkto dalis, skiriama šalies gynybai. Pagal šią dalį Izraelis būtų NATO čempionas, armijos išlaikymui kasmet skirdamas beveik 10 proc. nuo savo BVP.
Straipsnio autorius yra Atlanto sutarties Lietuvos bendrijos valdybos pirmininkas ir „Žinių radijo“ bendradarbis.
