Yra ir senų kino draugų (priešų, aišku, taip pat). Yra naujų, nematytų kūrinių – ar jie taps draugais, dar klausimas.
Šeštadienis
Kaip pastaruoju metu jau įprasta, 1 Baltijos kanalas, trankiai reklamuodamas premjeras, rodo krūvas naujų, bet visai nereikšmingų rusų filmų. Melodrama – populiariausias žanras. Kartais paįvairinama kukliais bandymais pajuokauti. Štai filmo „Vieninteliam, iki pareikalavimo“ (1 Baltijos kanalas, 16.25 val.) herojė, žaislų gamyklos darbuotoja, įsimylėjusi – na, žinoma – TV laidų vedėją, turi Porosionkovos pavardę (kas pamiršo, „porosionok“ – paršelis, taigi, kokia „Paršelytė“, ha-ha! ). Iš pirmųjų kadrų aišku, kuo pasibaigs kita melodrama „Lelijos Lilijai“ (1 Baltijos kanalas, 18.00 val.), kur buvusi intermergaitė Jelena Jakovleva pasirodo pastebimai pasitaisiusi ir kažkokia lyg aptingusi vaidinti. „Dviguboje pavardėje“ (1 Baltijos kanalas, 20.25 val.) sprendžiama amžina daugeliui šeimų problema: kas tikrasis vaiko tėvas? Ir net nebenaujas amerikiečių filmas „Pašalinti Karterį“ (1 Baltijos kanalas, 22.25 val.), lyg ir turintis kompensuoti šį nykaus vidutiniškumo potvynį, tėra prastas, tik planuotas šlageriu trileris, kur Džekas Karteris, tirdamas brolio žūtį, patenka į internetinės pornoindustrijos užkaborius.
Nors naujų didelių šio autoriaus juostų apie Troją ir Poseidoną lyg ir nelabai yra už ką liaupsinti, vis dėlto nereikėtų užmiršti, kad vokiečių režisieriaus Wolfgango Peterseno, vėliau, aišku, persikrausčiusio į Ameriką, filmografijoje yra du žanriniai šedevrai: klaustrofobinė karinė drama „Povandeninis laivas“ (1981), kurta dar tėvynėje, ir fantasy žanro mieliausia klasika „Nesibaigianti istorija“ (1984). Nėra prastas ir katastrofinis šiandien rodomas vėlesnis filmas „Epidemija“ (TV1, 21.00 val.). Beždžionikė iš Afrikos į Ameriką atveža baisiausią virusą; jeigu bandys išplisti kariniame miestelyje, šis bus sunaikintas, naudojant net atominę bombą. Įtampa gražiai auga, Dustinas Hoffmanas atsidavęs kovoja prieš visokius aukštų tarnybų niekšus, o Donaldas Sutherlandas tokį suvaidintų turbūt net be honoraro, vien iš malonumo.
Prancūzų „Vilko brolija“ (LNK, 23.00 val.) tikina, kad monstrai, vilkolakiai bei maniakai viename asmenyje egzistavo dar nuo XVIII amžiaus. O gal apskritai nuo Pradžios? Nors mane ir nelabai domina nei vilkų-žmonių problemos, nei Vietnamo karo baigmės aplinkybės, kai joms skirtame „Žaliajame drakone“ (RenTV Baltic, 21.55 val.; kartojama antradienį, birželio 19 d., 13.40 val.) sutinki tik šiemet pagaliau „Oskarą“ gavusį afroamerikietį Forestą Whitakerį, jo palankiai besišypsantį virėją, ir pačiam darosi kažkaip šilčiau.
Kur vienas „žaliasis“, atsiras ir kitas. Iš senesniųjų kino „draugų“ šiandien demonstruojama viena geriausių – po Kubricko „Švytėjimo“, aišku, – Stepheno Kingo ekranizacijų „Žalioji mylia“ (TV3, 23.45 val.). Kaip Kanai garsūs savo raudonu kilimu, taip ir Amerikoje žaliai dažytas kalėjimo koridorius reiškia, kad veiksmas rutuliojasi mirtininkų bloke, kad per tą žalią spalvą anksčiau ar vėliau pereis žymėtas baisiausiu nuosprendžiu.
Šiuo atveju tai gigantiškas juodaodis (Michaelas Clarke‘as Duncanas), kuriam abu uniformuoti jo sargai – humanistas Polas (Tomas Hanksas) ir brutalusis Brutas (Davidas Morse‘as) – siekia geriausiu atveju iki pažastų. Bent toks liko vaizdinis įspūdis. Kad naivus ir išmintingas, aiškiai apdovanotas nesuvokiamomis jėgomis, jokios gyvybės – nei žmogaus, nei pelytės – nenuskriausiantis Džonas Kofis yra nekaltas, aišku kiekvienam žiūrovui. Bet režisierius Frankas Darabontas („Pabėgimas iš Šoušenko“) sugeba išrutulioti tą istoriją (o greta ir dar kelias) į visai nenusibostančią, momentais netgi trikdančią trijų valandų dramą. Kodėl režisierius net šešerius metus tylėjo ir tik šiemet išleis – vėl pagal Kingą – „Miglą“, lieka paslaptimi.
Sekmadienis
Kaip visuomet, sekmadieniais filmų daug, ir jie įvairūs – visokiausiems skoniams.
Vėl pamatysime brangųjį Džeimsą Bondą-Seaną Connery. Turiu čia paminėti, kad britų aktorius, turintis oficialią teisę vadintis seru, suvaidino berods tik šešiuose Bondianos filmuose, na, dar paskolino balsą kompiuteriniam perdirbiniui. O kai neseniai buvo vėl pakviestas vaidinti ironiškąjį agentą 007, jis vis dėlto nepasekė savo užjūrio kolegų abejotina patirtimi, nesėdo, kaip Bruce‘as Willis („Kietas riešutėlis-4“) ar Sylvesteris Stallone („Rokis Balboa“) ant dietų, neeksperimentavo su veidu, ramiai atsisakė. Beje, kito amžiaus vaidmenims Connery pradėjo ruoštis jau anksčiau, suvaidinęs, pavyzdžiui, Robino Hudo senatvę dar tada, kai pačiam jam apie tai buvo lyg anksti galvoti. Visa tai vadinasi: oriai senti.
Šiandien – antrasis Bondo filmas „Iš Rusijos su meile“ (LTV, 21.00 val.), kur jis jau konkrečiai kovoja prieš slaptąsias sovietų tarnybas, garsiausią KGB veikėją Tanią Romanovą (deja, iš grožio konkursų žinoma italė Daniela Bianchi karjeros kine taip ir nepadarė). Pikantiška: vyras ir moteris – idėjiniai priešai. Noriu dar atkreipti dėmesį į XIX amžiuje gimusią vokiečių klasikinio teatro ir kino veikėją Lotte Lenya, čia kūrusią baisiąją Rozą Kleb, o realybėje buvusią didžiojo vokiečių kompozitoriaus Kurto Weillio („Operos už tris grašius“ muzika) žmona ir Bertolto Brechto bendražyge. Tikra legenda.
Anglai turi Džeimsą Bondą, o prancūzai – savo Fransua Pinjoną. Dar klausimas, kokie filmai psichologiškai artimesni paprastam žiūrovui. Supervyras Bondas gali įvaryti ir nepilnavertiškumo kompleksų, tuo tarpu Pinjonas kelia tik sunkiai nuslepiamą džiugesį: pasirodo, yra ir nevikresnių, neefektingesnių, net kvailesnių už mane! Aną savaitę „Dubleryje“ jis buvo arabas, o šią – tikrasis simpatiško nevėkšlos krikštatėvis Pierre‘as Richard‘as. Tai populiari Franciso Vebero komedija „Bėgliai“ (LTV, 18.00 val.), kur Pinjonas – plėšikas diletantas, baisiai kliudantis iš pašaukimo plėšikaujančiam Gerard‘o Depardieu herojui.
Savaip įdomi fantastinė „Sfera“ (TV1, 21.00 val.). Mat režisierius Barry Levinsonas, „Lietaus žmogaus“ statytojas, visada prisimena, kad efektai svarbūs, bet žmogus svarbesnis. Į paskendusį vandenyne laivą (ateivių?) jis nuleidžia ne bet ką, o kompaniją iš Dustino Hoffmano, Sharon Stone, Samuelo L.Jacksono, Peterio Coyote‘o, dar kažko. Radę laive tobulą sferą, į kurią žmogus gali ir „įtekėti“ (šauniai padaryta), herojai atsiduoda saviems kompleksams, baimėms, taigi, psichologinis piešinys, kaip reta, dera prie išmonės.
Panašu, mūsų kanalų dar nerodytą dramą „Nuotrauka per valandą“ (TV3, 23.30 val.), galima pasižiūrėti vien dėl Robino Williamso meistrystės. Kūrinys – apie baisų vienišumą, kuris gali ir kažkaip paveikti žmogaus psichiką. Todėl Williamso herojus Sėjus, dirbantis supermarketo foto skyriuje, įsivaizduojąs draugais vien savo klientus, gali vienu metu kelti ir užuojautą, ir kažkokį vos nemalonų jausmą. „Reti paukščiai“ (TV1000, 17.00 val. ir kitądien, 11.00 val.) – įvykusios globalizacijos liudijimas. Nors pagrindinį vaidmenį kuria tikras amerikietis Williamas Hurtas, režisavo islandas Sturla Gunnarssonas, o veiksmas, besisukantis apie provincijos restorano bėdas, vyksta Niūfaundlende. Rusų premjera „Šeimos vakarienė“ (1 Baltijos kanalas, 20.50 val.) – maždaug iš tų naujųjų melodramų, kurias masiškai minėjau vakar. Man nebuvo įdomu spėlioti, ar tykus profesorius (Jeffas Bridgesas paprastai būna audringesnis) trileryje „Kelias į Arlingtoną“ (RenTV Baltic, 20.20 val.; kartojama trečiadienį, birželio 20 d., 13.35 val.) įveiks ramiu tik apsimetantį teroristą, be to, nesijaučiu net turįs teisę plačiau kalbėti apie šią juostą, kitaip dings jos detektyvinė mįslė, kuri gal kam ir pasirodys įdomi. Pagaliau savita paradokumentinė rusės Lidijos Bobrovos maniera, kuria ji anksčiau liūdnai kalbėdavo apie šiuolaikinį kaimą („Oi jūs, žąsys“ ir kt.), patyrė katastrofą 2004 metų filme „Bobulė“ (TV1000 Russkoje kino, 20.00 val.), nes autentiška neprofesionalė, tikra „Dievo karvytė“, stengiasi vaidinti, kaip ji matė gal kokiame Kolumbijos seriale.
Yra toks kompiuterinis žaidimas „Čamskraberis“, davęs pavadinimą ir naujam filmui (BTV, 22.20 val.). Taip vadinasi monstras, savo nukirstą galvą naudojantis kovoje su kitais mutantais. Filmo, greičiau imituojančio „nepriklausomųjų“ sarkazmą, plakate irgi puikuojasi begalvio žmogaus siluetas. Kas jis čia – gal tas jaunasis Dinas (Jamie Bellas, po „Bilio Elioto“ gerokai paaugęs), veikiamas tėvo psichoanalitiko ir motinos, pamišusios dėl „laimės hormonų“? Ar jo draugas Trojus, nusižudęs per gimtadienį ir paslėpęs narkotinių tablečių, be kurių jaunimas jau nebegali, partiją? O gal Trojaus mamytė (Glenn Close), su gedulinga, bet nenutrinama šypsenėle kviečianti visus į sūnaus paminėjimą? Ar to amerikiečių provincijos miestelio, kuriame klostosi audringas veiksmas, meras (Ralphas Fiennesas), panašu, visiškas beprotis, neabejingas delfinams?
Juodosios „Čamskraberio“ linksmybės siaučia be perstojo. Filmą įmanoma lyginti ir su „Amerikietiškų grožybių“ stiliumi, ir – siužeto prasme – su ką tik per TV pažiūrėta karčia juosta „Alpha Dog“, nes ir čia pasitaiko pagrobtas vaikas, su kuriuo grobikai nežino, ką daryti. Bet vis dėlto „Čamskraberis“ lieka daugiau pramoga, įtvirtinančia nepriklausomo kino motyvus jau į pagrindinę Holivudo interesų tėkmę, į „meinstrimą“.
Ilgokai svarsčiau, ką gi turėtų reikšti negirdėtas, matyt, visai neseniai suformuotas lietuviškas žodis „Laivavedys“: šturmaną, kapitoną? Pasirodė, tai platesnio skambesio tarptautinis „Navigatorius“ (LTV2, Senas geras kinas, 18.05 val.; kartojama ketvirtadienį, birželio 21 d., 22.10 val.). Jei ką sudomino anksčiau parodytos labai specifinės Busterio Keatono komedijos, aišku, tas džiaugsis ir šia.
Pirmadienis
Kai šios pastabos yra rašomos, panašu, kad TV1 kanalas dar tiksliai nežino, ar 21.00 valandą jis turės galimybę transliuoti NBA finalo rungtynes, ar teks likti su labai savotiška prancūzų juosta apibendrinančiu pavadinimu „Aktoriai“.
Jei bus filmas (TV1, Kino pavasaris, 21.00 val.), prisiminkite, prašau, kad daugelio įsimenančių juostų („Valsuojantys“ ir kt.) autorius, scenaristas ir režisierius Bertrand‘as Blier augo panašaus vardo populiaraus aktoriaus Bernard‘o Blier šeimoje, taigi, aktorystę ir su kuo ji valgoma jis pažįsta nuo vaikystės. Filmas nėra grynai autobiografinis, tačiau vienoje scenoje Bertrand‘as pasišneka telefonu su Anapiliu, ten jau išėjusiu amžinu plikiu Bernard‘u. Ir kiti žymūs prancūzų kino aktoriai, visai nesigailėdami savęs, šiame linksmame ir protingame filme lenda po autoironijos dušais, tarkim, kaip Gerard‘as Depardieu, motorizuotoje jaunystėje daręs vieną avariją po kitos ir siutinęs prancūzų policiją, – panašiai kaip ir filmo kadruose. Nesitikėkit nuoseklaus siužeto: „Aktoriai“ – greičiau didžiulis kaleidoskopas, daugiau pasakantis apie kino, vaidybos specifiką, negu tradiciniai tos temos vaidybiniai filmai. Na, o jeigu sportas šiandien nugalės, pasižymėkit šią juostą, jei dar nematę, ateičiai.
Netrukus Lietuvos kinuose atskirai pasirodys naujausi kolegų Quentino Tarantino ir Roberto Rodriguezo filmai, kurie buvo sumanyti demonstruoti kartu. Gal ta proga mums primenamas kiek ankstesnis bendras šios guvios kompanijos kūrinys „Nuodėmių miestas“ (BalticumTV, 21.00 val.), į kurią dar buvo įsipainiojęs šiuolaikinio komikso karalius Frankas Milleris. Greičiausiai nuo jo – ir rafinuotas „Nuodėmių miesto“ stilius, apie kurį šiuose puslapiuose rašyta, kuris ir iliustruotas nebe vieną kartą.
Na, o iš pasirinktinai kartojamos „Prahos pavasario“ filmų retrospektyvos šiandien pasirodys Jirio Menzelio „Ypatingieji traukiniai“ (LTV2, 22.10 val.), „Oskaro“ laureatas, kuriame tarp antifašistinių kovų ir seksualinės jaunų herojų iniciacijos statomas tragikomiškas lygybės ženklas. Taip rizikingai, nenuslysdami į jokį vulgarumą, mokėjo dirbti vien tik anie čekai.
Antradienis
Kalbant apie ryškesnę politinę artikuliaciją, amerikiečiai atrodo labai atsargūs, išlaukiantys žmonės. Kadaise jie taip tempė su Antrojo fronto atidarymy II pasauliniame kare. Monumentą komunizmo aukoms atidarė Vašingtone tik šiomis dienomis. O apie PAR siautėjusį apartheidą prabilo irgi jau po to, kai šalis jo atsikratė.
Turiu galvoje politinę dramą „Bopa!” (TV1, 16.15 val.); pavadinimas reiškia berods šūkį, bet nuo 1993 metų pamiršau, kokį būtent. Ekrane nesena praeitis (1980 metai), nelabai korektiškai supriešinti du Pietų Afrikos policijos karininkai – juodasis (Danny Gloveris), mėgstantis ir sugebantis palaikyti tvarką, bei žiaurus, agresyvus baltasis (Malcolmas McDowellas). Režisavo puikus afroamerikietis aktorius Morganas Freemanas, nuostabus, kai vežioja ponią Deizę panašaus pavadinimo „oskariniame” filme, ir, švelniai kalbant, kiek silpnesnis režisierius. Matyt, pats tai suvokė, į režisūrą daugiau nebelenda.
Septyniasdešimtmetis kanadietis Normanas Jewisonas, prisukęs daugybę aštrokų juostų Amerikoje (pavyzdžiui, antirasistinę “Karštą naktį”), gal ir darbo gimtuose kraštuose neberasdamas, atvyko į Prancūziją ir ten pastatė politinį trilerį-ne trilerį „Nuosprendis” (TV1, 21.00 val.), kurio tiesmukumo nebegali išpirkti nei Michaelas Caine’as, vaidinantis buvusį nacių budelį, užsimaskavusį... kunigu, nei kiti garsūs aktoriai. Tiesa, Prancūzijoje šis filmas, matyt, Jewisono priešų buvo net pervardytas „Nusikaltimais žmonijai” – tarsi tai būtų ne vaidybinis, o koks nors sovietų užsakovinis filmukas.
Taigi, su politika šiandien didelio džiaugsmo nesulauksime (juk taip -- ne vien kine...). O žanrinis kinas? Robinas Williamsas vėl vaidina darbo pelę, tik sekmadienio „Nuotraukoje per valandą” jis buvo fotoportretų kepėjas, o šiandien – „Kadilakų pardavėjas” (BTV, 21.25 val.). Ir vėl jam kliudo gyventi ne kas kitas, o Timo Robbinso vaidinamas personažas. Sutapimas, aišku, bet aktoriai geri, painiavos ir triukšmo daug. Nors tiek.
Du gerus rusų nesenus filmus kartoja “TV1000 Russkoje kino”: 12 valandą – išmoningą folklorinę “Pasaką apie šaulį Fedotą”, o 18 valandą – Kiros Muratovos “Derintoją”, apie kurį greitai neberasiu nė vieno naujo gero žodžio. Bet vertas jų!
Trečiadienis
Šiurpokas „romantinės komedijos“ žanras ženklina šiandieninę juostą „Vyriausiasis pabrolys“ (TV1, 16.15 val.), kuriai susimetė Anglija, Vengrija ir Vokietija. Ar vertėjo: siužetas apie gerą žmogų, besistengiantį padėti draugui ir taip prarandantį savo paties gyvenimo svajonę, primena greičiau kokius 1930 metus, kai tai dar buvo nauja.
Privalau įspėti, kad šiandieninė komedija „Niekada nesakyk niekada“ (TV1000, 19.15 val.) neturi visiškai nieko bendra su lygiai to paties lietuviško pavadinimo Džeimso Bondo ciklo filmu, kuris dar bus rodomas. Šįkart – pagyvenusi, nebenorinti įsimylėti ir, aišku, heteroseksuali pora (savita ir Lietuvoje beveik nežinoma aktorė Jill Claybourgh) susitinka kažkodėl gėjų bare – gal kad būtų daugiau neišrankaus juoko.
Bet yra ir vienas išties puikus kūrinys.
Nesuvokiu, kodėl savi kanalai, net ir pasirausdami senesniuose filmuose, taip ignoruoja 1973 metų realistinę ir išmoningą Halo Ashby tragikomediją „Paskutinė užduotis“ (ir šį kartą – tik per lenkų TVP1, 00.05 val.). Dramblotą jauną kareivuką (Randy Quaidas) už bausmės neatitinkantį prasižengimą du jo „angelai sargai“ jūrų pėstininkų uniformomis lydi į plaukiantį kalėjimą, kur jam bus tikrai nesaldu – visus aštuoneris metus. Suprasdami tai, sargybiniai, tarp kurių – kupinas jaunos energijos bei išmonės Jackas Nicholsonas, užjaučia vaikiną, nors visai nesentimentaliai. Apskritai šis jautrus filmas, liudijantis, kaip teigiama, geriausio 8-ojo dešimtmečio JAV kino režisieriaus Ashby keistuoliškumą, – be jokių seilių, o tai pasitaiko ne taip jau dažnai. Reikia būsimam kaliniui padėti, kompensuoti būsimus vargus, parodyti jam, koks puikus gyvenimas, kai pažįsti alkoholio skonį ir moters kūną.
Jackas Nicholsonas už šį Buduskio – švelnios sielos, visaip slapstomos šiurkštokomis manieromis žmogaus vaidmenį gavo Kanų festivalio prizą, o namie visi apsiribojo tik nominacijomis bei nepaprasta žiūrovų meile. Būdamas aukščiausio lygio aktorius, jis ir nemano stengtis „pervaidinti“ pagrindinį R.Quaidą, suvokia ansamblio, kuriam H.Ashby leido improvizuoti, svarbą. Nauda visam filmui.
Ketvirtadienis
Prancūzas Patrice‘as Chereaut garsus ne tik tuo, kad viena jo ainių buvo mylima Renoiro pozuotoja. Jis dirba teatre ir kine, pats filmuojasi (filme „Sudie, Bonaparte“ sukūrė patį Napoleoną), stato juostas tėvynėje ir Anglijoje. Keistas universalas. Atrodytų, laimės kūdikis, bet daugumą Chereaut kūrinių apgaubia stipri melancholija, kaip tarptautinį garsą įgijusį „Intymumą“ ar net juoda neviltis, kaip buvo su sunkiai ištveriamu 2003 metų „Jo broliu“, kurio vienas herojus merdi nuo AIDS.
Jeigu neprisiminsim nelabai šiam autoriui būdingos „Karalienės Margo“ ekranizacijos, dauguma jo filmų panyra į nūdieną. Bet naujausioje 2005 metų „Gabrielėje“ (LNK, Snobo naktis, 22.35 val.) menininkas pasirinko Josepho Conrado prozą, o veiksmas rutuliojasi 1912 metais, neva laimingoje aukštuomenės šeimoje. Bet štai Gabrielė (Isabelle Huppert) palieka vyrui Žanui (Pascalis Greggory) laiškelį, kad išeinanti. Galima atsainiai tarti, esą tai dar viena variacija žinomomis temomis: koks pragaras, girdi, slepiamas už dailaus buržuazinės šeimos fasado. O galima ir įsijausti į grynai individualų tegul senų motyvų perskaitymą: viena Isabelle Huppert ko verta.
Prisimenu Huppert dar paaugliškais šortais (1975 metų filme „Diuponas Lažua“, mūsų ekranuose pervardytame: „Tai atsitiko per šventę“), bet negaliu atkapstyti atmintyje nė vieno blankesnio jos atvejo (net kai patį filmą, kaip kokią M.Hanekės „Pianistę“, man priimti nelengva). Neveltui radikalusis P.Chereau teigia, kad ši aktorė – turtas, ir kai ji vaidina, ir kai ji tiesiog dalyvauja kadre, būdama savimi.
Tuo tarpu tokių aktorių, kurie save tiesiog demonstruoja, kaip Tomas Cruise‘as, o aš dar turiu už tai mokėti ir sakyti: „Ak, ačiū, ačiū...“ – kažkaip ne itin mėgstu. Ir jo melodrama „Vanilinis dangus“ (LTV, 21.10 val.), rimeikas, kuriame smarkiai suprastintas originalas, – ispano Alejandro Amenabaro „Atmerk akis“, man taip ir lieka paveikslėliai su katastrofomis „iš milijonierių gyvenimo“.
„Inspektorius Kliuzo“ (TV1, 16.15 val.) šiandien dar ne visai tas, kuris vėliau pasirodys „Rožinės panteros“ cikle su nepakeičiamu Peteriu Sellersu. Bet aktorius Alanas Arkinas irgi turi gražaus humoro, taigi prevencinė banditams pritaikyta operacija žiūrima ekrane linksmai. Be to, įmanoma lyginti, kaip ir Džeimso Bondo atveju. Jaunas autorius Tony Giglio, perėjęs visokius asistentūros pragarėlius, pagaliau gali išleisti jau kiek seniau baigtą veiksmo „Chaosą“ (TV1, 21.00 val.) su bankų grobimais-negrobimais, kuriam sugebėjo prisikviesti tokių populiarių žvaigždučių, kaip Ryanas Phillippe‘as ar Wesley Snipesas.
Penktadienis
Tarp didžiųjų pasaulio režisierių – visas būrys fizinių mažiukų, kaip Spielbergas, nejučia dar pabrėžiantis tą ūgį paprastai dvimetriniais asmens sargybiniais, naujas Kinijos metras, „Tykaus gyvenimo“ statytojas, amžinai peršalęs ir susitraukęs Jia Zhang Ke. Gal toji savybė kažkaip įkvepia gigantiškus, savaip beprotiškus jų pastatymų užmojus?
Ne išimtis ir „amerikietiškiausiu iš prancūzų“ vadintas Lucas Bessonas. Mažasis meistras kadaise žavėjo savo lengva fantazija, be regimų pastangų pastatytais populiariais filmais „Metro“, „Nikita“ (kirtis gale -- moters vardas), „Leonas“, net fantastinis „Penktasis elementas“. Tiesa, filmuodamas pastarąją juostą Bessonas susipažino su dailia ukrainiete Milla Jovovich, vedė ją, bet santuoką netrukus suardė reliatyvi stambaus filmo „Žana d‘Ark“ (LNK, 20.10 val.) nesėkmė tėvynėje ir visiška – likusiame pasaulyje. Mat filmas – be koncepcijos, be įsidėmėtinos herojės, kuria iki vargšės Besonienės pabuvo ir Renee Falconetti, ir Ingrida Bergman, ir Florence Delay, ir – tiesa, dalinai, filmo „Pradžia“ eskizais, -- Ina Čiurikova. Bessono juostoje Žana labiau primena šiuolaikinę narkomanę, kuri rėkaudama lenda į mūšį, nes tiesiog padaugino dozių. Ir pačiam Bessonui tai buvo pabaigos pradžia, nes kaip režisierius jis ilgai, šešerius metus, iki diskusinio „Angelo A“ tylėjo, o jo audringa prodiuserinė veikla darė ir tebedaro vien tik demonstratyviai pikto, tarsi specialaus prancūzų kino komercinimo įspūdį. Ar beatsigaus? Bet vienąsyk pasižiūrėti šią „Žaną“ (gal net ne visą) galima tiesiog kaip kuriozą.
Šiandien net du filmai su geru aktoriumi Russellu Crowe. Tiesa, „cyberpunk“ dvasios „Virtuoziškumas“ (TV1, 16.15 val.) suteikia jam tik paties blogio standartą: juk šiame kūrinyje svarbiausi ne aktoriai, o virtualiniai efektai. O „Kelio atgal nėra“ (LNK, 00.55 val.) jis irgi – dar tik miklus FTB agentas. Vis dėlto kaip formuojasi reikšmingas aktorius visada įdomu žiūrėti.
Kodėl šįkart (ir išvis dažnokai) taip akcentuoju aktorius? Todėl, kad žmogaus veidas, jo išraiškų kaitos, jo gestai ir mimika kine – svarbiausia, jie visada daugiau pasako ir apie tave patį, negu išmoningiausi efektai, kuriais pasigrožėjai kartą ir pamiršai. O moderniųjų žvaigždžių – Jeffo Bridgeso, Johno Goodmano, Steve‘o Buscemi, labai neatitinkančių standartinės „žvaigždiškumo“ sampratos figūros, susiliejusios į tokį žavų ansamblį brolių Coenų juostoje apie draugystę, apie solidarumą „Didysis Lebovskis“ (TV3, 23.50 val.), išliks ilgam, kels gerą šypsnį. Kaip ir keista, sovietų kino valdžios ilgiausiai nenorėta patvirtinti Jurijaus Nikulino ir Liudmilos Gurčenko įsimylėjusi pora Aleksejaus Germano, griežtai apibūdinant, karinėje melodramoje „Dvidešimt dienų be karo“ (Naše kino, 19.45 val.), sukelianti švelnų pritarimą bei užuojautą.
Turbūt pastebėjote, kad nelauktai sau pačiam keičiu orientaciją – iš nuobodaus pesimisto į (nežinau, gal dar nuobodesnį) nuosaikų optimistą, bandantį rasti gera ir ten, kur jis gali pasireikšti nebent fragmentais. Žinoma, tai visai neliečia kraugeriškų ir bukaprotiškų filmų, kurių, ką čia slėpsi, „dar pasitaiko“.
