Praeitą savaitę Viktoras Uspaskichas užsipuolė Valdą Adamkų ir pareiškė, kad jis ketina kreiptis į teismus. Argumentuodamas savo veiksmus jis tvirtino, kad jo puolimas yra surežisuotas ir tik jis šioje valstybėje mąsto valstybiškai. Tokius teiginius labai įdomu tyrinėti ir svarstyti tiek politikams, tiek visuomenei.
Visų pirma turėtume pasidomėti, kada prasidėjo įtampa tarp valdančiosios daugumos partnerių socialdemokratų ir darbiečių? Ji prasidėjo tada, kai imta diskutuoti dėl ES pinigų paskirstymo principų ir kai vienas pilietis (ne Vyriausybės narys, ne Seimo narys, tiesiog vienos iš daugelio partijų vadovas) ėmė diktuoti, kaip turi būti organizuotas paramos skirstymas.
Gal mes nežinome, kaip yra iš tikrųjų, gal jo nuomonė išties yra gerai išdiskutuota jo partijos nuomonė? Bet kodėl mes nežinome ir, manau, nesužinosime kitų darbiečių nuomonės? Todėl, kad tai, ką daro V. Uspaskichas, yra jo asmeninė pozicija ir tik jo tikslas. Kiti jo partiečiai puikiausiai supranta šios veiklos pavojingumą ir galvoja apie savo pilietinę ir politinę ateitį, o ji vis labiau tampa abejotina. Dėl tos priežasties partijos viduje vis aiškiau formuojasi nuomonė, kad jos vadas, inicijavęs Darbo partiją, šiandien savo elgesiu gali ją visiškai sužlugdyti. Opozicija darbo partijoje jau yra ir ji didėja.
Tačiau jie taip pat suvokia, kad partija yra taip organizuota, kad pasitraukus V. Uspaskichui darbo partija skils. Čia nėra kitų žmones jungiančių jėgų, tik pasitikėjimas V. Uspaskichu. Tačiau kada partijos vadas nerealizuoja duotų pažadų, kada net ministrus partiečius pavertė savo intereso įkaitais, nes jie yra Vyriausybėje tol, kol bus naudingi vadui. Jis gali skaldyti koaliciją ne tik todėl, kad jam nesiseka sutarti su socialdemokratais, bet ir todėl, kad jo ima neklausyti už jį protingesni ir pilietiškesni partiečiai Vyriausybėje ir partijoje. Partiečiai disciplinuojami pagąsdinant koalicijos skilimu.
Kita vertus, Darbo partija neblogai išnaudoja viešuosius ryšius. Pasitikėjimas šia partija palaikomas V. Uspaskicho veiksmų ir įvaizdžio dėka. Jis moka kovoti viešojoje erdvėje ir jo reitingai dažniausiai nuo to priklauso. Taigi V. Uspaskichas yra gyvybiškai suinteresuotas būti matomas žiniasklaidoje, kad apie jį kalbėtų, kad kiti jo neužgožtų.
Todėl jo bandymai užsipulti prezidentą tėra elementari komunikacinė akcija, kuria siekta atkreipti dėmesį. Nes prezidentas nėra politinės kovos dėl vietų savivaldybėse dalyvis. Prezidentui rūpi visos tautos ir valstybės interesai, todėl jis visada nuogąstaus dėl pernelyg partinių ar grupinių interesų siekimo valstybės reikaluose.
V. Uspaskicho logikoje (mes galime rasti aibę nuorodų į jo pasisakymus) dominuoja partinis interesas, kuris iš esmės yra jo interesas. Mes taip ir negirdėjome kitų jo partiečių nuomonės apie tas problemas, dėl kurių intensyviai kovoja jų partijos vadas. Taigi jo pasisakymas, kad jis mąsto valstybiškai, turi sukelti abejones ir šypseną. V. Uspaskichas užmiršo, kad valstybė – tai dar ne jis. Todėl jo vadinamojo valstybinio mąstymo problema teoriškai reiškia labai aiškias jo baimes dėl imančios nepaklusti partijos, dėl jo asmeninio įvaizdžio sumenkėjimo, dėl koalicijos partnerių valstybinio požiūrio į Lietuvą ir dėl jo paties negebėjimo susikalbėti su patarėjais iš įvairių šalių, kurie nemąsto apie Lietuvą kaip valstybę.
Dr. Lauras Bielinis yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, socialinių mokslų daktaras.
