• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Atostogų romanas

Dvi valandas pravaikščiojau Egėjo jūros vandenų skalaujamu salos krantu, ir neradau nė menkiausios sumautos vietos, kuri būtų be akmenų. Akmenys stambūs, kumščio dydžio, basam nueiti iki jūros velniškas išbandymas. Atrodai kaip klijų prisiuostęs pingvinas.

REKLAMA
REKLAMA

Paklausiau vietinio graiko, kuris pasirodė esąs olandas ir net ne vyras, o moteris, nors jokių požymių, kurie liudytų skirtumus, aš nepastebėjau, - taigi paklausiau tos būtybės, saloje gyvenančios jau aštuonetą metų, kur dingo smėlis. Turkai pavogė, mostelėjo ranka būtybė jūros link. Geriau įsižiūrėjęs galėjai tolumoj pamatyti kažkokius kontūrus. Lyg sala, lyg milžiniškas galvijas. Ko gero, Turkija.

REKLAMA

Nusimaudžiau, nors vietiniai tokiu metu, kovo viduryje, nė nemano lįsti į vandenį. Jiems šalta. O man per sūru. Vanduo toks sūrus, kad negalima net panerti. Išmeta kaip kamštį. O kai plauki, atrodo, kad makaluoji rankomis ir kojomis atsigulęs ant kažkokios minkštos elastingos medžiagos. Jautiesi kaip šiukšlė. Kaip mėšlo gabalas, kuris neskęsta.

Prie seno aprūdijusio vamzdžio, iš kurio sunkėsi neaiškios spalvos skystis, sėdėjo senis. Įsisupęs į skarmalus, plaukai ir barzda vienodai purvinos pilkos spalvos, ant kairiojo ūso prilipęs snarglio fragmentas, kojos apautos ganėtinai padoriai atrodančiais „Nike“ sportbačiais.

REKLAMA
REKLAMA

Sustojau priešais jį ir valandėlę žiūrėjau. Įspūdingas tipas. Turtuoliai mėgsta tokius fotografuoti ir dideles jų nuotraukas kabinti savo miegamuosiuose. Tokie akivaizdaus skurdo įsikūnijimai jiems kelia orgazmą. Na, bent jau skatina lytinę potenciją. Pažįstu bankininką, kuris kiekvieną ketvirtadienį važiuoja į Stoties lūšnynus ieškoti pigiausių prostitučių. Jis galėtų kiekvieną dieną dulkinti prostitutę už šimtą tūkstančių, bet tas jo visai neužveda. Jam reikia, anot jo paties, nuolankaus dvokiančio dėkingumo, o ne iškvėpintos pyz...os arogancijos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Senis elgėsi neįprastai, man jo veiksmų logika buvo nesuprantama. Jis sėdėjo tiesiog ant akmenų, petimi atsirėmęs į aprūdijusį vamzdį, iš kurio sunkėsi kokio nors viešbučio srutos, ir atsargiai ranka apgrabinėjęs akmenis vieną jų išsirinkdavo, įsidėdavo į burną, pavatulodavo, vėl išsiimdavo ir mesdavo į šalį. Šalia jau buvo susikaupusi nemaža krūvelė jo apseilėtų akmenų. Kai kurie akmenys buvo gana dideli ir senis juos tik vargais negalais susigrūsdavo į milžinišką srėbtuvę.

- Ko spoksai, - piktai paklausė senis, net nepasukdamas į mane galvos.

- Maniau, kad jūs aklas, - atsakiau. Senis tylėjo. Aš pasisukau eiti.

- Aš ir esu aklas, - atsakė senis. – Gal pavaišintum cigarete?

Daviau jam cigaretę. Atsisėdau šalia, bet ne per arti, nes jis dvokė kaip šalia tekantis kanalizacijos vamzdis.

REKLAMA

- Homeras, - atkišo purviną leteną su nekirptais, aplūžinėjusiais nagais.

- Odisėjas, - atsakiau ir atsargiai paspaudžiau jo ranką, kuri, nepaisant siaubingos išvaizdos, buvo šilta, gyva ir netgi stipri.

