REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuva gyvena ant tiksinčios bombos

Lietuva gyvena ant parako statinės – po plonu žemės sluoksniu slepiasi milijonai karo metų sprogmenų, vis dar galinčių nužudyti ar bent jau suluošinti, rašo "Panorama".

REKLAMA
REKLAMA

Užteks ir vaikams

Per penkiolika pastarųjų metų kariuomenės išminuotojai rado ir susprogdino ar kitaip sunaikino penktadalį milijono bombų, minų, granatų, sviedinių ir kitų sprogmenų bei šaudmenų. Kiek mirtį nešančių užtaisų dar slypi Lietuvos žemėje, atsakyti nesiryžtų niekas. „Ir mūsų vaikai, ir jų vaikai dar turės dėl to rūpesčių“, – pesimistiškai situaciją vertino išminuotojai, kasdien sulaukiantys vidutiniškai dviejų trijų iškvietimų į sprogmenų radimvietes įvairiose Lietuvos vietose.

REKLAMA

Iki šiol Lietuvoje aptinkama ne tik Antrojo, bet ir Pirmojo pasaulinio karo šaudmenų bei sprogmenų. Dar vienas pavojingų radinių „kultūrinis sluoksnis“ susiformavo jau taikos metais – buvę sovietinės kariuomenės poligonai ir karinių bazių teritorijos šaudmenimis bei sprogmenimis užteršti it įnirtingiausių mūšių vietos. Nerimą kelia tai, kad kai kurių šių buvusių bazių teritorijose, kaip antai Vilniaus Šiaurės miestelyje, dygsta naujų namų kvartalai, o dalį kai kurių poligonų žemės, slepiančios nesprogusius sviedinius ir bombas, jau spėta grąžinti buvusiems šeimininkams.

REKLAMA
REKLAMA

Karo metų palikimas netikėtai išnyra į žemės paviršių statybų aikštelėse ar iš po žemdirbių plūgų, vieną kitą sprogmenų sankaupą kartais atidengia net polaidžio vanduo. Tik dėl neįtikimos ir nepaaiškinamos sėkmės susidūrimas su daugiau nei pusę amžiaus žemėje glūdėjusiais ir korozijos paveiktais sprogmenimis, galinčiais detonuoti nuo vieno neatsargaus prisilietimo, jų radėjams dažniausiai baigiasi be tragiškų pasekmių. Vis dėlto statistiškai Lietuvoje bent vienas žmogus per metus netenka gyvybės dėl sprogmenų – žudymo priemonės net ir po daugybės metų veikia pagal  savo paskirtį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žemėlapio nerodo

Dar sovietinei kariuomenei keliantis iš Lietuvos, Šateikiuose (Plungės r.) ardydami sprogmenis žuvo keli vietos gyventojai. 1994 metais prie Rūdninkų poligono (Šalčininkų r.) sprogus artilerijos sviediniui sužalotas vienas žmogus. 1996 metais Gaižiūnų (Ruklos) poligone (Jonavos r.) sprogus minosvaidžio minai žuvo paauglys, kitas buvo sužalotas. Tais pačiais metais Klaipėdoje klojant požeminį telefono kabelį sprogus prieštankinei minai žuvo darbininkas. 2002-aisiais Vilkaviškio rajone ardydamas artilerijos sviedinį vienas jaunuolis žuvo, dar du buvo sužeisti. 2005 metais Gaižiūnų poligone žuvo vyras ir buvo sužalotas jo aštuonmetis sūnus – sprogo artilerijos sviedinys, aptiktas ieškant metalo. Tai toli gražu ne išsamus ir anaiptol ne baigtinis aukų sąrašas.

REKLAMA

Išminuotojų skaičiavimais, iš viso daugiau nei 25 tūkst. ha Lietuvos teritorijos užteršta sprogmenimis. Didžiausias toks plotas – buvęs sovietų kariuomenės Rūdninkų poligonas, užimantis maždaug 10 tūkst. ha. Bene geriausiai visuomenei žinoma ir dažniausiai spaudoje aprašoma užteršta teritorija – 141 ha ploto Žaliosios miškas netoli Vilkaviškio, į kurį koją įkelti bijo net vietos gyventojai. Tačiau išskirtinį statusą šis miškas gavo veikiau dėl nuolatinio žiniasklaidos dėmesio, o ne dėl karo palikimo gausos. Pasak išminuotojų, tokių mirtinai pavojingų teritorijų kaip Žaliosios miškas Lietuvoje yra gerokai daugiau.

