Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas organizavo „Metų seklio 2008“ konkursą. Trečioji vieta skirta Organizuotų nusikaltimų tyrimo biuro vyriausiajai tyrėjai Aurelijai Pranckienei.
Jos dėka buvo išaiškinta šiauliečių grupė, kaltinama prostitucijos organizavimu, sąvadavimu, merginų ir moterų gabenimu ar padėjimu gabenti iš Lietuvos į užsienį dirbti prostitutėmis.
Tyrėjai teko nelengva ir gana subtili užduotis – rasti kelią į nukentėjusiųjų širdis, nes pardavinėti savo kūną merginas vertė nepriteklius, skurdus gyvenimas, pinigų sau ir vaikams išlaikyti trūkumas bei negautos šilumos namuose, kuriuose jos užaugo, troškimas.
Į prostituciją – prasiskolinus
A. Pranckienė pasakoja, kad byla pradėta tirti sužinojus, jog viena prostitute verčiama dirbti mergina panoro duoti parodymus.
„Mergina pagalbos kreipėsi į „Carito“ organizaciją, o aš bendrauju su šia organizacija. Taip ir buvo sučiuptas siūlo galas“, – prisimena tyrėja. Pasak jos, daugiatomėje byloje nukentėjusiomis įvardytos ne visos, nes ne visos byloje įvardytos prostitucija užsiimančios merginos panoro atvirai kalbėti.
Pareigūnė sako, jog prostitutėmis negimstama, jomis tampama dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Tai buvusi itin subtili byla, nes reikėję turėti pakankamai pedagoginių, psichologinių ir teisinių žinių, žmoniško supratimo. Tyrėjai teko surasti kelią į paklydusių merginų širdis, o nukentėjusiųjų pasakojimai kėlė graudulį.
Nukentėjusiosios – dažniausiai kaimuose augusios merginos, atvykusios į Šiaulius ieškoti darbo. Čia susipažindavusios su žmonėmis, kurie joms pasiūlydavę pagalbą, paskolindavę pinigų. Skoloms augant merginoms būdavo siūloma užsidirbti verčiantis prostitucija. Neturėdamos kitos išeities, dažnai netgi mušamos, jos sutikdavusios už atlygį teikti seksualines paslaugas Šiauliuose ar užsienyje.
„Geradariai“, kurių lyderis buvo penkis kartus teistas Aurimas Liugas, tokiam verslui išnuomodavo butą, sodo namelį ar kaimo sodybą. Merginas ten apgyvendindavo, pasirūpindavo, kad būtų išplatinti skelbimai spaudoje apie teikiamas relaksacinio ar atpalaiduojančio masažo paslaugas.
Dažnai prostitucijos verslo organizatoriai savo kūnu prekiaujančiai merginai, smarkiai įklimpusiai į skolas, pasiūlydavo ir „geresnę“ išeitį – vykti į Vokietiją, Čekiją, Didžiąją Britaniją ar kitą šalį. Jie organizuodavo kelionę į užsienį, kartais pasinaudodami ir „furų“ vairuotojų paslaugomis. Užsienyje merginų laukdavo nauji šeimininkai, kurie iš jų atimdavo dokumentus, apgyvendindavo ir versdavo aptarnauti klientus. Tekdavo „atidirbti“ už viską: kelionę, apgyvendinimą.
Dažnai merginos nepakeldavo tokių nežmoniškų sąlygų, smurto ir pabėgdavo į Lietuvą. Čia jas vėl priglobdavo ta pati „geradarių“ grupė.
Pabėgusios iš užsienio – atgal pas sąvadautoją
Tyrėją A. Pranckienę labiausiai stebino tai, kad merginos, pabėgusios užsienyje nuo sutenerių, vėl skambindavo savo kankintojui šiauliečiui prašydamos pagalbos. Nepaisant netgi to, kad nusižengusios merginos buvo griežtai ir žiauriai baudžiamos.
A. Liugo namuose policijos pareigūnai surado antrankius, guminę lazdą, tris kastetus, šautuvą, šaudmenų, psichotropinių savybių turinčių vaistų „Relanium“. „A. Liugas sėdėjo mano kabinete ir žiūrėjo nekaltu žvilgsniu. Sutikčiau gatvėje – niekada nepatikėčiau, kad šis žmogus – žiaurus ir pelnosi iš kitų žmonių“, – sakė tyrėja.
Ikiteisminio tyrimo byloje liudininkės ir nukentėjusiosios pasakojo apie A. Liugo „auklėjimo“ metodus. Anot vienos nukentėjusiosios – Rositos, A. Liugo elgesį ji toleravo, nes jai reikėjo darbo. Su vaikais A. Liugo brolis ją nurvežė į vieną sodų bendrijos „Pušelė“ namelį. Vėliau ji buvo perkelta į vieną Tilžės gatvėje esantį daugiabutį.
Ten „verslo“ organizatorė B. Petrauskienė iš klientų priiminėdavo užsakymus ir rinkdavo iš jų pinigus. Už pusvalandį paslaugų klientas mokėdavo 50 litų, iš kurių tik 20 litų atitekdavo prostitutei, kitus pasiimdavo „verslo“ organizatoriai. Dirbti prostitute Rosita nenorėjo, bet atsisakyti negalėjo, nes jos vaikai gyveno išnuomotame kolektyvinio sodo namelyje.
Panorusi užsidirbti daugiau, Rosita buvo nuvežta į Vokietijos miestą Kelną, kur ją pasitiko turkų tautybės vyras. Kelionė kainavo 1200 eurų. Ji turėjo atidirbti tuos pinigus. Nepakėlusi sąlygų ji po savaitės pabėgo ir grįžo į Šiaulius. Tada ją su seserimi prostitucijos organizatoriai išsiuntė „dirbti“ į Londoną ir pasakė, kad reikia atidirbti 1000 svarų.
Po dviejų savaičių seserys iš Londono pabėgo, bet A. Liugas jas pardavė G. Barsukovui, o šis išvežė jas į Čekiją ir pardavė ukrainiečiui už 1500 eurų. Čia moterys „dirbo“ taip pat neilgai – padedant ambasadai ir „Carito“ darbuotojams grįžo į Lietuvą.
Net ir specialiųjų poreikių merginos
A. Pranckienė sako, kad visos įtariamosios – 18-25 metų merginos. Jos dažniausiai augo asocialiose šeimose, yra įgijusios pagrindinį išsilavinimą, buvo ir specialiųjų poreikių mergina. Nukentėjusioji Kristina į Šiaulius atvyko iš rajono miestelio. Šiauliuose ji neturėjo kur gyventi, tad jos pažįstama S. Skrupskelienė supažindino ją su A. Liugu, kuris neva galėjo padėti susirasti darbo užsienyje.
Kristina atidavė jam savo pasą ir buvo apgyvendinta sodo namelyje su kitomis merginomis. Kiemą saugojo palaidas piktas aviganis, todėl iš namelio moterys išeiti negalėjo. Sodo namelyje jai teko teikti lytines paslaugas A. Liugo draugams. Už tai A. Liugas jai davė 20 litų higienos priemonėms nusipirkti. Be to, A. Liugas merginas vežė fotografuotis su rūbais ir nuogas.
Vėliau A. Liugas organizavo merginų išvyką į užsienį dirbti prostitutėmis.
Pastodavo
Nukentėjusioji Rasa tyrėjai papasakojo, kad pažinojo A. Liugą, nes šis buvo jos kaimynas. Jis iš pradžių jai pasiūlę važinėti po kaimus ir pardavinėti maisto produktus, bet vėliau pasiūlė dirbti prostitute, žadėjo mokėti geriau nei kitoms merginoms.
Rasa įsiskolino A. Liugui, nes ilgai neturėjo klientų, negalėjo susimokėti už nuomojamą butą – visus gautus pinigus Rasa atiduodavo. Vėliau ji sulaukė pasiūlymo vykti į Vokietiją, neva plauti indų.
Tik nuvykusi į Vokietiją Rasa sužinojo, kad dirbs prostitute. Po dviejų darbo savaičių ji buvo deportuota į Lietuvą. Grįžusi vėl turėjo dirbti A. Liugo išnuomotame bute. Rasa tyrėjai pasakojo, kad jei merginos kuo nors užrūstindavusios sąvadautojus, gaudavusios 50-100 litų baudą. Buvo atvejų, kai klientai jai nesumokėdavę už paslaugą, dažniausiai tai būdavę A. Liugo draugai.
Rasa sakė bijojusi, kad suteneriai ko nors nepadarytų jos vaikui, todėl neatsisakė dirbti prostitute ir vykti į užsienį. Ji teigia, kad jai liepdavę santykiauti netgi menstruacijų metu.
Tyrėja išgirdo ir tokią istoriją. Viena mergina, dar būdama nepilnametė, atvažiavo į Šiaulius iš miestelio, nes svajojo išeiti iš tėvų namų ir gyventi savarankiškai. Pardavinėdama kūną, ji pastojo ir buvo priversta grįžti pas tėvus.
Kalintieji negerbia sąvadautojų
Sodo bendrijos „Žalgiris“ namelyje, kuriame gyveno merginos, A. Liugas slėpė medžioklinį šautuvą, kuriuo nepaklusniosioms grasindavo. Jei kas nors nepatikdavo, A. Liugas merginas vesdavo į rūsį ir mušdavo. Bausdamas už nepaklusnumą, A. Liugas vieną merginą netgi norėjo paskandinti ežere – vėliau šlapią parvežė namo.
Pareigūnų teigimu, A. Liugas ikiteisminio tyrimo pradžioje apie pusmetį buvo suimtas ir vėliau paleistas už užstatą. Pasibaigus teismo sprendimo apskundimo terminui, A. Liugas slapstėsi. Pareigūnai nesistebi tokiu jo elgesiu, mat įkalinimo įstaigose kalintys asmenys, namuose palikę žmonas, dukras ir drauges, paprastai kreivai žiūri į suteneriu dirbusį kameros draugą. Tiesa, ir pats A. Liugas turi dukterį, tačiau tai jam nesutrukdė skriausti kitų vyrų dukrų.
Penkis kartus teistas Aurimas Liugas buvo kaltinamas ne tik pelnymusi iš kito asmens prostitucijos, bet ir neteisėtu disponavimu ginklais bei narkotikais. Teismas A. Liugą pripažino kaltu beveik dėl visų jam pareikštų kaltinimų ir, subendrinęs su ankstesne bausme, skyrė trejus metus du mėnesius nelaisvės. Bausmės sulaukė ir jo bendrininkai, tiesa, dalis šios grupės narių dar laukia teismo ar slapstosi nuo teisėsaugos.
Tyrėja – ir užsispyrusi žvejė
Apskrities „Metų seklio 2008“ konkurse III vietą laimėjusi tyrėja A. Pranckienė, beveik prieš 14 metų Vilniaus universitete baigusi ekonomikos studijas, atėjo dirbti į policiją. Dirbdama baigė M. Romerio universiteto bakalauro studijas, šiuo metu studijuoja to paties universiteto magistrantūroje. Tyrėjos darbo kabineto sienas puošia medaliai, iškovoti rankinio varžybose. Šį sportą Aurelija pamėgo prieš 12 metų ir iki šiol dalyvauja varžybose. Aurelija yra aistringa žvejė – susirungia ir su vyrais, kuris pagaus didesnę žuvį.
Pareigūnai sako, kad Aurelija yra puiki darbuotoja. Ji kone kiekvienoje byloje, susijusioje su prostitucija, prekyba žmonėmis, narkomanija, žmogžudystėmis ar plėšimais yra pridėjusi savo ranką ar pati viena nuo pradžios iki galo užbaigusi rezonansinę bylą. Organizuotų nusikalstamų grupių lyderiai ar eiliniai su liūdesiu priima žinią apie tai, kad ikiteisminį tyrimą jų byloje atliks ONTB vyriausioji tyrėja Aurelija.
„Jei tardomasis atsisako bendrauti, aš jam šypsausi ir pažadu, kad vis tiek rasime įrodymų. Paprastai pažadą tęsiu“, – sako ji.
Laura Auksaitytė