Kiekvieną sykį kai sveikinuosi, bijau, kad man į delną žmogus įdės savo nugaišusią skumbrę ir paskui to glebumo pojūtis lydės mane visą dieną, o naktį galbūt išaugs į košmarą – lova virsta milžinišku banginiu, kuris traukia mane į savo vidurius, iš pradžių kojas, paskui dubenį, liemenį, krūtinę, o aš negaliu net piršto pajudinti. Kaip aš nekenčiu tokių sapnų.

REKLAMA

- O ką reiškia visi šitie akmenys? – paklausiau, tarsi cigaretė, kuria pavaišinau, man būtų suteikusi kažkokių išskirtinių nuolaidų kabinėtis prie žmogaus.

- Aš ieškau, - atsakė senis Homeras.

- Gal galiu padėt? – pasisiūlau pats savimi bjaurėdamasis, nes padėti aš visiškai nenorėjau. Atvažiavau čia tik atostogauti ir mėgautis mizantropija.

Aš nemyliu žmonių. Vienas mano pažįstamas silpnaprotis filosofas kažkada išdėstė savo teoriją apie meilę. Žmonės myli tiktai iš baimės ir dėl malonumų. Baimė, savaime suprantama, susijusi su išlikimo instinktu: jeigu bendruomenė, kuriai tu priklausai, pajus, kad tu nekartoji tų pačių ritualų kaip ir ji, tai yra, išsiviepęs kasdien nemali šūdo apie meilę, ji paprasčiausiai tave nužudys. Sunaikins, neleis tau alsuot. O meilė susijusi su malonumais – tai meilė, kuri tau atveria galimybes pasinaudoti kitų žmonių kūnais ir jų sugebėjimais. Man ši teorija atrodė gerokai trenkta kaip ir jos kūrėjas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ėmiau pastebėti, kad ji pasitvirtina. Tai praktika patvirtinta teorija. Žinoma, toks argumentas taip pat kvailystė, bet vis šis tas. Ypač silpnapročiu filosofu ėmiau pasitikėti, kai jis nusigėrė ir galiausiai nusižudė. Norėjo būti panašus į savo kultūrinį herojų Jėzų Kristų. Esą J.K. buvęs vienintelis filosofas, kuris sutiko mirti už savo įsitikinimus, o ne gauti išeitinę kompensaciją, kaip tai atsitinka mūsų politikams, ir dar gražuolę kekšę kokių nors lengvatinių priedų sąraše.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Aš galėčiau padėti paieškot, - pasakiau seniui Homerui, naiviai manydamas, kad jis kažkokį šlamštą pametė tarp prakeiktų akmenų ir dabar kankinasi negalėdamas atrasti.

- Aš ieškau filosofinio akmens, - burbtelėjo beveik įsižeidęs senis. – Kaip gi tu man gali padėti, tu juk net nežinai, koks jo skonis!

- Koks gali būti akmens skonis? – paklausiau. Senis mane pradėjo erzinti. Jau gailėjausi įsivėlęs su juo į kvailus pokalbius. Tris dienas miegojau viešbutyje nusileisdamas tiktai papusryčiauti, o štai pirmą dieną išėjau pasivaikščioti, ir iškarto prisikniso Homeras. Sumautas klasikas.
- „Aurum nostrum non est aurum vulgi“, - sumarmaliavo senis ir paprašė dar vienos cigaretės. - Mūsų auksas – ne minios auksas, supranti. Lapis philosophorum skonis nepakartojamas ir tiktai tam, kuris šiam susitikimui su pasaulio išmintimi pasirengęs, tas skonis gali atsiskleisti.

REKLAMA

Palinkėjau sėkmės ir sparčiu žingsniu išsinešdinau iš paplūdimio. Tetrūko, kad jis ir mane būtų ėmęs versti čiulpti tuos šūdinus filosofinius akmenis.

Aš nenorėjau išminties, nenorėjau jokios filosofijos. Jeigu ko nors ir norėjau, tai tik kokybiškai pasidulkinti. Kitaip tariant, kokių nors vulgarių kurortinių santykių su kokia nors dailia, nuo europinių manierų ir prietarų pavadžio nutrūkusia moterim.

Trejetą metų ariau kaip jautis nekilnojamojo turto dirvonuose, kaip mėgdavo sakyti mano šefas, trejus metus rodžiau savo gendančius dantis nusmurgusiems klientams, nes brangius butus man patikėdavo retai, trejus metus be jokių atostogų, dažnai net be poilsio dienų, nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Koks nors debilas įsigeidžia pamatyti butą naktį, dešimtą valandą vakaro, aš važiuoju. Kokia nors idiotė senmergė ima skiesti, kad ji galinti tik labai anksti ryte, nes vakare viena namuose palikta jos katė gali patirti psichologinę traumą, ir aš važiuoju. Važiavau, kol man pačiam ėmė važiuoti stogas. Prieš savaitę susirinkau žaislus, šefui palinkėjau pabučiuot žirafai į subinę ir išvažiavau.

REKLAMA

Nežinau, ką veiksiu po atostogų. Ką nors vis tiek veiksiu. O gal prasigersiu ir baigsiu kaip mano pažįstamas silpnaprotis filosofas. Tik aš neturiu jokio mokytojo ir jokios teorijos, dėl kurios galėčiau pribaigt save. Žiūrėsim, gal ką ir sugalvosiu.

Nusprendęs, kad šiai dienai jau užteks pasivaikščiojimų, grįžau į viešbutį. Kambarinės ten daugiausia albanės ir rusės. Viena rusė netgi labai nebloga, krūtinė ir visa kita, ir veidas ne kaip išsigimėlės, bet kokia gi romantika atvažiuoti į Graikija ir dulkintis su ruse kambarine. Mėšlina romantika, kiekvienas asilas tam pritars.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šalia manęs gyvena toks tipas iš Kopenhagos. Sakosi, kad jis rašytojas, o man atrodo, kad jis irgi atvažiavo pasidairyti kokios nors minkštos subinės.

Mes susitinkam per pusryčius ir kievieną sykį jis manęs klausia, iš kur aš. Kiekvieną rytą „Where are you from?“. Trenktas, dievaži.

- Aš jam atsakau, kad esu čiuvašas.

- O kur tai, - klausia nustebęs danas.

- Na, Čeboksarai, - sakau ir atidžiai tepu ant rudo skrebučio kažkokį nemaloniai gelsvą šlamštą, kuris turėtų būti sviestas.

- Aaaa, - sako nutęsdamas danas iš Kopenhagos ir įninka ryti savo pasibjaurėtinus „miuslius“ su beskoniu jogurtu. Na, ir sugalvoja maistą šiais laikais žmonės.
Kita vertus, man kartais kyla įtarimas, kad jis visai ne rašytojas, o narkomanas. Arba šiaip beprotis.

REKLAMA

-Ar jūs, danai, visi bepročiai kaip Ofelija ir Hamletas? - kartą paklausiau jo per pusryčius, kai jau baigėm gerti šlykščią tirpią kavą ir rengėmės eiti kur kas savais keliais.

- Tai ne apie mus, tai apie islandus, - atsakė kiek patylėjęs pašnekovas. – Jie nuo ferosilicio seniai visi išsikraustė iš proto, tik to dar nežino.

Danas iš Kopenhagos, kurio vardo aš taip pat nežinojau, linktelėjo galva ir išėjo iš pusryčiams skirtos erdvės.

Gulėjau viešbučio lovoje ir junginėjau nė velnio nerodančius TV kanalus. Vienas pažįstamas aktorius prieš šimtą metų man pasakojo, kad tuo metu, kai negalėdavo nusirasti su kuo pasidulkinti, pasiimdavo paltį lašinių, pradurdavo juose skylę ir į tą skylą nuleisdavo. Mėginau įsivaizduoti save su lašinių gabalu čia, prakeiktame karštyje, taukais aptekėjusiomis rankomis ir šlaunimis ir vėl pagalvojau apie rusę kambarinę. Po velnių, taip norisi atostogų romantikos!

Tęsinys bus

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų