REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Rinktiniai Latvijos policijos kriminalistai, 1993 m. lapkričio 5-ąją Rygoje sulaikę ir Lietuvos pareigūnams perdavę „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio žmogžudystės užsakovą Borisą Dekanidzę, po šio ir kitų nusikaltėlių areštų turėjo atsisveikinti su darbu, rašo „Respublika“.

REKLAMA
REKLAMA

1993 m. lapkričio 5-ąją Rygoje sulaikius žurnalisto V.Lingio nužudymo užsakovą B.Dekanidzę ir tą pačią naktį jį perdavus Lietuvos teisėsaugininkams, Latvijos kriminalistų žiedui atėjo liūdnos dienos.

REKLAMA

Pakenkė įtakingiems veikėjams

Šią operaciją įvykdžiusio Latvijos vidaus reikalų ministerijos (VRM) Vyriausiosios policijos valdybos Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus atžvilgiu netrukus pradėtas tarnybinis patikrinimas.

„Viskas prasidėjo nuo mažyčio teisinio niuanso, – pasakojo šio skyriaus vadovas Sergejus Černionokas. – Teisiškai mes B.Dekanidzės nesulaikėme, o tik pakvietėme į „pokalbį“ – turėjome teisę jį sulaikyti trims valandoms, kol bus nustatyta asmenybė. Jeigu viską būtume įforminę oficialiai, šis veikėjas būtų dingęs iš Latvijos.

REKLAMA
REKLAMA

Valstybių sienos sukuria sunkumų tik valdiškoms struktūroms, o kriminalitetui – ne. Su problemomis kertant sienas dažniausiai susidurdavo tik paprasti žmonės, močiutės, o mūsų kontingentas tokius klausimus spręsdavo labai paprastai – neteisėtai. Vienos šalies banditai pas kolegas į kitą valstybę važiuodavo be jokios baimės“.

S.Černionokas įsitikinęs, kad B.Dekanidzės sulaikymas itin pakenkė kai kuriems įtakingiems Latvijoje asmenims. Kriminalistai tuomet jau buvo fiksavę vietos nusikaltėlių ryšius su Parlamento, Vyriausybės ir net Prezidentūros valdininkais. Su tada įtakingiausia „Pardauguvos“ grupuote itin artimų „verslo“ ryšių turėjo ir „Vilniaus brigados“ vadeiva.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„B.Dekanidzės operacija mums atsakė į klausimą, kad šalyje tada buvo nemažai įtakingų asmenų, kuriuos šis sulaikymas užkliudė, – teigė S.Černionokas. – Įvykus Boriso areštui ir perdavimui į Lietuvą pasipylė dezinformacijos lavina prieš mus. Esą mano skyrius dirba Charitonovo gaujos labui – norime išvalyti jo „verslui“ vietą sunaikinant visus svarbiausius konkurentus.

Bet netrukus sulaikėme patį Charitonovą, kuriam buvo iškelta baudžiamoji byla. Mūsų jau nebekaltino dirbant šiam veikėjui – jį patys ir pasodinome už grotų. Tada pasipylė apkalbos, kad dirbame čečėnų mafijos naudai. Pasodinome ir jos lyderį. Tuomet buvome apkaltinti, kad ranka rankon dirbame su Rusijos žvalgyba. Deja, nė vieno rusų agento mums nepavyko nutverti“.

REKLAMA

„Reorganizacija“

Pasiūlęs patiems skaitytojams spręsti, kokią įtaką Ypatingojo skyriaus likimui galėjo turėti B.Dekanidzės sulaikymas, S.Černionokas papasakojo apie specialų Saeimos komisijos posėdį, kuriame Latvijos specialiųjų tarnybų vadovai „vertino“ jo pavaldinių darbą.

Netrukus garsųjį VRM skyrių nuspręsta reorganizuoti, o vietoj jo įkurti VRM Kovos su organizuotu nusikalstamumu biurą. S.Černionoko tarnybos iškaba pasikeitė, tačiau net 18 pagrindinių jos žmonių gavo atleidimo lapelius „dėl etatų mažinimo“.

REKLAMA

„Pirmiausia mus norėjo atleisti urmu, tačiau kažkas valdžioje pasakė, kad taip negalima, ir atleisdavo grupelėmis – po 3-4 gabiausius karininkus, – teigė pulkininkas leitenantas S.Černionokas. – Po dešimties mėnesių, t.y. nepraėjus nė metams nuo B.Dekanidzės sulaikymo, visi buvome atleisti – naujajame biure liko vien inspektoriai“.

Atleistam iš darbo S.Černionokui iki užtarnautos pensijos buvo likę dveji metai. Visi aštuoniolika jo pavaldinių išsinuomojo dviejų kambarių butą Rygoje su telefonu ir ėmėsi privačios veiklos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pagelbėjo tai, kad kriminalistai jau prieš metus buvo įkūrę fiktyvią firmą „Arcis“: prisiskaitę knygų apie mafiją manė, kad norint su ja kovoti reikia turėti priedangos bendrovių.

Informacinės ir fizinės saugos bendrovė „Arcis“ tapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, patyrusiems karininkams jau nebereikėjo naktimis saugoti komercinių parduotuvių. Būtent taip S.Černionokas ir jo žmonės išmaitindavo savo šeimas dar tuomet, kai oficialiai dirbo policijoje.

„Ėmėmės verslo, buvo sunku, tačiau jau nebereikėjo miegoti po pagalve pasidėjus pistoletą, – prisimena S.Černionokas. – O juk taip, pasidėjęs šešiolikašūvį Izraelio gamybos „Jericho“ pistoletą, miegojau ne vienus metus. Ir su banditais gatvėse susitikdavau be problemų. Kriminalitetas visada žinojo, kad aš ir mano žmonės dirbo kaip sąžiningi „mentai“, vadovaudamiesi tik įstatymų, o ne interesų“.

REKLAMA

B.Dekanidzei antrankius uždėjęs ir iki Lietuvos sienos palydėjęs Sergejus Kostiukas kurį laiką darbavosi bendrovėje „Arcis“, vėliau ėmėsi savo verslo, įkūrė detektyvų firmą. Bet tai jam buvo nemiela, todėl dabar patyręs kriminalistas yra vienos stambios Latvijos maisto pramonės įmonės apsaugos vadas.

„Tokių kaip B.Dekanidzė nereikia padaryti ereliais, kas jiems gali teikti malonumą, – samprotavo S.Kostiukas. – Prisimenu, kaip tais 1991-1994 m. ateina pas verslininką koks Vasia iš turgaus ir sako: mokėk duoklę. Jie ir mokėdavo duoklę, nes rašyti pareiškimus policijai bijojo. Taip ir radosi tos brigados.

REKLAMA

Tikrasis organizuotas nusikalstamumas daromas žmonių su baltomis apykaklėmis. Reketininkas Vasia yra tik žemiausia grandis. Didieji nusikaltimai Latvijoje, o, manau, ir Lietuvoje, vyksta ten, kur skirstomi ir plaunami Europos Sąjungos pinigai. Tuo užsiima ne Vasios, o tipai su tomis baltomis apykaklėmis – protingi, išsilavinę teisininkai, finansininkai, į gaujas susibūrę politikai, teisėjai, prokurorai“.

Prokuroro sankcija


Vienintelis dokumentas, kuriuo remdamiesi Latvijos policininkai 1993 m. lapkričio 5-ąją sulaikė B.Dekanidzę, buvo tuomečio Lietuvos generalinio prokuroro Artūno Paulausko pasirašyta sankcija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Koks tai buvo dokumentas? – vakar „Respublika“ paklausė A.Paulausko.

– Mano sankcija buvo nutarimas sulaikyti B.Dekanidzę pagal tuomet galiojusį Operatyvinės veiklos įstatymą ir jo nuostatas dėl asmenų prevencinio sulaikymo. Prisimenu, kai buvo pristatomas šis įstatymas Seime, jame virė didelės diskusijos, ar teisės aktas nebus naudojamas siekiant politinio susidorojimo.

Iš Seimo tribūnos parlamentarams daviau žodį, kad jis bus taikomas tik nusikaltėliams.

Kaip tik šis įstatymas leido sulaikyti B.Dekanidzę. Nuo pat V.Lingio nužudymo žinojau visas bylos detales, nes bene kasdien buvau Vytauto Leipaus (tuomečio Vilniaus policijos šefo – red. past.) kabinete, kur suplaukdavo naujausi tyrimo duomenys. Vienu metu tapo aišku, kad B.Dekanidzė tikrai susijęs su „Respublikos“ žurnalisto nužudymu.

REKLAMA

Todėl puikiai žinojau, kad B.Dekanidzę privalome sulaikyti kuo skubiau: jis galėjo pajusti, kad jau lipame jam ant uodegos, ir dingti kur į Ameriką ar Europą, o iš ten šio veikėjo taip lengvai nebūtume paėmę. Gintaro Petriko pavyzdys vėliau parodė, kas atsitinka, kai kartais procesas vyksta tik oficialiais kanalais.

– Kokia Latvijos kriminalistų reikšmė šios bylos tyrimo atomazgai?

– Tikrai didelė. Į Rygą mūsų žmonės nuvežė mano pasirašytą sankciją. Gerai, kad latviai tai suprato ir Borisą sulaikė. Žinoma, galėjo kilti sunkumų dėl formalumų pervežant per sieną. Kur B.Dekanidzės pasas, Latvijos teismo ar generalinio prokuroro sprendimas jį perduoti Lietuvai?

REKLAMA

Netrukus, sulaikius B.Dekanidzę, pasipylė skundų dėl Latvijos policininkų ir mano veiksmų. Skundė ir pats B.Dekanidzė, ir jo tėvas Georgijus. Skunduose buvo rašoma apie neteisėtus veiksmus, pažeistas sulaikytojo teises, Konstituciją ir net Boriso pagrobimą.

Gerai, kad latviai suprato, jog iš profesinio solidarumo ir geranoriškumo reikia įvykdyti lietuvių prašymą teisėtai, bet be formalumų. Beje, aš taip pat nežinojau, kad šio skyriaus vyrai vėliau nukentėjo – neteko darbo.

Julius Girdvainis

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų