Pastaruoju metu ne vienas apžvalgininkas pažymėjo, kad prezidento skandalas prikaustė visų dėmesį prie aukščiausios valdžios košmaro, o kasdieniam viešųjų reikalų tvarkymui energijos imta stokoti. Ar sugebėsime grįžti į normalias politikos formavimo vėžes?
Krizės, skandalai, debatai ir rietenos pirmiausia turėjo kreipti akis į labiausiai apleistus ir dėl to parako statinės pavojais dvelkiančius klausimus. Sostinės atotrūkis nuo Lietuvos žmonių yra viena iš tokių problemų. Didelis šiaudas skęstančio prezidento rankose turėjo būti susitikinėjimas su atokių šalies miestų bendruomenėmis, siekiant atrasti bent kokį atsparos tašką. Ta pačia kryptimi judėjo visi seni ir nauji populistiniai Lietuvos veikėjai. Atrodo, kad populistiniam elgesiui tiesiog yra būdinga galvoti, kaip išnaudoti tuos socialinius atotrūkius, o ne sukti galvą, kaip tuos atotrūkius mažinti.
Yra ne vienas būdas siekti, kad provincijos žmonės nesijaustų beviltiškai apleistų užkampių gyventojais, kuriems nepavyko gyvenimo karjera ir kuriems nepasisekė patekti į Vilnių. Pirmiausia, žinoma, reikia tiesiog su jais bendrauti, važinėti, susitikinėti, rodyti dėmesį, prusinti. Šis būdas yra suprantamas. Jis dažniausiai prisimenamas prieš rinkimus arba tiesiog visuotinės politinės krizės akivaizdoje. Juo naudojasi ir pilietiniai aktyvistai, ir paprasčiausi demagogai. Toliausiai ėjimo į liaudį keliu nueitų tas, kuris ryžtųsi tiesiog išsikelti iš pasipūtusios sostinės ir imti gyventi tarp tų, kuriems priešrinkiminį dėmesį demonstruoja. Galbūt Viktoras Uspaskichas savo populiarumo procentus kaupia tada, kai demonstruoja, jog gyvena Kėdainiuose ir todėl supranta ne sostinės piliečių rūpesčius?
Rimčiau atrodytų sisteminis veikimas provincijos lygiateisiškumo linkme. Vienas iš savigarbos kėlimo būdų - tai nuolatinis savivaldos stiprinimas, siekimas pakeisti posovietinius unitarinės valstybės įpročius. Jau nesyk teko dėstyti savo požiūrį į tai, kas šiandien liko iš Lietuvos savivaldos finansinių ir teisinių pamatų. Tiesa, šios kadencijos savivaldybėms dar lieka treji metai darbo. Tačiau jei atsižvelgsime į tai, kad naujos kadencijos Seimui reikės pasirūpinti būsimaisiais savivaldos rinkimais, tai jau šiandien politinių partijų ir naujųjų politinių sąjūdžių programose turėtų pradėti ryškėti svarbiausios regionų raidos ir savivaldos tobulinimo gairės.
Gandų lygyje jau, regis, įsitvirtino klausimas apie tiesioginius merų rinkimus. Duok Dieve, kad į tai būtų pasižiūrėta ne pro pirštus. Tačiau niekam galvos neskauda dėl piliečių kandidatavimo į savivaldos tarybas. Kaip buvo, taip ir liko susitaikyta su akivaizdžiu politinės sistemos prieštaringumu: prezidentas pagal Konstituciją turi būti nepartinis (nebent prezidentas tiesiog tapšnoja per tą Konstituciją), į Seimą renkame partinius sąrašus, bet neatmetam teisės nepartiniam piliečiui taip pat kelti kandidatūrą vienmandatėje rinkimų apygardoje, o arčiausiai žemės ir žmonių valdžią renkame išimtinai pagal partinius sąrašus. Tai yra neabejotina yda, atšaldanti piliečius nuo bet kokios valdžios apskritai.
Susiklosčiusi padėtis primena dvigubus standartus. Per pastaruosius metus padėtis savivaldybėse buvo itin nestabili. Pirmiausia labai keistu laiku, t.y. iškart po įvykusių rinkimų, įsigaliojo Konstitucinio Teismo išaiškinimai, kad žmonės ėjo į rinkimus rinkti kažką kita, nei buvo leista turėti. Kelių mėnesių tarpuvaldis didino chaosą, nors jo stengėmės nematyti, nes turėjom ką stebėti Daukanto aikštėje. Šiandien to paties teismo išaiškinimų pagrindu vėl keičiame, tiksliau - valdome savivaldą. Konstitucinis Teismas yra nepakaltinamas: įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios lygmenys turi būti atskirti. Logiška. Bet nebegali žmogus suprasti, kodėl tik savivaldybėms ta logika galioja. Juk jau keliolika metų lygiai taip pat diskutuojame, kodėl seimūnai gali būti ministrais? Ar čia vykdomoji ir įstatymų leidimo funkcijos gali suaugti į viena, o savivaldybėse - ne?
Dvigubi politiniai standartai Lietuvos valstybės statyboje mezga karčius vaisius. Išties negali abejoti, kad į masę piliečių viešpataujantis elitas žiūri tik kaip į pavaldinius. Demokratija suprantama kaip teisė išrinkti centrinę valdžią, o iš savivaldos padaromas vietvaldos (Andriaus Kubiliaus nukaltas terminas) žaisliukas. Mažiau nei per pusantrų metų savivaldybės tarybos - niekaip nedalyvaujant jas rinkusiems piliečiams - jau antrąkart keičiamos. Pagrindas - Konstitucinio Teismo verdiktai. Bet, regis, mūsų valstybėje galima ne tik ką nors neaiškaus įstatymuose išaiškinti, bet ir leisti tuos įstatymus. Dvigubų standartų požymiai tik rodo, kad politinis procesas Lietuvoje vis dar vaduojasi iš sovietinių centralizacinių pančių. Ar prireiks dar vieno Pakso, kad imtume į tai žiūrėti rimčiau?
