REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Režisierius Gytis Padegimas darbuojasi ne tik šiandienėje Europos kultūros sostinėje Vilniuje, bet ir Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaune. Jis lankosi ir mažesniuose Lietuvos miestuose, stebi kaimų gyventojų kasdienybę. Ir liūdi, kad šios vietos, kurios dabar turėtų būti kultūros židiniai, yra priverstos vegetuoti.

REKLAMA
REKLAMA

„Man labai liūdna, kad mūsų kultūra darosi vis paviršutiniškesnė, kad kokybę keičia kiekybė. Matome labai daug vienadienių, minutinių milijonus kainuojančių akcijų atrakcijų ir vis mažiau skiriama dėmesio, lėšų ir laiko tęstiniams giluminiams kultūros procesams“, - pastebi Lietuvos tūkstantmečio Dainų šventės režisierius G.PADEGIMAS.

REKLAMA

Kreminis pyragaitis

Gražu, labai gražu didžiulis pono vokiečio sukurtas Europos kultūros sostinės atidarymas. Bet kai paskaitai, kad jo kaina yra visas sunkiai besiverčiančio Klaipėdos muzikinio teatro metinis biudžetas, darosi liūdna.

Mus užplūdo unifikuotas „euromenas“. Tas menas, kuris kuriamas iš Briuselio skiriamų lėšų, pridedant labai daug savų lėšų, jas išpumpuojant iš mūsų kultūrai skirto biudžeto, yra vienadienis. Toks žaidimas - tik dėl žaidimo, eksperimentas dėl eksperimento.

REKLAMA
REKLAMA

Nesakau, kad nereikia tų eksperimentų, bet dabar tai tampa tokiu staigiai suvalgomu pyragaičiu su kremu, kurio būtų galima ir nevalgyti.  Trūksta to, kas yra duona kasdieninė.

Savas unikalumas

Talinas 2011 m. bus Europos kultūros sostinė. Politikų ir kultūrininkų ten iškart buvo pasakyta, kad šios Europos kultūros sostinės centru bus visos Estijos berniukų dainų šventė. O apie ją augs kita programa.

Kitaip sakant, jie iškart pasirinko tai, kas yra unikalu. O mes vis gręžiamės į tuos vienodus europrojektus. Jais nieko nenustebinsime.  Kur kas brangesnių ir geresnių europrojektų matė ir Paryžius, ir Berlynas. Mato kasdien. Mums reikia ieškoti savo unikalumo. Visa tai mes turime, bet laukiame, kad kas iš šalies atneš.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Duona kasdieninė

Sunkmečiu prioritetas turėtų būti skirtas programoms, kurios varo gilesnę vagą, yra nevienadienės, kurios turi išliekamąją vertę ir formuoja dvasinę, socialinę infrastruktūrą, o ne pramogų verslą.

Mūsų šalyje kultūros židiniai yra bibliotekos, teatrai, dailės muziejai, galerijos. Jie vykdo tęstines programas, apie kurias jaučiama plati kultūros sklaida, o ne vienadienis ryškus įvykis.

Jeigu norime, kad kultūra dirbtų bendruomenės, pilietiškumo ugdymo, atviros visuomenės statymo darbą, tai nepasiekiama suvarius minią pažiūrėti fejerverko ar kitų akcijų atrakcijų. Tai yra kantrus darbas, kai investuojama į ilgalaikes programas. Reikia turėti omeny, kad dabar ir taip yra vartotojiškos, masinės kultūros antplūdis.

REKLAMA

Pramoginiai „makdonaldai“

Tai, kas dabar vyksta - „makdonaldizacija“. Keistas ir nesuprantamas atrodo valstybės požiūris į tą vienadienę, paviršinę kultūrą, kurios net nevadinčiau kultūra, veikiau pramogų verslu.

O tikroji kultūra nėra verslas. Tikroji kultūra yra gyvenimo būdas, kuris kuria visuomenės dvasinę infrastruktūrą. O ta dvasinė infrastruktūra ugdo pilietį, kuris atėjus laikui gali ginti savo tėvynę, vertybes.

Paviršutiniai dalykai paremti tik hedonistiniais principais: džiaukimės, viską egoistiškai vartokime ir visai negalvokime apie bendrąjį gėrį, apie savo artimą. „Makdonaldizacija“ ugdo ne pilietį, o tik vartotoją. Ne žmogų, kuris gyvena bendrais interesais: valstybės, tautos, šeimos, - o tik viską sau griebiantį. Esu įsitikinęs, kad mūsų Vyriausybė daro didžiulę klaidą neremdama tų kultūros židinių, kurie yra provincijose.

REKLAMA

Graudūs pavyzdžiai

Baisu matyti siužetą „Panoramoje“, kad Šiauliuose yra renovuotos dvi bibliotekos ir negali veikti, nes nėra tų kelių tūkstančių litų baldams nupirkti. Tai kur prioritetai?

Dabar pradėjau statyti spektaklį Šiauliuose. Repetuojame jau mėnesį.  Ten, kaip ir kituose Lietuvos valstybiniuose teatruose, gaunamas minimumas išlaikyti pastatui ir pačioms žemiausioms algoms. Ką kalbėti apie spektaklių kūrimą?

Ir taip išeina, kad tos kultūros įstaigos, kurios turi didžiulį įdirbį, kaip „Aušros“ muziejus Šiauliuose, „Alkos“ muziejus Telšiuose, provicijos teatrai, kurie visuomet buvo kultūros židiniai, dabar

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

ignoruojami. Juk okupacijų metais apie šias vietas telkėsi vietos inteligentų branduoliai. Iš ten į miestus ėjo pozityvi energija. Dabar jie yra verčiami vegetuoti. Viskas kaupiama sostinėje.

Prarasta nuovoka

Jeigu židiniai, kurie skleidžia kultūrą tuose tolimuose Lietuvos užkampiuose, nėra pakankamai remiami, tai kultūra visiškai slopsta.

Premjero žmona groja rimtosios muzikos orkestre. Tad man keista, kaip ji vis dėlto nepaaiškina ir kaip pats premjeras nesuvokia, kad mokesčių politikoje negalima lyginti autoriaus, kuris kuria išliekamąją vertę turinčią lietuvišką muziką, rengia koncertus elitinėse Berlyno salėse, ir kokio nors pagal fonogramą žiopčiojančio popdainininko. Šis už vieną pažiopčiojimą iš verslininkų gauna tūkstančius. O žmogus, sukūręs simfoniją, to tūkstančio negauna, gauna tik vos vos, bet turi mokėti tokius pačius mokesčius. Tai yra visiškai nesuvokiama.

REKLAMA

Kaip gyvenime, taip ir savo kultūros politikoje praradome nuovoką, kas yra vienadienis, čia pat sudengantis ir pamirštamas įvykis ir kas turi išliekamąją vertę. Į ką mes investuojame: ar į tą čia pat sudegantį fejerverką, deginantį rankas ir pirštus, kuris poryt pamirštamas ir laukiama dar didesnio, ar mes vis dėlto investuojame į knygą, į spektaklį, dainą, kurią dainuos ir klausys mūsų vaikai?

Žydėjimo kultūra

Kalbant apie Lietuvos tūkstantmečio šventę, aš labai noriu, kad tos šešios dienos būtų labai prasmingos kiekvienam Lietuvos žmogui. Ne tik tam, kuris atvažiuos į Vilnių ar žiūrės per televizorių.

REKLAMA

Aš įsivaizduoju, kad į Vilnių žmonės turėtų atvažiuoti ne su akmenimis kaip riaušininkai, o su savo užaugintomis gėlėmis. Noriu, kad visa Lietuvos širdis tomis dienomis žydėtų gėlėmis. Įsivaizduoju, kad ne fejerverkas, ne šaudymas į orą būtų, o kaip tik - gėlės iš dangaus, iš oro balionų. Tai būtų pasveikinimas kiekvienam. Tai, ką popiežius Jonas Paulius II vadino gyvybės, žydėjimo kultūra, o ne mirties kultūra.

Užrašė Zita Voitulevičiūtė

G.Padegimas apie...

Lietuvos vardo tūkstanmečio programą

Režisuoju Lietuvos vardo tūkstantmečio atidarymą, Dainų šventę. Noriu, kad jie būtų neprimesti, kad visi Lietuvos žmonės kurtų tą šventę.  Šventė būna tokia, kokią patys susikuriame. Tad mane apstulbino, kad visų tų šešių šventės dienų biudžetas yra toks kaip 20 min. Europos kultūros sostinės atidarymo renginio - fejerverkų šou. O juk į Dainų šventę suvažiuos daugybė žmonių iš provincijos, juos reikės apgyvendinti, bus daug įdomių, su mūsų tautine kultūra susijusių renginių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vilnių - Europos kultūros sostinę

Prieš kelerius metus, kai gerai gyvenome, plačiai užsimojome: ir kultūros sostinės, ir tūkstanmečio programos, kurios, deja, neturi nieko bendro. Ir tai yra visiškas absurdas. Taip užsimoję, atrodome šlėktos, norintys pasirodyti prieš visą Europą. Gaila, kad tada visiškai nepagalvojome, kas bus su tomis bibliotekomis kokiame nors mažame Žemaitijos miestelyje, kas bus su vaikais, kurie neturi galimybių atvažiuoti į sostinę, matyti tikrų parodų, tikrų spektaklių.

Moratoriumą

Ponas Valinskas pasiūlė sustabdyti daug programų. Galbūt tai reikia daryti. Bet ir aš turiu pasiūlymą: visi - ir valstybė, ir Kultūros ministerija, ir Europos kultūros sostinė, ir kiekvienas gimtadienį švenčiantis pilietis - šiemet įsiveskime moratoriumą fejerverkams.

Išgyvenkime metus be to pinigų metimo į orą. Ir kiek mes sutaupysime - ir šeimai, ir valstybei, ir kultūrai. Kultūroje peržiūrint projektus prioritetai turi būti skiriami tiems, kurie turi išliekamąją vertę ir įdirbio gylį. Taupyti galime ir sumažindami festivalių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų