Iš visko sprendžiant, emocinga Condoleezzos Rice kalba, kurioje Rusijos elgesį ji apibūdino kaip „agresyviai paranojišką“, buvo vienas paskutinių žodinio karo tarp Vakarų ir Maskvos, įsiplieskusio po Gruzijos krizės, atgarsių.
Iš tiesų jau nuo rugsėjo pradžios grasinimus, kuriuos iškart po karinio įsiveržimo į Gruziją Rusijos vadovybė su kamikadzės nirtuliu adresavo Vakarams, staiga pakeitė susitaikymo pareiškimai, kai kada diametraliai priešingi tam, kas visą rugpjūtį buvo girdėti iš Maskvos. Staiga paaiškėjo, kad Rusija visiškai nenori atsiriboti nuo pasaulio „geležine uždanga“ ir nenori šaltojo karo; kad ji didžiai gerbia Ukrainos ir kitų posovietinių valstybių teritorinį vientisumą; kad „humanitarinė operacija“ Pietų Osetijoje buvo priverstinis ir išskirtinai vienkartinis žingsnis; kad Rusija kaip ir anksčiau ketina įstoti į Pasaulio prekybos organizaciją ir, pagaliau, kad ji tebėra ištikima „universaliems demokratijos principams“.
Kai kurie Rusijos ir Vakarų stebėtojai šiuose pasikeitimuose įžvelgė Rusijos atsitraukimo ženklų – neva ji pajutusi, kad nėra tokia nepažeidžiama galimų Vakarų valstybių represijų, kaip manė pradžioje. Išoriškai tie pokyčiai, ko gero, taip ir atrodo. Tačiau viskas ne taip paprasta.
Svarbiausia, nors ir netiesiogine, Gruzijos krizės išdava tapo mito apie Vakarų vienybę žlugimas. Jungtinių Valstijų ir Europos šalių reakcija į Rusijos veiksmus Pietų Kaukaze akivaizdžiai atskleidė slapta egzistavusį skilimą ne tik tarp JAV ir Europos, bet ir pačioje Europos bendrijoje. JAV skambėjusių karingų pareiškimų ir šūkių, beje, nuolat atsižvelgiant į prezidentinę rinkimų kampaniją, fone svarbiausių Europos valstybių, pirmiausia Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos, elgesys atrodo ne šiaip taikingas, bet tiesiog pataikaujantis Rusijai. Tuo pat metu Europos Sąjungos viduje tokią poziciją kritikuoja kai kurios Centrinės Europos šalys, kurios leidžia suprasti, kad susidariusioje situacijoje jos vis labiau linkusios savo saugumą tiesiogiai patikėti Jungtinėms Valstijoms.
Aiškus Europos Sąjungos „senbuvių“ nenoras aštrinti santykius su Rusija turi akivaizdžias priežastis. Čia kalbama pirmiausia apie pragmatinį ir tuo pačiu hedonistinį pasirinkimą: Gruzija neverta, kad dėl jos kiltų grėsmė dabartiniam – tegu ir nepakankamai tvirtam – energetinio bendradarbiavimo su „Gazprom“ komfortui, o tuo pačiu ir Europos ekonomikos stabilumui. Kaip tik tokia logika yra pagrįstas neseniai iš JT tribūnos nuskambėjęs Prancūzijos prezidento Sarkozy pasiūlymas „sukurti vieningą ekonominę kontinentinę bendriją, sujungiančią Europą ir Rusiją“.
Reikia pripažinti, kad šios situacijos pranašumas Maskvoje buvo įvertintas adekvačiai: išsaugodama ankstesnius lojalius Rusijos santykius su Europos Sąjunga, ji kartu slapta didina prieštaravimus tarp Jungtinių Valstijų ir Europos, pastaruoju metu akivaizdžiai susierzinusios dėl Amerikos kategoriško pasaulio įvykių vertinimo. Šiame kontekste netikėtas Rusijos lyderių grasinimų ir karingos retorikos atsisakymas aiškiai buvo nulemtas siekio pasinaudoti atsivėrusiu „galimybių langu“ ir pabandyti įtvirtinti Rusijai palankias tendencijas, išryškėjusias pagrindinių Europos valstybių elgsenoje.
Vis dėlto kyla klausimas, kokių gi strateginių tikslų šiuo atveju siekia pati Rusija.
Negalima atmesti (o daugelis Rusijos politikų ir ekspertų jau tiesiai kalba, kad tokia įvykių raida pageidautina), jog įsikišimu į Gruziją Rusija netiesiogiai pademonstravo savo ketinimus ne tik įtvirtinti savo įtaką posovietinėje erdvėje, bet ir anksčiau ar vėliau vėl „apžioti“ teritorijas, prarastas sugriuvus Sovietų Sąjungai. Šiaip ar taip, pastaruoju metu džiugiai pagyvėję Eurazijos ideologai jau atvirai įvardija pirmuosius pakartotinio susijungimo su Rusija „kandidatus“ – Ukrainą, Baltarusiją ir šiaurės Kazachstaną.
Žinoma, kol kas dar anksti spręsti, kiek šios fantazijos atitinka tikruosius Maskvos ketinimus, o svarbiausia, kaip juos būtų galima realizuoti be stambaus masto karinių susirėmimų. Tarp kitko, kad ir kaip klostytųsi įvykiai, Baltijos šalys vargu ar taps Rusijos pretenzijų objektu.
Žinoma, Rusijos ir Baltijos valstybių santykiai radikaliai paaštrės tuo atveju, jeigu būsima JAV administracija tęs prezidento Busho politiką globoti Lenkiją ir Baltijos šalis apeinant NATO ir Europos Sąjungą. Bet, sprendžiant pagal tai, kaip smulkiai Rusijos diplomatai jau šiandien skaičiuoja Baltijos šalių ekonominius nuostolius dėl „antirusiško kurso“, Rusija jas „baus“ daugiausia litu, latu ir krona.
Galimas daiktas, kad kaip tik ši perspektyva neseniai privertė Latvijos prezidentą Valdį Zatlerą paskelbti, kad „Latvija nemato grėsmės iš Rusijos, lygiai kaip ir NATO nevertina Rusijos kaip grėsmės NATO“.
Ar pakaks šio pareiškimo Maskvai numaldyti?
Borisas Tumanovas