REKLAMA

Lietuvos žemėlapyje yra pažymėtos 222 „karštos“ vietos, kuriose yra aptiktos didelės sprogmenų sankaupos, tačiau išminuotojai šio raudonomis dėmėmis išmarginto žemėlapio nesutinka parodyti viešai. „Tai nėra slapta, bet kam to reikia? Tai tik gali paskatinti paauglius pasiimti kastuvus ir eiti ieškoti nuotykių“, – paaiškino vienas kaunietis išminuotojas.

Melioratorių radiniai

Tarp labiausiai sprogmenimis užterštų Lietuvos rajonų išminuotojai mini Kauno, Jonavos, Raseinių, Šiaulių, Kaišiadorių, Alytaus, Vilkaviškio, Šakių, Kalvarijos, Marijampolės, Tauragės ir Klaipėdos apylinkes. Tai teritorijos, kuriose 1944 metais vyko įnirtingiausi puolančios Raudonosios armijos ir besitraukiančio vermachto mūšiai. Tos vietos, pavyzdžiui, Nemuno ir Dubysos pakrantės ar tuometė Rytprūsių siena, kuriose vokiečiams 1944 metų liepą–spalį pavykdavo užimti tvirtesnes gynybines pozicijas ar netgi trumpai pereiti į kontrpuolimą, iki šiol vykusius atkaklius ir kruvinus mūšius mena radinių gausa.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Deja, sprogmenims dar ilgus metus teks glūdėti žemėje, nes jų paieškoms ir sunaikinimui kiek daugiau nei pusšimčio išminuotojų, tarnaujančių Lietuvos kariuomenėje, yra gerokai per maža. Net jei visi išminuotojai, nekreipdami dėmesio į kitus kasdieninius iškvietimus visoje Lietuvoje, nuolat dirbtų vien minėtame Žaliosios miške, darbo užtektų keleriems metams.

Su tokiomis užduotimis nesusidorodavo ir sovietinės kariuomenės išminuotojų pajėgos. Istorikas mėgėjas ir interneto svetainės www.rytufrontas.net savininkas Arvydas Žardinskas iš Vilkaviškio, anksčiau dirbęs melioratoriumi, „Panoramai“ papasakojo atvejį iš savo praktikos. „Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje dirbome pagal melioracijos planą Aistiškių apylinkėse. Staiga ant daugiakaušio ekskavatoriaus transporterio pradėjo byrėti iš žemės iškabintos minosvaidžio minos. Sustabdėme darbus, iškvietėme išminuotojus. Jie savaitę dirbo, kasinėjo, rinko tas minas, o išvykdami pareiškė, kad „daugiau sprogmenų nerasta“. Ne „daugiau sprogmenų nėra“, o tik „nerasta“. Tas melioracijos planas taip ir liko neįvykdytas“, – sakė A. Žardinskas.

REKLAMA

Jo teigimu, dar viena panaši teritorija yra už kelių kilometrų į pietus nuo Vilkaviškio – numelioruotuose laukuose plyti brūzgynų plotas, pilnas sprogmenų, į kurį brautis su melioracijos technika taip ir nebuvo ryžtasi.

Statybos sprogmenų lauke

Šiais laikais verslininkai turi gerokai daugiau ryžto įsikurti sprogmenų kaimynystėje ar tiesiog ant jų. Puikus to pavyzdys yra neatpažįstamai atsimainęs vadinamasis Šiaurės miestelis Vilniaus Žirmūnų mikrorajone. Žemės paviršiuje neliko nė ženklo, kad čia daugybę metų šeimininkavo sovietų kariai – per pastarąjį dešimtmetį Šiaurės miestelyje vietoj barakų, šarvuotosios technikos angarų ir amunicijos sandėlių iškilo milžiniškų prekybos centrų, stiklinių biurų pastatų ir gyvenamųjų daugiaaukščių.

REKLAMA

Kol vyko statybos, išminuotojai kone kasdien būdavo kviečiami į šią teritoriją rinkti tiek karo metų, tiek pokario palikimo. Jie neslepia, kad sprogmenis Šiaurės miestelyje jiems pavyko tik aprinkti, o ne surinkti.

„Tik vienas pavyzdys – prekybos centras „Banginis“. Jį statant prikasėme gal 2 ar 3 tūkst. granatų, radome ir sviedinių. Visokių – ir kovinių, ir jau išdegusių. Tačiau negaliu sakyti, kad tą teritoriją visiškai išvalėme. Šis centras iš dalies stovi ant sprogmenų, tik kokių jų ten yra, niekas nežino“, – tvirtino Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono išminavimo kuopos I skyriaus vyresnysis seržantas išminuotojas Vytas Alekna.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jo kolega, irgi vyresnysis seržantas Algirdas Abaravičius apgailestavo, kad Lietuvoje nėra įstatymo, koks egzistuoja Vokietijoje – statybai neduodamas leidimas, kol išminuotojai nepatvirtina, kad teritorija yra saugi. „Dabar, neturėdami tokio juridinio pagrindo, mes negalime atvažiuoti ir ilgesniam laikui sustabdyti statybų“, – aiškino išminuotojas.

Sovietų siurprizas

Jeigu vis dėlto Lietuvoje galiotų reikalavimas iš statybų teritorijų kruopščiai išvalyti sprogmenis, galima drąsiai teigti, kad Šiaurės miestelis iki šiol būtų tik viena didelė duobė, kurioje nuo ryto iki vakaro darbuotųsi išminuotojai.
„Norint visiškai sutvarkyti tokią buvusią karinio dalinio teritoriją kaip Šiaurės miestelis, reikėtų perkasti visą plotą iki 3–4 metrų gylio. Ir kasti iš esmės reikėtų rankomis, atsargiai. Šiaurės miestelis buvo baisus šiukšlynas, ten pilna metalo. Mes rastume ne tik sprogmenų, bet ir labai daug metalo, o tai labai sulėtintų darbus. Turint galvoje, kad mums trūksta žmonių, šios teritorijos švariai išvalyti su dabartiniais pajėgumais tikrai negalėtume“, – aiškino A. Abaravičius.

REKLAMA

Darbuodamiesi Šiaurės miestelyje išminuotojai prieš kelerius metus netikėtai aptiko šoką sukėlusį radinį, apie jį žinios iki šiol nebuvo pasiekusios žiniasklaidos. Po vienu Šiaurės miestelio keliu, kuriuo keletą metų važinėjo automobiliai ir vaikščiojo pėstieji, užberta nedideliu žemių sluoksniu gulėjo taktinės nevaldomos raketos „Luna-M“ pakopa su varikliu – tokį siurprizą paliko iš miestelio pasitraukusi rusų kariuomenė.

Šio tipo raketos, įtrauktos į sovietinės armijos ginkluotę 1964 metais, galėjo nešti ir branduolinį užtaisą. Nors pustrečios tonos sverianti raketa Šiaurės miestelio žemėje gulėjo be kovinės galvutės, tačiau buvo kovinėje parengtyje – užpildyta reaktyviniu kuru. Išminuotojų nuomone, ji kėlė didelį pavojų.

REKLAMA

„Jeigu ji būtų suveikusi, padariniai būtų buvę tragiški – tokia raketa kokį nors penkiaaukštį pramuštų kiaurai. Blogiausia, kad tuo metu neturėjome konkrečių žinių, kas gali išprovokuoti jos paleidimą. Tai buvo labai rimtas atvejis, įtemptas darbas truko dvi dienas“, – pasakojo A. Abaravičius.

Taikinys – komendantūra

Bandant išgabenti pavojingą radinį į užmiestį sunaikinti, susidurta su dar viena problema – paaiškėjo, kad kariuomenė neturi technikos, su kuria būtų galima saugiai transportuoti pusmetrio diametro ir devynių metrų ilgio raketą. Teko prašyti privačių vežėjų paslaugų, tačiau vilkiką pavyko išsinuomoti tik tada, kai kariuomenė pažadėjo jį apdrausti nuo sprogimo.

