Balio Sruogos „Dievų miškas“ sugulė į knygą ispaniškai. Lietuvių literatūros klasiko memuarus išversti inspiravo jo brolio anūkas Alejandro Sruoga, gyvenantis Argentinoje.
Kartą jis atvyko ir į Lietuvą. „Turėjau pamatyti Lietuvos miškus, ąžuolus, ruduosius lokius ir Baltijos jūrą. Turėjau surasti savo šaknis“, – lrt.lt pasakoja A. Sruoga. Leidyklos, išleidusios „Dievų mišką“, vadovas taip pat ne kartą vyko į Lietuvą ieškoti savo giminės praeities.
Lietuvių klasiko memuarus į ispanų kalbą išvertė Akvilė Galvosaitė ir jos vyras Bautista Serigos, o išleido leidykla „Libros de la Araucaria“.
B. Sruogos „Dievų miškas“ pernai išverstas ir į vokiečių kalbą.
Per rašytojo knygos pristatymą Buenos Airėse pasisakiusi literatūrologė Monica Herrero, kaip lrt.lt papasakojo vertėja A. Galvosaitė, akcentavo, kad ši knyga – pirmoji pažintis argentiniečiams su lietuvių literatūra.
Knyga, jos pastebėjimu, pilna ironijos ir meilės, o pačiam rašytojui reikia dėkoti, kad jis taip subtiliai ir be pykčio aprašo patirtus baisumus.
„B. Sruoga per atstumą aprašo uždarą pasaulį, kuriame savaip suvokiamas laikas ir erdvė, gyvenimas ir mirtis. Toks stilius leidžia ne tik pajusti visus baisumus, bet ir padeda skaitytojui lengviau suprasti knygą“, – kalbėjo M. Herrero.
Kodėl B. Sruogos „Dievų miškas“?
„Pasirinkau išspausdinti B. Sruogos „Dievų mišką“ galbūt dėl 2–3 priežasčių. Viena vertus, tai yra graži knyga, kurioje autoriaus kalba asmenišku, keistu, ypatingu stiliumi. Knygoje rasime stiprios, aštrios ir dažnai sukrečiančios ironijos, atvertą platų vidinį žmogaus pasaulį. Taip pat knygoje originaliai matomas koncentracijos stovyklos blogis, svarbi išgyvenimo galimybės įžvalga.
Kita vertus, Lietuvoje yra tiek daug puikių poetų, rašytojų, šaunių romanistų – manau, turime leisti pasauliui apie juos sužinoti“, – įsitikinęs leidyklos „Libros de la Araucaria“ vadovas H. E. Dinsmannas.
Kaip pasakojo vertėja A. Galvosaitė, B. Sruogos brolio anūkas Alejandro Sruoga, nepatenkintas tarybiniais laikais Maskvoje ispanų kalba išleisto „Dievų miško“ vertimo kokybe, jau kurį laiką puoselėjo mintį ištaisyti kūriniui padarytą žalą.
„Ir, svarbiausia, pasinaudoti naujai išleista nekupiūruota originalia Balio Sruogos „Dievų miško“ versija. Su tokiomis mintimis jis kreipėsi į savo pažįstamą leidėją H. E. Dinsmanną“, – mena A. Galvosaitė, kuri netrukus susipažino su leidėju ir jai buvo pasiūlyta išversti kūrinį.
Pats A. Sruoga lrt.lt sakė, kad jo šeimai ir būsimoms kartoms šis B. Sruogos „Dievų miškas“ vertimas yra labai svarbus. „Ši knyga įrodo, kad mūsų giminės istorija prasidėjo gerokai anksčiau nei mūsų gimimu“, – pabrėžia A. Sruoga.
„Startui „Dievų miškas“ man atrodo labai tinkamas kūrinys, kadangi skaitytojams nereikės įveikti nesupratimo ir keistumo jausmo barjero: tema – koncentracijos stovykla – yra visiems žinoma; veiksmas vyksta ne Lietuvoje, nėra nei specifiškai lietuviško kolorito, nei neaiškių istorinių ar kultūrinių užuominų, dažnai neigiamai nuteikiančių tiek leidėjus, tiek skaitytojus.
Skaitant galima susikoncentruoti į kūrinio meninę formą, vaizdavimo metodą, poetinę kalbą ir originalius palyginimus bei vaizdus, o tai ir yra svarbiausia B. Sruogos „Dievų miške“, – nuomonę dėsto vertėja A. Galvosaitė.
H. E. Dinsmannas pabrėžia, kad be Lietuvos Vyriausybės ir „Lietuviškų knygų“ finansinės paramos, suteiktos vertimui, ši knyga nebūtų pasirodžiusi.
Kaip lrt.lt pasakojo „Lietuviškos knygos“ programų koordinatorė Kotryna Pranckūnaitė, „Lietuviškos knygos“ du kartus per metus rengia vertimų rėmimo programą, kurios tikslas – suteikti paramą užsienyje leidžiamos lietuvių literatūros vertimams.
„Finansavimas šiai veiklai gaunamas iš Kultūros ministerijos ir Kultūros rėmimo fondo. Konkrečiu „Dievų miško“ atveju knyga buvo paremta iš tuomet dar Kultūros ir Sporto rėmimo fondo lėšų“, – aiškino K. Pranckūnaitė.
Naujas istorijos puslapis sugulė į knygą
Leidyklos „Libros de la Araucaria“ vadovas H. E. Dinsmannas lrt.lt pasakoja, kad jam yra tekę ne kartą keliauti į Lietuvą – jis norėjęs pažinti šalį istoriniu ir kultūros požiūriu. Keletą kartų jis lankėsi turėdamas tikslą kada nors išleisti knygą apie šią šalį.
H. E. Dinsmannas sako, kad jo tėvas gimė Lietuvoje ir būdamas mažas buvo išvežtas į Argentiną. „Šiandien man labai svarbu ieškoti savo šaknų“, – pabrėžia jis.
Pašnekovas mena, kad dar 2002 m. viena leidykla jo ir jo žmonos paprašė parašyti knygą apie Lietuvą ir Baltijos šalis.
„Visiškai atsitiktinai sutapo, kad ruošdamiesi kelionei sutikome Alejandro Sruogą (gimė ir gyvena Argentinoje, A. Sruoga – B. Sruogos brolio anūkas – lrt.lt) – jis taip pat ieškojo savo šaknų Lietuvoje, todėl paprašė mūsų surasti informacijos apie jo senelio brolį Balį. Buvau maloniai nustebintas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete radęs Balio Sruogos auditoriją“, – sako H. E. Dinsmannas.
Kaip lrt.lt pasakojo A. Sruoga, jo tėtis, Valerio Sruoga, buvo Adolfo Sruogos sūnus ir Balio Sruogos sūnėnas. „Mano tėtis su mama ir broliais emigravo į Pietų Ameriką dar 1935-aisiais. Tuomet tėčiui tebuvo 12 – jis į Lietuvą niekuomet negrįžo. Tėtis mirė 1983-aisiais.
Menu jį kaip žmogų, visad optimistiškai nusiteikusį, tačiau jį dažnai apnikdavo niūrios nuotaikos dėl to, kad jų šeima paliko Lietuvą. Galbūt jis jautė, kad niekuomet negrįš į savo tėvynę“, – spėja A. Sruoga.
Pašnekovas pridūrė, kad V. Sruoga apie šeimą, likusią Lietuvoje, pasakojo labai mažai. „Didžią dalį informacijos apie savo senelį, jo garsų brolį Balį suradau pats. Mano tėtis kalbėjo tik apie žalius Lietuvos miškus, ruduosius lokius, ąžuolus ir Baltijos jūrą“, – prisimena A. Sruoga.
Jo pirmoji pažintis su B. Sruoga ir jo kūryba – per rašytojo dukrą Dalią Sruogaitę–Bylienę.
„1973-iaisiais Balio dukra Dalia, atvykusi į Argentiną, susitiko su mumis. Mes nebuvome matęsi 38 metus. Ji davė mums „Dievų miško“ egzempliorių (išleistą 1971 m.), ant kurio užrašė, kad skiria jį mano tėvui, mano seseriai ir man. Tai buvo mano pirmasis susipažinimas su Baliu ir jo kūryba“, – mena B. Sruogos brolio anūkas.
Jo teigimu, vėliau, nieko nežinodamas apie savo gimines Lietuvoje, jis atsitiktinai susipažino su Leonu Ašmantu, kuris teigė pažįstąs Vytautą Sruogą. „Tuo metu apie V. Sruogą nieko nežinojau. Pasirodo, jis buvo mano tėčio pusbrolis. Nuo to laiko pradėjau domėtis savo gimine ir tas mano domėjimas tapo tikru apsėdimu: pradėjau savęs klausinėti, tačiau rasdavau ne atsakymus, o kildavo dar daugiau klausimų.
Galiausiai nusprendžiau vykti į Lietuvą: turėjau pamatyti Lietuvos miškus, ąžuolus, ruduosius lokius ir Baltijos jūrą. Turėjau surasti savo šaknis“, – sako A. Sruoga ir priduria, kad penkios dienos, praleistos Lietuvoje, apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis.
A. Sruoga aplankė Kaune Balio ir Vandos Sruogų name įkurtą memorialinį muziejų. „Valgiau obuolius iš sodelio, esančio vidiniame kieme, liečiau jo rašomąjį stalą. [...] Vaikščiojau gatvėmis, pavadintomis jo vardu. [...] Atradau labai svarbią savo gyvenimo dalį ir pasijutau be galo laimingas“, – teigia jis.
Taip pat jis mena pasidomėjęs savo senelio gyvenimo istorija, aplankęs savo tėvo gimtinę. „Gavau tiek daug informacijos ir ji mane taip stipriai paveikė, kad nusprendžiau parašyti knygą. Apie senelį, jo brolius, jo šeimą, taip pat savo šeimą. Knyga parašyta iš perspektyvos anūko, kuris staiga atrado naują savo praeities dalį. Norėčiau, kad ši knyga būtų išversta ir išleista į lietuvių kalbą“, – lrt.lt sakė A. Sruoga.
Debiutinis vertimas į ispanų kalbą
A. Galvosaitė prisipažįsta, kad „Dievų miškas“ – jos pirmasis vertimas į ispanų kalbą. „Tiksliau, pagalba vertimui“, – patikslina vertėja, mat B. Sruogos kūrinį ji vertė kartu su vyru Bautista Serigos.
Kaip pasakoja A. Galvosaitė, knygą jie versdavo visą laiką kartu. „Aš stengiausi perteikti lietuviško teksto specifiką, pasitelkdama į pagalbą vokiečių kalbą, kurią mes abu puikiai išmanom. O Bautista suteikdavo minčiai galutinį išgrynintą pavidalą, kurį aš patikrindavau. Po to jis savarankiškai tekstą dailino, kad kūrinys skaitytųsi sklandžiai“, – darbo ypatumus nusako vertėja.
A. Galvosaitė į vokiečių kalbą yra išvertusi Renatos Šerelytės, Mariaus Ivaškevičiaus, Andriaus Jakučiūno, Tomo Staniulio, Tomo S. Butkaus, Lauryno Katkaus, Eugenijaus Ališankos, Herkaus Kunčiaus ir kt. lietuvių autorių kūrinių.
Vertėja neabejoja, kad ispaniškai kalbantieji supras B. Sruogos ironiją ir humorą.
„Humoras ir ironija yra glaudžiai susiję su kiekvienos šalies kultūra ir papročiais. Tai didžiulis iššūkis vertėjui. Iš kitos pusės, sunku „perdirbti“ ironiją, išversti ją kitaip: pritaikyti kitos šalies skoniui ir humoro jausmui, bet nenusižengti originalui. Reikia laviruoti ir taip pat reikia pasikliauti skaitytojo geranoriškumu, jo noru leistis į nežinomą ekspediciją.
Mums palengvino darbą kūrinio universalumas ir kontrastas tarp realybės, t.y. koncentracijos stovyklos buities, ir tos buities aprašymo. Tikrai visiems bus suprantamas baroko ir barakų kultūros sugretinimas (abudu žodžiai, laimei, yra tarptautiniai) ar Stutthofo koncentracijos stovyklos sulyginimas su kurortu. Taip pat komiškos situacijos ar juokingi dialogai, kurių apstu kūrinyje, manau, yra suprantami ir kitų kultūrų žmonėms“, – svarsto A. Galvosaitė.
Vertimų į ispanų kalbą itin nedaug
Įstaigos „Lietuviškos knygos“ interneto puslapyje kaupiama duomenų bazė, kurioje, kaip pasakojo K. Pranckūnaitė, stengiamasi registruoti visus lietuviškos literatūros vertimus nuo 1990 metų.
Vertimų į ispanų kalbą išties nedaug: yra išėjusios dvi antologijos (1991 ir 2002 m.), 5 knygos (Birutės Ciplijauskaitės, 1999; Vidmantės Jasukaitytės, 2002; Icchoko Mero, 2004; Nijolės Miliauskaitės, 2003 ir Balio Sruogos, 2008) bei pasirodė keletas lietuvių autorių kūrinių spaudoje.
„Galbūt tai lemia, kad nėra daug vertėjų į ispanų kalbą, o ir „prasimušti“ į tokias rinkas, kuriose milijonai skaitančiųjų, nedidelės šalies literatūrai yra išties sudėtinga“, – svarsto K. Pranckūnaitė.
Kad vertėjų į ispanų kalbą yra vienetai, patvirtino ir A. Galvosaitė. Ji sako, kad daugelis ispaniškai kalbančių žmonių domisi anglakalbių literatūra.
„Lotynų Amerikoje, kiek teko patirti, visiškai nesidomima lietuvių kultūra. Lygiai taip pat, matyt, yra Ispanijoje. Kaip ir visur, turbūt daugiausia orientuojamasi į anglakalbių literatūrą. Apie Lietuvą niekas nieko nežino, geriausiu atveju ją laiko slavų šalimi, buvusia Tarybų Sąjungos dalimi.
O lietuvių bendruomenės, kurių stipriausia yra Argentinoje, nevaidina jokio vaidmens čionykštėje visuomenėje: yra, palyginti su kitomis bendruomenėmis, mažytės ir nereikšmingos. Tad tiesiog nėra kam puoselėti „tikrosios“ (o ne pasenusios, stilizuotos ir iki keletos nuvalkiotų simbolių suvulgarintos) lietuvių kultūros.
Nėra žmonių, turinčių gyvą ryšį su šiuolaikine lietuvių kultūra ir norinčių ją „pramušinėti“ kitoje šaly“, – pastebi A. Galvosaitė.
Monika Kutkaitytė
