Visiems melomanams pažįstamą asmenybę – Vladimirą Tarasovą – bus galima sutikti ir šiųmetinėje Vilniaus knygų mugėje. Leidyklos „Baltos lankos“ išleistame albume „Vladimiras Tarasovas: tarp garso ir vaizdo“ (sudarytojas Tautvydas Bajarkevičius) aprašomos ryškiausios V. Tarasovo gyvenimo ir pastarųjų metų kūrybos akimirkos. Albumo pristatymo proga, vasario 23 d., šeštadienį, 18 val., Lietuvos parodų rūmuose „Litexpo“, koncertų salėje 5.1, įvyks džiazo muzikos koncertas. Dalyviai: Vladimiras Tarasovas (perkusija), Vytautas Nevinskas (kontrabosas) ir Liudas Mockūnas (saksofonas). Renginį veda „Baltų lankų“ leidyklos vadovas Saulius Žukas. Dalyvauja Tautvydas Bajarkevičius, Vitalijus Pacukovas.
V. Tarasovas pasaulyje žinomas nuo legendinio „Ganelino trio“ (kitaip – GTČ trio) laikų. Gimęs Archangelske (Rusijoje) ir nuo 1968 m. gyvenantis ir dirbantis Vilniuje, jis atkakliai kuria naują Lietuvos ir užsienio muzikos ir meno istoriją. Ritmo virtuozas tiek šio trio, tiek solinės karjeros metu neapsiribojo vienu instrumentu, nespraudė savęs į žanro ar stilistikos rėmus. V. Tarasovo darbuose susipina chaotiškai tvarkingas ritmas, miesto garsai, vandens lašėjimas ar srovės čiurlenimas, paslaptingas popieriaus šnaresys. Neatsitiktinai jis buvo vienas pirmųjų, pademonstravęs Lietuvoje „gyvą“ garso ir vaizdo instaliaciją.
„Lig šiol puikiausiai prisimenu tą itin specifinį įspūdį, kurį patyriau 1996 metais Šiuolaikinio meno centre kontempliuodamas jo kūrinį „Vandens muzika“... Ak, smagiai jame jungėsi pilka šviesa su vandens lašų kapsėjimu, sovietinės tikrovės atmosfera su šiuolaikiška meno forma!“, – mena poetas, eseistas ir dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius. Penkiolika V. Tarasovo garso ir vaizdo instaliacijų bus galima išvysti ir Vilniaus knygų mugės metu. Instaliacijos ir performansas „Paskutinis peizažas“ bus demonstruojami 3 ekspozicijų salėje, specialiuose ekranuose.
Meno kritikas ir albumo sudarytojas Tautvydas Bajarkevičius surinko žymiausių muzikos ir meno kritikų straipsnius, kurie nagrinėja pastarųjų metų V. Tarasovo kuriamą šiuolaikinį meną – vaizdo ir garso instaliacijas. Albumo puslapiai padeda pažinti V. Tarasovą kaip laisvai mąstantį džiazininką, meno kolekcionierių ar tiesiog nenustygstantį kūrėją.
Laisvė, gebanti ištrinti ribas tarp vaizdinių ir garsų, atsispindi visuose V. Tarasovo kūriniuose. Be šiuolaikinio džiazo, meninių ir muzikinių kompozicijų, perkusinių solo pasirodymų, jis kuria muziką orkestrams, kino filmams ir spektakliams. Kalbėdamas apie savo kūrybą, jis pats mėgsta vartoti sąvoką „polistilistiniai menai“, kur „vienas elementas vis dėlto turėtų būti centrinis“.
V. Tarasovui muzika ir menas niekada netampa rutina. Kaip pats prisipažino viename interviu, "„didžiausia klaida, kurią menininkas gali padaryti, yra kūryba su potekste „įtikti publikai“. Maestro įsitikinęs, kad nuoširdų kūrinį publika visuomet įvertins palankiai. Iki šiol kelionių po visą pasaulį ritmu gyvenantis kūrėjas visur sutinkamas su didele pagarba ir susidomėjimu, yra pelnęs ne vieną apdovanojimą ir tarptautinį pripažinimą.