REKLAMA
REKLAMA

Išminuotojai užsiminė, kad Lietuvoje gyventi pasilikę rusų kariškiai jiems sakė, jog Šiaurės miestelio teritorijoje turėtų būti paslėpta dar viena ar net dvi „Luna-M“ raketos. „Bet kadangi nei mes, nei vietos gyventojai, nei statybininkai jų nerado, pagrindo taip teigti neturime“, – patikino A. Abaravičius. Pasak jo, išminuotojams kartais tenka išgirsti ir baisesnių legendų, pavyzdžiui, kad kur nors prie Nacionalinio operos ir baleto teatro pastato yra užkasta atominė bomba.

Anaiptol ne visus žmonių pasakojimus išminuotojai linkę vertinti skeptiškai. Autentiški vyresnio amžiaus vietos gyventojų pasakojimai dažnai padeda atkurti prieš daugiau nei šešis dešimtmečius vykusius įvykius, bombardavimų ar apšaudymų detales, išsiaiškinti, kokių radinių reikėtų tikėtis vienoje ar kitoje vietovėje.

Kai šių metų gegužės 2 dieną Vilniaus centre Gedimino prospektą rekonstruojantys darbininkai aptiko šimto kilogramų rusišką aviacinę bombą, vėliau Vilniaus senbuviai papasakojo, kad tokių pat nesprogusių bombų netoliese turėtų būti ir daugiau. 1944 metais išilgai prospekto skraidę sovietų bombonešiai stengėsi pataikyti į komendantūrą, kurios pastate dabar įsikūręs Konstitucinis Teismas.

REKLAMA

„Aiškinamės dėl tų prospekto bombų. Pasirodo, jų dar ne viena turėtų būti. Žmonės sakė, kad jų krito daug, tačiau ne visos sprogo“, – „Panoramai“ tvirtino išminuotojas V. Alekna.

Teko vaikytis kareivį

Ne visos bombos sprogo ir sovietų bombonešiams atakuojant sostinės Žaliojo tilto, per kurį traukėsi vokiečių pajėgos, prieigas. Tiesa, bent tris iš jų jau po karo iškasė ir padarė nekenksmingas iš tuomečio Leningrado atvykę specialistai. Su dauguma kitų šaudmenų ir sprogmenų pokario Vilniuje buvo pasielgta gerokai neatsakingiau: tuos, kurie buvo išbarstyti žemės paviršiuje, surinko, išvežė į užmiestį, supylė į duobę ir užžėrė žemėmis. Pasak išminuotojų, per pusę amžiaus sostinė tiek išsiplėtė, kad naujieji jos rajonai jau beveik pasiekė sprogmenų laidojimo vietas.

Laikas ir atmosferos poveikis nepavojingais gelžgaliais paverčia tik dalį sprogmenų – sprogstamosios cheminės medžiagos, kaip, tarkime, amonio salietra, tampa nebepavojingos arba ištirpsta reaguodamos su vandeniu. Kita dalis amunicijos, pavyzdžiui, kuri yra užpildyta nitroglicerinu arba dinamitu, laikui bėgant tampa tik pavojingesnė ir sunkiai prognozuojama. Vis dėlto visos taisyklės turi išimčių. Išminuotojai prisimena atvejį, kai prieš kelerius metus Širvintų rajone ardamas lauką traktorius kliudė ir susprogdino 1913 metų gamybos vokišką granatą, užpildytą paraku.

REKLAMA

„Per tiek metų parakas turėjo seniai būti sureagavęs su vandeniu, ir granata, nori nenori, turėjo būti nekenksminga, tačiau kažkodėl atsitiko taip, kad kliudžius plūgu ji sprogo. Laimė, skeveldros tik keliose vietose pramušė traktoriaus kuro baką ir daugiau nieko nekliudė. Patikrinę lauką radome dar aštuonias tokias granatas“, – prisiminė A. Abaravičius.

Išminuotojai neranda paaiškinimo daugybei žinomų atvejų, kai itin pavojingus sprogmenis aptikę žmonės elgiasi su jais labai neatsargiai, galima sakyti, netgi šiurkščiai provokuoja likimą, tačiau išvengia nelaimės. „Kadaise Pabradės poligone teko vaikytis kareivį, kuris surado iššautą, bet nesprogusią povamzdinę granatą VOG-25 ir pareiškė, kad radinys priklauso jam, todėl niekam jos neatiduosiąs. Jis net atsinešė ją į palapinę, kurioje buvo dešimt žmonių. Ta granata labai pavojinga, turi susinaikinimo mechanizmus. Tokią radę mes jos net neimame į rankas, naikiname per nuotolį. Kodėl ji nesprogo kareivio rankose, aš nežinau. Gal tas kareivis toks kvailas, kad jo net granata neėmė“, – ironizavo A. Abaravičius.

Grasinimai iš policijos

Laimės kūdikiu galima pavadinti kaunietį, kuris prieš trejus metus Aleksote, savo namo kieme, atkasė pusės tonos vokišką aviacinę bombą. Vyriškis bandė ją pjaustyti, nulaužė jos sparnelius, ir tik kaimynų skambutis policijai sustabdė šį savižudišką eksperimentą, kuris galėjo ne tik nusinešti radėjo gyvybę, bet ir nušluoti aplinkinius kvartalus.
Pasak V. Aleknos, ne ką mažiau kurioziška istorija prieš kelerius metus buvo nutikusi ir Molėtuose, ten pagyvenęs žmogus savo kieme vietoj priekalo naudojo į žemę įbestą sveiką artilerijos sviedinį. Kai tai pamatę kaimynai pasibaisėję iškvietė policiją, „kalviui“ buvo iškelta baudžiamoji byla už neteisėtą sprogmenų laikymą. Supykęs jis pareigūnams pareiškė, kad žino, kur guli visa krūva tokių sviedinių, tačiau dabar jau tikrai niekam tos vietos neparodysiąs.

REKLAMA

Išminuotojai pastebi, kad žmonės neretai vengia apie pavojingus radinius pranešti policijai – dažnai, rizikuodami gyvybe, sprogmenis surenka patys, nuneša ir paskandina kokioje pelkėje ar tvenkinyje. Su policija bendrauti nemėgsta ir neretai sprogmenų aptinkantys vadinamieji digeriai (angl. digger – kasėjas) – neformalieji karo archeologijos entuziastai, apsiginklavę metalo detektoriais ir laisvalaikiu tyrinėjantys senus apkasus ar kitas su karo istorija susijusias vietoves.

„Kai kelis kartus pabandėme pranešti policijai apie rastus sprogmenis, iš pareigūnų sulaukėme grasinimų, kad jie „suras, kas čia tokie skambinėja“. Po to, kai vienas iš mūsiškių netoli Vilniaus net vietą vėliavėlėmis pažymėjo, kad išminuotojai greičiau rastų, kaip privažiuoti prie sprogmenų, per televiziją buvo paskelbta, kad policija aiškinasi, kas toks tas pranešėjas, lyg jis būtų nusikaltėlis. Kitas atvejis buvo prie Pravieniškių, kur vienas „digeris“ surado ir „pridavė“ visą vokiečių prieštankinių minų lauką. Po to kai kuriuose laikraščiuose jam buvo prilipdyta įvairios neigiamų etikečių“, – su apmaudu „Panoramai“ sakė vienos neformalios Lietuvos „digerių“ bendrijos atstovas, nenorėjęs, kad jo vardas būtų skelbiamas viešai.

REKLAMA

Pasakos apie tankus

„Dėl tokio pareigūnų požiūrio ir mes tampame abejingi, nors tikrai su mielu noru galėtume visada priduoti rastus sprogmenis ir taip atlikti gerą darbą visuomenei, palengvinti išminuotojų darbą. Dabar mes tokius radinius vėl atsargiai užkasame, kad jų nerastų vaikai“, – pašnekovas mano, kad situacija pasikeistų, jeigu apie radinius būtų galima pranešti ne policijai, o tiesiogiai išminuotojams, kuriems labiau rūpi sunaikinti sprogmenis, o ne teisiniai formalumai.

Su „Panorama“ bendravęs „digeris“ tikino, kad jis ir jo bendraminčiai specialiai neieško sprogmenų, nebando kasinėti itin užterštose Lietuvos zonose, nenori neprotingai rizikuoti gyvybe ir laikosi savo etikos kodekso – privačioje žemėje kasinėja tik leidus savininkui, o rastus mūšyje žuvusių karių palaikus pagarbiai perlaidoja nepasisavindami tokių asmeninių daiktų, kaip, tarkime, žiedai. „Mus domina tik kareiviškos ekipuotės detalės: diržai, sagtys, sagos, gertuvės, šalmai. Jeigu randame tai, ką Lietuvos įstatymai draudžia turėti, tik nufotografuojame ir vėl užkasame. Jeigu to nepasiimi su savimi namo, manau, nieko nelegalaus čia įžiūrėti neįmanoma“, – tvirtino pašnekovas.

REKLAMA

Pasak jo, patyrę „digeriai“ skeptiškai vertina pradedančių kasinėtojų entuziastingai perpasakojamus „senelių prisiminimus“ apie tai, kad Lietuvos pelkėse ar ežeruose yra nuskendusių tankų, kuriuos ištraukti į paviršių būtų didžiausia kiekvieno „digerio“ svajonė. Tokias legendas nuolat atgaivina ir pakursto internete platinamos nuotraukos iš Rusijos, Estijos ar Lenkijos, kur ne vienas toks plieninis skenduolis buvo aptiktas ir išvilktas į krantą.

„Bobučių pasakos, – ironiškai šyptelėjo „Panoramos“ pašnekovas. – Kaip tie tankai galėjo atsirasti ežeruose? Nebent važiuodami per ledą. Tačiau frontas per Lietuvą tiek 1941 metais, tiek 1944-aisiais persirito, kai buvo šilta ir jokio ledo nebuvo.“

Mokėsi bombarduoti

Šį trečiadienį galingi sprogimai vėl griaudėjo Rūdninkų poligone – vėl buvo naikinamos čia pat rastos sovietinės aviacinės bombos. Išminuotojai susprogdino 5 bombas (bendras visų svoris – 1350 kilogramų), tarp jų ir toną sveriančią milžinę. Bombų šiame poligone dažniausiai aptinka vietiniai Rūdninkų gyventojai, buvusioje karinėje teritorijoje ieškantys metalo ir taip prisiduriantys prie atlyginimo ar pensijos.

REKLAMA

Rūdninkų poligonas sovietmečiu buvo naudojamas kaip bombonešių lakūnų treniruočių laukas. Lėktuvai, pakilę iš Lietuvos ir aplinkinių sovietinių respublikų aerodromų, bombarduodavo poligone sustatytą nurašytą techniką – mokydavosi naikinti tankų kolonas, tariamus aerodromus ir įvairius kitus objektus. Kai kada čia savo bombas barstė net iš Lenkijos Liaudies Respublikos ar Vokietijos Demokratinės Respublikos atskridę lėktuvai.

Dalis bombų dėl sprogdiklių defektų ar kitų techninių priežasčių nesprogdavo, tačiau niekas jomis nesirūpindavo – jos taip ir likdavo įsmigusios į smėlį. Dabar išminuotojams kasmet po kelis kartus tenka važiuoti į poligono teritoriją naikinti vis naujų bombų, kurias randa ir jiems parodo rūdninkiečiai, jau išmokę, kad patiems šių radinių geriau neliesti. Didžiausia iki šiol čia rasta bomba svėrė pusantros tonos – ji sunaikinta prieš mėnesį. Tiesa, ne visai sėkmingai: bombą ketinta per nuotolį išardyti, tačiau ji „neištvėrė“ šios procedūros ir sprogo, išrausdama 4 metrų gylio ir 10 metrų skersmens duobę.

Rūdninkų poligono smėlėtoje žemėje dar daugybę metų žiojės bombų sprogimų krateriai. Žmogaus nuniokotoje erdvėje vangiai auga žolė ir medžiai. Netylantys sprogimai atbaido paukščius ir kitus gyvūnus. Karas tęsiasi čia ir visoje Lietuvoje.

Arūnas Ivaškevičius

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų