REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pirmadienį Minskas atrodė keistai. Po nelauktos pūgos švietė saulė, žmonės skubėjo į darbą, miestas gyveno taip, tarsi nieko nebūtų įvykę, tačiau gatvėse milicijos buvo gal net daugiau nei anksčiau. Tuščioje Spalio aikštėje, kurioje vyko sekmadienio demonstracija, ankstų rytą tebuvo matyti praėjusios nakties ženklai, įsprausti į purviną grindinį. Vaikštinėdama skubančių žmonių pilnomis gatvėmis mąsčiau: „Ar tai jau viskas? Ar mūšis baigėsi?“

REKLAMA
REKLAMA

Dar rinkimų dieną buvo nutarta, kad pirmadienį pusę septynių vėl bus renkamasi į mitingą. Kaip tapo įprasta, dauguma žmonių vieni kitiems siuntinėjo trumpąsias žinutes telefonu, kviečiančias išeiti į gatvę ir pasakyti „ne“ tiems, kurie pavogė antrąjį rinkimų turą. Siuntinėjami buvo ir neoficialūs rinkėjų apklausų duomenys. Pavyzdžiui, vienos Rusijos kompanijos skaičiavimais, Aleksandras Lukašenka surinko 43 proc., Aleksandras Milinkevičius 31 proc., o Aleksandras Kozulinas – 18 proc. balsų. Šiuolaikiškos technologijos, labai norint, padeda apeiti valstybinės žiniasklaidos cenzūrą. Nieko nestebino, kad ryto laikraščiai skelbė triuškinamą A. Lukašenkos pergalę.

REKLAMA

Popiet nuėjom į piceriją, esančią šalia Spalio aikštės. Įdomu tai, kad Minske tiek daug picerijų. Tikriausiai sunku būtų rasti paprastą kavinę ar net restoraną (nors šių nuo sovietų laikų likę daugiau), tačiau picos gausi visur. Dideli picerijos langai buvo atgręžti į Pranciškaus Skorinos prospektą – vieną pagrindinių sostinės gatvių – todėl buvo patogu stebėti darbo dieną baigiančius žmones. Ar jie ateis? Ar vėl susirinks?

REKLAMA
REKLAMA

Taip besėdint ir belaukiant beveik tiksliai numatytu laiku žmonių būreliai – kas ėjo po penkis, kas po dvidešimt – judėjo nesankcionuotos demonstracijos vietos kryptimi. Vėl, kaip ir sekmadienį, miesto centru ratais sukiojosi ir signalais einančiuosius palaikė automobiliai. Vėl aikštėje esanti metro stotelė ir visi jos pakraščiai buvo pilni milicijos pareigūnų. Atrodė, kad viskas kartojasi, lyg į jau vykusį mitingą dabar žiūrėtum kitu kampu, iš kitos pozicijos. Kai aikštėn atvyksti ne su žurnalistų komanda, o esi vienas iš kelių milijonų Minsko gyventojų, po darbo kažkaip natūraliai einančių į demonstraciją. Žvilgsnis iš vidaus, nebe iš išorės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet demonstracija nuo vykusios sekmadienį gerokai skyrėsi. Taip, žmonių buvo mažiau, gal tik vienas kitas tūkstantis. Jie nebesirikiavo gatvėse aplink aikštę. Beje, ir pati aikštė atrodė kiek keistai ir priminė čiuožyklą. Arba netyčia, arba suplanuotai dieną visas grindinys buvo aplietas vandeniu, kuris vakare virto slidžiu ledu. Tokioje vietoje prisigrūdus žmonių ir kažkam kažkurioje pusėje ką nors stumtelėjus labai paprasta destabilizuoti minią... Kaip domino kaladėles.

Ir buvo muzika. Roko dainos, liaudies muzikos motyvai. Tarp susirinkusiųjų dauguma buvo jaunimas, pasirodęs kur kas labiau organizuotas nei praėjusį vakarą. Vienas po kito per mikrofoną kalbėjo jaunimo lyderiai, užsienio svečiai (tarp jų vienas Norvegijos parlamentaras, Liberalų partijos pirmininkas), Baltarusijos opozicijos veikėjai. Minia skandavo: „Žive Belarus!“, „Laisvę!“, kalbantiesiems klausiant: „Kas mūsų prezidentas?“, skandavo A. Milinkevičiaus pavardę. Į demonstraciją jis pats vėliau taip pat atvyko. Minia šoko ir ritmingai mosavo vėliavomis, buvo dalijami įvairūs lipdukai, ženkliukai, balionai ir vėliavėlės, susirinkusiųjų prašoma atsinešti arbatos. Tai tikrai buvo panašu į vakarėlį, tačiau vykstantį labai rimta politine tema. Tuo naudojosi provokatoriai, gėrę alų ir daužę butelius, bandę sukelti muštynes. Bet minia buvo raginama jiems nepasiduoti ir nesudaryti preteksto milicijai įsikišti ir išvaikyti be leidimo vykstančią demonstraciją.

REKLAMA

Pastebėjusi, kad šįkart, kitaip nei sekmadienį, tarp Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Europos Sąjungos, Minsko miesto ir įvairių politinių partijų bei nepriklausomų judėjimų vėliavų plevėsuoja ir Lietuvos trispalvė, bandau prasibrauti iki tų žmonių ir sužinoti, kas jie. Tai buvo linksmas senyvas vyriškis, baltarusis, kuriam vėliavą patikėjo draugai iš Lietuvos. Vėliau ja mosavo kiti baltarusiai, sakydami, kad Lietuva su jais, kad jie Lietuvą gerbia ir kad mūsų šalims laisvė yra nepaprastai svarbi. Dar kažkur minioje sušmėžavo lietuvių tautinių spalvų šaliku pasipuošęs jaunuolis, bet jo pagauti nebepavyko. Demonstracijoje taip pat keletas lietuvių žurnalistų, keletas ambasados darbuotojų. Visiems svarbu.

REKLAMA

Nors norima mitingą kartoti kiekvieną vakarą, kol valdžia nepatenkins opozicijos reikalavimų, susimąstau, kad Džinsinė revoliucija, kurios priešakyje yra drąsus Baltarusijos jaunimas, gali ir nebesuvienyti tautos. Nes, priešingai nei Ukrainoje, gatvėse tikrai nedaug vyresnio amžiaus žmonių. Tai jaunimo revoliucija. Su muzika ir šokiais. Ir tikėjimu ateitimi. Drąsaus jaunimo, aukojančio save žadinant užsnūdusią pilietiją. Palapinės ir laužai mintis, norint ar ne, nukelia į septintąjį dešimtmetį Amerikoje ar Prancūzijoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Paliekant aikštę ramybės neduoda viena mintis. Nepaisant labai radikalių A. Lukašenkos pasisakymų prieš perversmo organizatorius ir jiems padedančius užsieniečius, nieko daugiau valdžia nedarė. Demonstracijų nebuvo mėginta sustabdyti. Nebuvo blokuojamos gatvės į centrą, kaip iš pradžių manyta. Nebuvo ir jokių aktyvesnių veiksmų iš milicijos ar vidaus pulkų pusės. Buvo laukiama ir stebima. Tikriausiai dėl to, kad gerai pasiruošta. Bet gal ir dėl to, kad taip valdžia parodė esanti tikra savo tvirta padėtimi. Tegu užsienio korespondentai praneša pasauliui, kad Minskas nesiima griežtų priemonių prieš keletą tūkstančių į gatves išėjusių vaikų. Tokie įsitikinę savo teisumu ir nepakeičiamumu, tokie užtikrinti apatiška visuomenės parama. Taip gerai gyvenantys valdomoje demokratijoje. O gal tiesiog diktatūroje, kuri juokina pasaulį žaisdama demokratiją.

REKLAMA

Bet gal jaunimo dainomis revoliucija nepasibaigs. Po truputį ji išjudins visus. Užsukus į šalia Spalio aikštės esančią parduotuvę, tokią pat kaip bet kuris kitas prekybos centras Europoje, sunku net išsirinkti sultis ar šokoladą. Prekių pasiūla milžiniška. Pirk, ką nori. Tik klausimas, ar yra už ką. Tai dar viena tos pačios gerovės iliuzijos dalis. Nes žmonės tiek neuždirba. Anksčiau dieną važinėjant tramvajumi, viena moteriškė, paklausta, kokia bauda už važiavimą be bilieto, atsakė, kad būtų pusė minimalaus atlyginimo. Tai tik apie 30 litų... O kasininkė, kuriai kažkas papriekaištavo, kad nedalyvauja greta vykstančioje demonstracijoje, liūdnai nusišypsojo: dirbti reikia, pinigų reikia, nėra kada daryti revoliucijos.

REKLAMA

Nepaisydami A. Lukašenkos grasinimų neišleisti iš šalies tų, kurie tarnauja Vakarams, iš Baltarusijos naktiniu traukiniu išvykstame į Kaliningradą. Sieną kertame neįtikėtinai lengvai. Ir svarstome, ar dar sugrįšime... į antrąjį rinkimų turą ar besibaigiant dar vienai autoritarinės šalies vadovo kadencijai. Nedaug kas tikėjosi, kad jau dabar pavyks pakeisti režimą. Tačiau baltarusiai bunda. Minske tai ypač akivaizdu. Gal lyderių areštai, dvasininkų parama ir nuolatinis rankomis susikibusių A. Milinkevičiaus ir A. Kozulino šauksmas apie suklastotus rezultatus dar kažką pakeis. Pasipriešinimas tęsiasi. Laukiama politinio pavasario. Žive Belarus!

Minskas–Vilnius2006 m. kovo 21 d.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų