Kiek Lietuvos tėvelių ir mamų, kas rytą išleidžiančių savo vaikus į mokyklą, žino, kad juos atiduoda į rankas mokytojams, kurie yra nustumti į žemiausią socialinį sluoksnį? - savaitraštyje "Veidas" klausia Algimantas Šindeikis.
Ir dėl to yra pikti, stokojantys visavertiškumo, pagarbos profesijai jausmo. Karjerą pradedantys mokytojai uždirba vos tūkstantį litų. Kas šiandien Lietuvoje dar gali suvokti, kokio didvyriškumo reikia už tokį atlyginimą dirbti su daugiau nei dvidešimt klasėje sėdinčių vaikų? Logiška, pateisinama ir suprantama, kad streikai pradeda judinti šią Lietuvos švietimo sistemos klampynę.
Ar tarp streikuojančių mokytojų neturėtų stovėti savo atžalų ateitimi privalantys rūpintis tėvai? Sovietmečiu įskiepytas tikėjimas, kad vaikus pakanka aprengti ir pamaitinti, o jų lavinimu tegul rūpinasi mokykla, vis dar gyvas. Sovietmečiu mokytojo alga kelis kartus viršijo statybininko ir geru trečdaliu skyrėsi nuo inžinieriaus ar sovietinio valstybės tarnautojo algos. Būtų kvaila aukštinti sovietmečio mokyklą, ugdžiusią paklusnius režimo tarnus, bet mokytojo profesija tada kėlė pasididžiavimą savo misija visuomenėje.
Antra vertus, jei tėvai tyliai susitaiko su tuo, kad jų vaikų ateitis yra turtingų Europos senbuvių valstybių juodadarbių gretose, kas gali pakeisti jų valią. Valstybė sutaupys daug mokesčių mokėtojų pinigų neinvestuodama į Lietuvos mokyklas ir atliks specialią misiją Europai – aprūpins tualetų valytojais, picų ar plytų nešiotojais, braškių ir obuolių skynėjais.
Ar ir dabar graudžiai atrodo kaimo mokyklos moterėlės ir vietinių vaikų mamos, kurias prieš rugsėjo 1-ąją virkdė paviršutiniškos žiniasklaidos rėksniai, graudindami tuo, kad mokykla tuoj bus uždaryta, mokytojai neteks darbo, o vaikams teks porą dešimčių kilometrų važiuoti į rajono centro gimnaziją? Verksmai padėjo. Tos "mokyklos" ir šiandien dar veikia. Tik anglų kalbos ten moko biologas, matematikos – chemikas, o istorijos – vietinis absolventas, kuris niekur nesugebėjo įstoti. Kažin ar dėl tokios "mokyklos" uždarymo verkusios mamos supranta, kokį likimą jų vaikams ruošia ši mokykla.
Prieš kelerius metus pradėta reforma turėjo sukurti stiprias vidurines mokyklas ir gimnazijas, kurios galėtų garantuoti aukšto lygio žinias, šiuolaikinį požiūrį į mokymą, modernių technologijų ir vadybos principų taikymą. Ar taip atsitiko?
Nestreikuoja nei Vilniaus, nei Kauno mokyklų pedagogai. Juos tenkina menkas atlyginimas. Už tą pačią valandą mokykloje valstybė mokytojui sumoka kelis kartus mažiau nei už valandas po pamokų, už kurias geras mokytojas iš savo atžalų ateitimi susirūpinusių tėvelių susirenka dar du ar tris mokytojo atlyginimus. Iš tikrųjų – kam streikuoti? Kol bendras mokymo lygis apverktinas, korepetitoriaus darbas kainuoja brangiai. Gera didmiesčiuose, kur tėveliai turi daugiau pinigų ir ateities suvokimo.
Vyriausybė teisinasi, kad pedagogų atlyginimų kėlimas pora dešimčių procentų reikalauja papildomo milijardo biudžete ir tai gali sužlugdyti valstybę. Bet svarstoma, kaip grąžinti pensijas mirusiems pensininkams. Akivaizdu, kad tokios gremėzdiškos Lietuvos vidurinio mokslo sistemos Lietuvos mokesčių mokėtojai išlaikyti nepajėgs. Ką jau kalbėti apie būtinybę ją modernizuoti, investuoti paverčiant iš lauko tualetais ir viduramžių virtuvėmis aprūpintų sovietmečio griozdų į tikras mokslo šventoves. Tolesnis mokyklų stambinimas, kartu jas tobulinant, gali būti neišvengiamas procesas. Ypač jei tėveliai supras, kad jų atžalos turi gauti europinio lygio vidurinį mokymą ir išsiveržti iš juodadarbių likimo.
Keista, kad šalyje iki šiol neskatinamas privačių gimnazijų steigimas, galintis paskatinti sveiką konkurenciją su valstybinėmis mokyklomis. Gal ir emigrantai turėtų susimokėti už savo paliktų vaikų mokslinimą Lietuvoje? Jie juk mokesčių Lietuvoje nemoka. Ar teisinga smarkiai didėjant emigracijai užkrauti jų atžalų mokymo ir gydymo problemas Lietuvoje dirbantiems ir gyvenantiems mokesčių mokėtojams?
