Nuo balandžio 9-osios Gruzijoje nerimsta protestai, kurių organizatoriai ir dalyviai reikalauja prezidento Michailo Saakašvilio atsistatydinimo. Pats šalies vadovas pasitraukti neketina, tačiau pripažįsta, kad gali tapti tarptautinio sąmokslo auka – jo paties žodžiais tariant, dėl Gruzijos likimo gali susitarti Rusija ir JAV.
Balandžio 9 d. į Tbilisio gatves išėjo dešimtys tūkstančių žmonių. Gruzijos opozicija dar išvakarėse tvirtino, kad tai bus neterminuota protesto akcija, kurios vienintelis tikslas – prezidento M. Saakašvilio nuvertimas. Žmonės protestavo ir kitą dieną, tačiau pamažu politinė temperatūra pradėjo kristi – Verbų sekmadienio išvakarėse (pagal stačiatikių kalendorių) mitinguoti rinkosi vis mažiau ir mažiau gruzinų. Todėl balandžio 13 d. opozicijos protestas įgavo kūrybinį atspalvį ir tapo savotišku ėjimu „va bank“ – nuspręsta užblokuoti prezidento M. Saakašvilio rezidenciją ir apgultį tęsti tol, kol šalies vadovas pagaliau sudės ginklus. Gruzijos politologai pripažįsta: nesugebėjusi pirminės protesto akcijos paversti „nuolatinės įtampos židiniu“, opozicija ėmėsi ryžtingų priemonių – ištampyti M. Saakašvilio nervus, kurie, kaip rodo patirtis, atlaiko toli gražu ne visada. Kai Tbilisio Šota Rustavelio aikštėje vyko mitingai, prezidentas sėkmingai važinėjo po šalį ir priiminėjo užsienio svečius, dirbdamas įprastą darbą, tačiau jo rezidencijos blokada turėtų viską pakeisti.
Kaip praneša „Deutsche Welle“ (dw-world.de, 2009 04 13), apie 200 žmonių prie Gruzijos prezidento rezidencijos, esančios kalnuotoje Tbilisio vietovėje, pasistatė 27 palapines ir ten nakvojo iš pirmadienio į antradienį. Vienas iš opozicijos lyderių, buvęs kandidatas į prezidentus Levanas Gačečiladzė pakvietė protestuotojus atsinešti kaklaraiščių, kabinti juos ant prezidento rezidencijos tvoros ir sugalvoti vienintelį norą – kad atsistatydintų M. Saakašvilis. Taip pat į rezidencijos teritoriją buvo paleistas triušis su raudonu kaklaraiščiu, simbolizuojantis M. Saakašvilio bailumą ir primenantis garsiąją istoriją, kai karo su Rusija dienomis Gruzijos prezidentas buvo nufilmuotas kalbantis telefonu ir tuo pat metu graužiantis savo kaklaraištį. Jau anksčiau M. Saakašvilio rezidencija buvo apmėtyta morkomis ir kopūstų lapais.
Visu tuo opozicijos kūrybingumas nesibaigia: L. Gačečiladzė pagrasino „moraliniu spaudimu“, kurio pavyzdžiu galėtų būti jo paties brolio, žinomo šalyje dainininko Georgijaus Gačečiladzės protestas – jis užsirakino 9 kvadratinių metrų kambaryje, paskelbdamas, kad neketina išeiti iš kameros, kuria tapo visa Gruzija, kol neatsistatydins M. Saakašvilis. Taigi opozicija siūlo miesto gatvėse, aikštėse ir skveruose pastatyti specialius narvus, į kuriuos užsidarytų šalyje žinomi menininkai, rašytojai ir politikai.
L. Gačečiladzė vis dar nepraranda optimizmo ir grasina, kad „kiekviena Tbilisio gatvė taps protesto akcijų vieta, o artimiausiomis dienomis pilietinio nepaklusnumo židiniai išplis po visą Gruziją“.
Tačiau įvykiai Gruzijoje vargu ar taps nauja „kaklaraiščių revoliucija“. Įdomu tai, kad, nepaisant balandžio 9 d. demonstracijos, kuri iš esmės buvo susijusi su kruvinų 1989 m. balandžio įvykių 20-mečio minėjimu (tuomet Š. Rustavelio aikštėje desantininkai kastuvėliais užkapojo 21 žmogų), žmonės nerodo tvirto pasiryžimo nuversti M. Saakašvilį. „News Georgia“ praneša, kad iš sociologinės apklausos paaiškėjo, jog tik trečdalis gruzinų tiki, kad protesto akcija gali priversti prezidentą pasitraukti iš užimamo posto. Nepasitvirtino ir opozicijos planas, kad balandžio 9 d. prasidėjusi protesto akcija taps neterminuota – žmonės gana greitai ėmė skirstytis. Galbūt viena svarbiausių priežasčių – gruzinai labai gerai prisimena praėjusių metų rugpjūtį, kai kilo karas su Rusija ir svetimi tankai žlegėjo netoli Tbilisio, sukeldami nežmonišką paniką. Daug kas bijo naujos nestabilumo bangos. Antra, šiuo metu Gruzijos sostinėje neįprastai šalta. Na, ir trečia – opozicija iki šiol nesugeba susivienyti ir pasiūlyti žmonėms aiškios strategijos, kas bus nuvertus M. Saakašvilį ir kaip bus sprendžiamos tos problemos, kurios juos verčia mėtyti morkas į prezidento rezidencijos kiemą.
Viena ryškiausių dabartinės situacijos Gruzijoje autorių – buvusi parlamento pirmininkė Nino Burdžanadzė. Ši inteligentiška, protinga ir gana ilgai buvusi šaltakraujiška politikė turėjo galimybę Gruzijos prezidente tapti dar 2003 m., per „rožių revoliuciją“. Interviu Rusijos laikraščiui „MK“ N. Burdžanadzė prisipažino, kad tuomet jos reitingai buvo nepaprastai dideli, tačiau į priekį ji leido išsiveržti M. Saakašviliui, nes „reikėjo daug ką griauti, reikėjo netradicinių žingsnių, didžiulės drąsos ir avantiūrizmo, ko pati neturėjau“. Anot politikės, kurį laiką ji palaikė M. Saakašvilio politiką, nes „pozityvo buvo daugiau negu negatyvo“, tačiau jau 2007 m. situacija pradėjo kardinaliai keistis ir tapo aišku, jog prezidento autoritetas mažėja milžiniškais tempais. 2008 m. ji atsistatydino iš parlamento pirmininkės posto ir pasitraukė iš aktyvios politikos, tačiau ilgai neištvėrė. Paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę, tapo praėjusių metų karas su Rusija – anot N. Burdžanadzės, prezidentas savo neapgalvotais veiksmais įtraukė šalį į pražūtingą karinį konfliktą, po kurio buvo prarasta 20 proc. valstybės teritorijos.
Šiuo metu N. Burdžanadzė vadovauja opozicinei partijai „Demokratinis judėjimas – Vieninga Gruzija“, tačiau, kaip teigia Gruzijos žiniasklaida, jai nepavyko susigrąžinti „rožių revoliucijos” laikų populiarumo. Vienas svarbiausių priežasčių – ji vadovavo šalies parlamentui, kai 2007 m. lapkritį valdžia įsakė jėga išvaikyti taikų mitingą Tbilisyje. Per dabartinį mitingą Gruzijos sostinėje minia N. Burdžanadzę nušvilpė ir ji buvo priversta viešai atsiprašinėti, kad nesugebėjo apsaugoti žmonių tą nelemtą lapkričio 7 dieną.
Šiandien N. Burdžanadzei nieko kito nelieka, tik laikytis iki paskutiniosios ir tikėtis stebuklo – kad kažkas atsitiks ir M. Saakašvilis neatlaikys.
Georgica.net (2009 04 06) paskelbė interviu su buvusiu Gruzijos prezidentu Eduardu Ševardnadze, kurio pasiteiravo, ar įmanoma, kad M. Saakašvilis paseks jo pavyzdžiu ir pasitrauks iš posto. E. Ševardnadzė tokią galimybę iškart atmetė ir pabrėžė, kad valstybių vadovai taip pasielgia labai retai. „Jis nepasirengęs nieko daryti, nes įtampa atsirado ne šiandien“, – reziumavo buvęs Gruzijos vadovas.
Savo ruožtu pats M. Saakašvilis interviu amerikiečių žurnalui „Newsweek“ (2009 04 14, „Mikheil Saakashvili: Where Are My Western Friends“) prisipažino neatmetąs galimybės, kad Rusija susitars su JAV dėl Gruzijos likimo, nes dabartinei JAV administracijai vertybės yra mažiau svarbios nei pragmatizmas.
„Pavyzdžiui, Rusija padės JAV Afganistane, Irane, Centrinėje Azijoje, o JAV padės Rusijai siekti savo geopolitinių interesų šioje teritorijoje, padės pakeisti šios šalies lyderį. Daugelis mano, kad mano santykiai su Rusija atsidūrė aklavietėje. Anksčiau amerikiečių politikai mane vertino labiau“, – interviu atviravo M. Saakašvilis.
Paklaustas, kas nori jo atsistatydinimo, Gruzijos prezidentas teigė: „Daugiausia tai bedarbiai. Dėl reformų be darbo liko apie 250 tūkstančių žmonių. Dauguma šių žmonių nesugebėjo rasti sau vietos naujoje ekonomikoje. Kovodami su korupcija ir nusikalstamumu mes pasodinome į kalėjimus tūkstančius. Vien tik Tbilisyje nuosprendis buvo paskelbtas 8 tūkstančiams žmonių, jų giminaičiai šiandien gatvėse ir reikalauja mano atsistatydinimo“, – dėstė Gruzijos vadovas interviu „Newsweek“.
Maža to, M. Saakašvilis pareiškė, kad šalies opoziciją remia rusų oligarchai ir kad jis turi įrodymų, tačiau dabar jų nepateiks. „Rusijos šmėkla“ iš tikrųjų skaldo opoziciją, ir labiausiai nuo to kenčia N. Burdžanadzė. Neapsikentusi nuolatinių kaltinimų, kad jos partiją ir ją asmeniškai remia Rusija, N. Burdžanadzė viešai atrėmė: „Gruzinų valstybinės (televizijos – A. R.) kompanijos išplatino Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pareiškimą, kad Rusija yra pasirengusi padėti gruzinų opozicijai. Mums nereikia niekieno pagalbos iš išorės. Mes patys pasirūpinsime savo šalimi. Kviečiame visus nesikišti į Gruzijos vidaus reikalus, nes tik gruzinų tautai spręsti, kas bus jos vadovas.“
O kas iš tikrųjų galėtų būti kitas Gruzijos vadovas? Vienas dažniausiai šiandien minimų (rinkimai vyks 2013 m.) yra 35-erių metų „Aljanso už Gruziją“ lyderis Iraklijus Alasanija. Šį jauną politiką pastebėjo dar E. Ševardnadzė, kuriam prezidentaujant I. Alasanija itin sėkmingai kopė diplomatinės karjeros laiptais. Jis buvo Gruzijos vadovo patikėtinis Abchazijoje, o 2006–2008 m. atstovavo Gruzijai Jungtinėse Tautose. Gruzijos spauda rašo, kad jaunasis politikas yra artimas JAV valstybės sekretorės patarėjo Matthew Brise‘o (atsakingo už politiką Kaukaze) draugas, be to, I. Alasanija dalyvavo JAV prezidento Baracko Obamos inauguracijos iškilmėse. Taip pat kurį laiką buvo spekuliuojama tuo, kad I. Alasanija yra M. Saakašvilio giminaitis ir kad dabartinis šalies vadovas jį „auginasi“ įpėdiniu.
Vienaip ar kitaip, vargu ar šiandieniniai įvykiai Gruzijoje bus lemtingi dabartinei šalies administracijai. Na, nebent M. Saakašvilis ir vėl prarastų savitvardą ir pradėtų graužti savo paties kaklaraištį. Vakarai tikrai jam neatleistų antrąsyk pakeltos rankos prieš taikius demonstrantus.
Aušra Radzevičiūtė
