Sigitas Parulskis

Pastaruoju metu informacijos priemonės skelbė apie kažkokį festivalį, kuris, anot reklamos, skirtas ne idiotams. Vadinasi, ir tie, kurie nevyks į festivalį, bus idiotai. Lietuvoje visi idiotai tvirtina esą ne idiotai. Gyvenimas puikus, tik klausimai nepatogūs. Kodėl Jūs nesiilgite Sovietų Sąjungos? – neseniai paklausė lenkų žurnalistas. Atsakiau jam, kaip ir dera, aštriai bei patriotiškai, bet paskui dvi savaites galvojau, kodėl gi aš nesiilgiu tos sumautos Tarybų Sąjungos.

Tautos kelmai dalijasi prisiminimais, kaip jie pagimdė Sąjūdį. Protingi, šviesūs, dvasingi žmonės. Ir man norisi ką nors papasakoti, prisiminti, bet nieko dvasingo neateina į galvą. Ta proga žengsiu žingsnį į šalį: sąvoką „dvasingumas“ Lietuvoje reikia uždrausti – tai tokia tuščia, tokia parazitinė sąvoka, kad kiekvieną sykį, kai ją žmonės girdi, kas nors būtinai suserga šienlige. „Dvasingumo trūksta!“ mauroja tautos moralė, protas ir sąžinė.

Sėdėjau dvidešimt ketvirtajame Park inn viešbučio aukšte ir spoksojau į apačioje esančią Alexanderplatz. Alfredas Döblinas matė šią aikštę beveik prieš šimtą metų. Parašė romaną ir įamžino ją. Ir Hitleris matė, ir Goebbelsas. Ir man patinka Berlynas. Lankausi čia jau kelintą sykį, ir kuo toliau, tuo labiau jis man patinka.

Pastarąją savaitę šlaisčiausi po Lietuvos mokyklas užsidėjęs rašytojo kaukę. Dažniausiai tokie susitikimai su skaitytojais rašytojui neatneša jokios – nei materialinės, nei moralinės, juolab kūrybinės – naudos. Tačiau vienas klausimas šį sykį įstrigo.

Pažinojau kekšių, kurios panašiomis detalėmis žavėjosi labiau, negu pačiu orgazmu. Markizas de Sadas, „Filosofija buduare“ Šventės žmones demoralizuoja. Paskutiniojo gimtadienio proga gavau chalatą. Pasibaisėtinai didelį, beveik ligi žemės, su atsainiu dirželiu, mėlynos jo klostės plakasi aplink blauzdas, kai žingsniuoju į virtuvę gerti rytinės arbatos. Šlykščiausia, kad tas suknistas chalatas, miesčionizmo ir hedonizmo simbolis man patinka. Jis man beveik kaip narkomanui dozė.

Nuolatinis viduramžiškas karnavalas, nenoras kalbėti apie rimtas problemas rimtai, problemų vulgarinimas, primityvinimas, viešas maivymasis, dangstymasis gudraus kvailio kaukėmis – visa tai dabartinėje Lietuvoje populiaru, ir visa tai iš baimės. Mus ištiko kapitalizmas su savo palūkanom, globalizacijom, laisvosiom rinkom ir kitomis šmėklomis, ir mes patyrėme šoką.

Senatvė negailestinga, ji sako, palaukite, ir jums bus taip. Žmogus visą gyvenimą balansuoja kur nors tarp - tarp išminties ir silpnaprotystės, tarp skurdo ir loterijos, tarp kaimyno bjauraus ir dar bjauresnio. Šį sąrašą būtų galima tęsti be galo. Tęsti ir mėgautis! Rinktis galima beveik kiekvieną akimirką, net dievai daugelyje religijų leidžia žmogui pasirinkti nuodėmę arba dorybę.

Vis mažiau malonumų – štai ką gali konstatuoti žmogus, persiritęs per keturiasdešimties metų ribą Juodaodės lūpos buvo tokios švelnios, kad atrodė, jog pats esu pavirtęs į tirpstantį šokoladinį saldainį jos didelėje šiltoje burnoje. Ir malonumas, ištikęs nubudus, kokio jau seniai nebuvo patirta, malonumas, sapną maksimaliai priartinantis prie realybės. Arba atvirkščiai. Vis mažiau malonumų – štai ką gali konstatuoti žmogus, persiritęs per keturiasdešimties metų ribą.

Italai garsėja tinginyste. O štai čia, kalnuose, jie stebėtinai darbštūs. Vienas išblyškęs astronautas apie kalnus kalbėjo be jokio romantinio patoso. Kalnai - planetos randai, sakė jis, kalnų neįveikė žemdirbiškas žmogaus instinktas, jie įrodymas, kad Žemė turi savo istoriją, kad egzistuoja ne tik žmogaus sukurta, ne tik civilizacijos istorija. Jeigu kalnai randai, tai Amazonės džiunglės – Žemės pažastys, pagalvojau klausydamas Visatos tyrinėtojo.

Pagaliau prasidėjo teniso sezonas. Gražūs žmonės, galingos aistros, milžiniškos (svetimų) pinigų sumos – štai ko trūksta surūkusiai lietuviškos žiemos kasdienybei. Praėjusią savaitę vyko „Chennai Open“ pusfinalis, susitiko du ispanai, Rafaelis Nadalis ir Carlosas Moya, veteranas Carlosas (32 m.) ir jaunasis fenomenas Rafa (22 m.). Carlosas buvo per porą tikslių kirčių nuo pergalės ir vis dėlto pralaimėjo, neužteko jėgų.

Dažnai sapnuoju, kad  stoviu scenoje. Vyksta spektaklis, aš turiu vaidinti kažkokį vaidmenį, bet neatsimenu žodžių. Nemoku savo vaidmens teksto. Žinau, kad pats tuos žodžius parašiau, kad tai geri, teisingi žodžiai, bet negaliu jų prisiminti. Tokia nemaloni, slogi, kankinanti siurrealistinė savijauta. Panašiai, kaip viename Luiso Bunuellio filme. Jeigu būtų apklausa, neabejoju, beveik kiekvienas žmogus prisimintų sapnavęs kažką panašaus.

Kalėdos, penktą ryto į duris paskambino Kalėdų Senis. Atidariau, o senelis persirengęs kaimyne iš apačios. Kaimynė susinervinusi, dovanų maišo neturi. Viskas prasidėjo anksčiau, Kūčių vakarą. Sėdėjom su žmona prie stalo, rengėmės valgyti. Iš pradžių mėginau ją atkalbėti – gal metam šias nesąmones, į bažnyčią nevaikštom, nesam prietaringi, spjaukim į visus šiuos katalikiškus žaidimus. Ne, sako, ritualai gerai, jie sakralizuoja buitį.

Adventas. Vakar, po ilgo gyvenimo juodame maiše, buvo toks aukštas dangus, naktį netgi matėsi žvaigždės, pro dideles skystų debesų properšas galėjai girdėti, kaip į dangaus vartus beldžiasi kuprotos katalikų maldos. Susikaupimas ir ramybė. Tobulėjimo ilgesys, harmonijos nuojauta. Ėjau pro parduotuvę, iš jos iššoko rudaplaukis pardavėjas, ėmė vytis, įtikinėti, kad pirkčiau skalbimo mašiną Gorenje. Aš nenoriu Gorenje, man patinka Boshas.

Jeanas Genet, žymus prancūzas vagis, rašytojas ir homoseksualas, yra sakęs, kad nenori dalyvauti gėjų judėjime, nes mano, jog seksualumas yra asmeninis, o ne politinis dalykas. Akivaizdu, kad verkiant reikia TV laidos, kuri būtų skirta kitokios seksualinės orientacijos asmenims – pavyzdžiui, ji galėtų vadintis „Gėjų klubas“ „Homoseksualų rojus“, „Atbulinė pavara“ ar panašiai.

Vieni žmonės yra gražūs, kiti negražūs ir dėl to labai kenčia. Tenise ši taisyklė taip pat galioja. Ši taisyklė galioja visur. Negražios merginos tenisą naudoja kaip kompensaciją. Geru žaidimu ir svariomis pergalėmis jos nori pakeisti savo negražų išorinį įvaizdį žmonių sąmonėje. Gražioms merginoms atvirkščiai – keisti nieko nereikia, todėl jos tenisu naudojasi kaip papildoma priemone grožiui paryškinti, tenisas joms tiktai įrankis tą grožį kuo pelningiau parduoti.

Prieš tapdama supermegapopžvaigžde Madonna permiegojo apytikriai su tiek prodiuserių ir šiaip visokių šou biznio prašalaičių, kiek Vincentas van Goghas per visą gyvenimą nutapė paveikslų. Tai bent! Juk Vincentas tapė kaip išprotėjęs. Tiesa, jis ir buvo išprotėjęs, bet tai nieko nekeičia – vis tiek pritapė. Kita vertus, tai, ko gero, tik gandai. Nes apie pop žvaigždės meilės nuotykius yra ir kitokių duomenų. Nesigilinsim.

Gulėdamas ant lovos Hekerio viešbučio kambaryje, Berlyne, netoli Kurfiurstendamo, pagalvojau, kad būtų puikus dalykas tapti teniso apžvalgininku. Kaip tik tuo metu Eurosporto kanalas rodė šveicaro Federerio ir amerikiečio Rodiko mačą. Federeris aikštelėje dirbo kaip šveicariškas laikrodis, buvo gražus kaip šveicariškas šokoladas ir jo laimėti pinigai, be abejo, keliavo tiesiai į saugų Šveicarijos banką. Štai kokie tie šveicarai. Keletą minučių norėjau būti ir teniso apžvalgininkas, ir šveicaras.

Atostogų romano pabaiga. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas, dešimtas, vienuoliktas, dvyliktas, tryliktas, keturioliktas, penkioliktas, šešioliktas, septynioliktas. Jūra nurimo, lagūnos vandenyje susiformavo kažkas panašaus į neryškią vaivorykštę – violetinės, melsvos, gelsvos, rausvos, persiliejančios į rudą spalvos driekėsi palei krantą, reginys buvo kerintis ir net kiek bauginantis.

Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas, dešimtas, vienuoliktas, dvyliktas, tryliktas, keturioliktas, penkioliktas, šešioliktas. Paskui Homerą į patalpą įžengė mergina.

Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas, dešimtas, vienuoliktas, dvyliktas, tryliktas, keturioliktas, penkioliktas. Aš išėjau į lauką. Pasakiau Sarai, kad einu nusipirkti cigarečių. Pakelis dar nebuvo pasibaigęs, bet paprasčiausiai norėjau išeiti į gatvę, iš vėsios kavinės prieblandos – į saulę.

Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas, dešimtas, vienuoliktas, dvyliktas, tryliktas, keturioliktas. Ir tada prasidėjo didysis Larso pasakojimas. Galėčiau pasakyti nuobodusis, bet didysis korektiškiau skamba. Jis buvo ilgas ir nuobodus, dievaži. Seniai įtariau, kad Larsas, pasitaikius progai, nevengia pasipuikuoti prieš žmones savo specifinėmis žiniomis ir keistais domesio objektais.

Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas, dešimtas, vienuoliktas, dvyliktas, tryliktas. Žmogus, kurio akivaizdoje įvyko kas nors siaubingo arba sunkiai paaiškinamo sveiku protu, dažniausiai sėdi sukaustytas stuporo, žiūri į vieną tašką, negali pajudėti ir kas jo galvoje dedasi, negalėtų pasakyti pats protingiausias tomografas.

Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas, dešimtas, vienuoliktas, dvyliktas. - Laertas buvo raguotas, galime formuluoti ir taip. Antiklėjos, Odisėjo motinos tėvas Autolikas norėjo pavogti Sizifo karves. Tiesą sakant, jas ir pavogė - parsivarė galvijus į savo aptvarus, tačiau Sizifas greitai nutvėrė vagį, nes savo galvijų kanopas buvo pažymėjęs specialiu ženklu.

Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas, dešimtas, vienuoliktas. Larsas, - pagaliau paaiškėjo rašytojo iš Kopenhagos vardas, ir, žinoma, tik Saros dėka, - paėmė prikraigliotą raštelį, atsisėdo prie gretimo staliuko ir paprašė duoti jam šiek tiek laiko. Kodėl ir kaip jis atsidūrė Saros kavinėje „Poseidonas“, aš nežinau. Regis, kažkada per pusryčius minėjau, kad tai jauki skylė ir kad jos savininkė olandė.

Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas, dešimtas. Žiūrėjau į pusnuogę Sonią ir jaučiausi pasaulio valdovas. Na, mažų mažiausiai sėkmingai sukantis nešvarius reikalus verslininkas, su gražuole meiluže atvykęs pailsėti į pietus. Sonia stovėjo apsupta saulės spindulių ir šukavosi plaukus.

Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas. Iš ryto turėjau apie ką galvoti. Galva tiesiog sprogo nuo vakarykščių įvykių. Kartais žmogui per visą gyvenimą nieko neatsitinka, o aš vakar tarsi net negyvenau, bet lėkte lėkiau kažkokios prakeiktos istorijos puslapiais.

Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas, aštuntas. Nuo šalto vandens ir vidurius gręžiančios baimės išgaravo apgirtimas. Galbūt taip veikia žmogų ištikęs šokas, bet jaučiausi kiauliškai blaivus ir logiškai samprotaujantis, nors tokioje padėtyje atsidūręs žmogus kaip tik turėtų būti kuo labiau aptemusiu protu. Bet likimas nepripažįsta humanizmo principų ir į visas Ženevos konvencijas jam nusispjaut.

Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, septintas. Nežinau, ką apie mane pamanė Sonios brolis Heinrichas, bet aš nesusilaikiau, ir persisvėręs per laivo bortą ištėškiau į žalsvas jūros bangas skrandžio turinį. Tai, kas anksčiau buvo graikiškos salotos, sumišę su alkoholiu.

Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas. Jau  nesyki lankiausi Saros bare, bet tik dabar pamačiau, kad jis vadinasi „Poseidonas“. Matyt, duoklė tėvui. Tiksliau, tėvo žudiko garbei. Visi mes truputį gerbiame savo tėvų žudikus. Arba norėtume juos gerbti, jeigu tik jie atsirastų, jeigu mums būtų leista susitikti su jais akis į akį. Ateitų į mūsų namus, nudobtų mūsų tėvus ir nusijuoktų mums į veidą.

Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas. Visą rytojaus dieną vaikštinėjau po salą. Nuėjau iki rytinės pakrantės, paskui, prasibrovęs pro kažkokius apgriuvusius fortifikacinius įrenginius, primenančius senas arklides, perėjau skersai visą salą ir atsidūriau vakarinėje pakrantėje.

Atostogų romanas, tęsinys. Ankstesni epizodai: pirmas, antras, trečias, ketvirtas. Kai man buvo keturiolika metų, buvau priverstinai gydomas nuo alkoholizmo. Tėvas nervinosi ir norėjo mane užmušti. Kaip tu drįsti, šaukdavo jis, bet nieko nedarydavo, net nenusijuosdavo diržo, kad priluptų mane. Manau, jis paprasčiausiai bijojo, kad būsiu talentingesnis girtuoklis, negu jis – rašytojas. Arba atvirkščiai.

Atostogų romano tęsinys. Pirma dalis – čia. Antra dalis – čia. Trečia dalis – čia. Pardavinėdamas prastą butą niekad jų negirdavau. Paprasčiausiai apsimesdavau, kad man visai nusispjaut, pirks jį kas ar ne pirks. Ir klientai galiausiai neiškęsdavo mano abejingumo – arba patys norėdami save paguosti ir taip pateisinti blogą prekę pradėdavo girti butą (jeigu jie neturėdavo pinigų geresniam variantui), arba iš karto pasakydavo, kad jiems netinka.

Atostogų romano tęsinys. Pirma dalis – čia. Antra – čia. Naktį buvo audra. Ar bent jau kažkas panašaus į tai. Kliokė lietus, blaškėsi vėjas, jūra vaitojo kaip gimdantis virtuvinis kombainas – nuolat kažkas džeržgė, skambčiojo, plakė ir teškeno. Atrodė, kad viešbutis nutrūks nuo inkaro ir pasileis bangomis ieškoti gražiosios Elenos arba dar kokios nors būtybės, dėl kurios vyrai nuolat kraustosi iš galvos. Elena, be abejo, čia niekuo dėta. Homeras aprašė amžiną vyrų ginčą – kurio didesnis.

Atostogų romano tęsinys. Pirma dalis – čia. Kitą dieną nusprendžiau pasišlaistyti po salą. Pirmoje pasitaikiusioje sankryžoje stovėjo policininkas. Kad jis policininkas suprasti buvo galima tiktai iš to, jog jis stovėjo sankryžoje ir kartkartėmis keistai sumosuodavo rankomis. Jokių skiriamųjų atpažinimo ženklų jis nedėvėjo, išskyrus keistą, į Che Guevaros beretę panašų blyną ant galvos ir kailiu pamuštą lakūno striukę.

Atostogų romanas Dvi valandas pravaikščiojau Egėjo jūros vandenų skalaujamu salos krantu, ir neradau nė menkiausios sumautos vietos, kuri būtų be akmenų. Akmenys stambūs, kumščio dydžio, basam nueiti iki jūros velniškas išbandymas. Atrodai kaip klijų prisiuostęs pingvinas.

Gėris banalus ir tiesmukas, jis trokšta būti visų matomas ir atlygintas. Klasta įvairi, išradinga, chameleoniška, nenori būti lengvai atpažįstama ir įvertinama. Ji visuomet stipresnė, tačiau apsimeta esanti pažeidžiama. Apgauna patiklų gėrį, kuris mėgsta pozuoti objektyvams. Nugalėtojas su juokdario drabužiais. Asilas su popiežiaus kepure. Jie pakvietė mane į Teismo rūmus. Neva atsakyti į keletą klausimų, susijusių su kažkokiu įvykiu, kurio liudytoju neva buvau tapęs netiesiogiai.

Tiesą sakant, taip – opera miręs menas. Ir jau seniai. Ko gero, bene pusšimtis metų. Kita vertus, lotynų kalba taip pat mirusi, bet visi miesto (ir ne tiki miesto, visos respublikos, o gal net ir Europos ir t.t.) gydytojai išrašinėja receptus lotynų kalba ir mes su tais receptais, prikraigaliotais mirusios kalbos elementų, skubame į vaistines ir ligonines, o ten žmonės baltais chalatais, pažiūrėję į tas mirusias kraigalynes, paduoda spalvotų žirnelių, kurie mums išgelbsti gyvybę.

Paskalos – pats tikriausias skaitytojų masalas. Kadangi esu suinteresuotas būti skaitomas, taip pat turiu griebtis šio populiaraus jauko. Tiesa, anksčiau skleisdavau paskalas apie save, tačiau greitai man tai nusibodo. Be to, aš juk ne Michaelas Jacksonas ir net ne Jėzus Kristus, biografija tuščia kaip jaučio akis. Mano bičiulis Kobzonas visai nepanašus į tikrąjį Kobzoną. Kobzonas garsus rusų dainininkas, žmonės kalba, kad jis dar ir nemirtingas, nes panašus į zombį.

Jis gulėjo ant ką tik žalsvais šviežios žolės kuokštais pasipuošusios vejos, uodegą įmerkęs į skurdų pavasario darželį, kur ne kur mėlynuojantį iš miško persodintų  žibuoklių žiedais, jo daili balta galva buvo nenatūraliai persisukusi, tarsi jis ir gulėdamas mirties patale dar norėtų apsižvalgyti. Šalia stovėjo pensininkas Taranda, gyvenantis penktame aukšte, ir gniaužė rankose kažkokią skepetą: lyg nosinę, lyg neskalbtą kojinę. Pamažu ėmė rinktis kaimynai.

Lietuvos vaikams pastarasis mėnuo – kaip košmaro filmas. Virš jų, žiniasklaidos nuolat pakurstomas ir papildomas sklando Motinos Vaikažudės šešėlis su virve rankoje. Visi vaikai, nuo kūdikio iki aštuoniolikos metų, turi teisę įtarinėti savo motinas žudikiškais kėslais.

Kai protokolą surašęs policininkas Verbiejus pagaliau išėjo, ponia Emilija piktai dėbtelėjo į vyrą ir jau kelintą sykį pakartojo tą patį retorinį, priekaištą ir kaltinimą konstatuojantį klausimą: - Nejaugi manai, kad kas nors patikės kvaila pavogto dviračio istorija? Sutuoktinis Juozapas pastaruoju metu girtuokliavo. Dažniau nei anksčiau. O tas anksčiau buvo jau prieš porą metų, kai jis išėjo į pensiją.

Tarkime, jo pavardė Dunkelfišas. Tikra ar prasimanyta – neturi jokios reikšmės. Kaip ir galimybė manipuliuoti šios pavardės etnine, socialine, politine ar kitokia analitikams patogia priklausomybe. Jis užėjo į knygyną, nors tą dieną spaudė laikas, reikėjo suspėti dukrą po pamokų nuvežti pas okulistą, o pakeliui nupirkti maisto produktų, tačiau įpročio ar nenoro paklusti rutinai jėga jį nuvedė į šalia parduotuvės esantį knygyną.

„Mes išeiname iš namų ir iš karto susiduriame su menkyste, pasakė jis, menkyste ir begėdiškumu, veidmainiškumu ir piktumu. Mes teigiame, kad nėra melagingesnės, veidmainiškesnės ir piktesnės šalies nei ši, bet kai išvažiuojame ar bent pasižvalgome už šios šalies ribų, matome, kad ir ten viską užvaldę tik piktumas ir veidmainiškumas, melas ir niekšingumas.

Prekės ir pinigai (2) Prieš trisdešimtį metų ne tik elektra kainavo 4 kapeikas. Litras benzino taip pat kainavo 4 kapeikas. Žinoma, paprastam žmogui. Kiek litras benzino kainavo bažnyčiai, nežinoma. Gali būti, kad bažnyčiai benzino apskritai nereikėjo, nes Dievas anuomet buvo tradicionalistas ir važinėdavo vežimu pasikinkęs nuodėmingas sielas. Važiuoja, būdavo, Dievas per miestą su vežėčiom botagu pliaukščiodamas, o paskui jį išsirikiavę „Žiguliai“, kurie kainuodavo 5900 rub.

Prekės ir pinigai (I) Apytikriai prieš trisdešimt metų elektra (1 kv) normaliam žmogui kainavo 4 kapeikas, o bažnyčiai - 11 kapeikų. Kadangi anais tarybiniais laikais į bažnyčią vaikščiodavo tamsūs žmonės, jiems apšviesti tekdavo sunaudoti daugiau energijos. Elementari aritmetika.

Suskambėjo skambutis. Kamilė gulėjo kaip gulėjusi ir žiūrėjo tiesiai į lubas. Durų skambutis sučirškė dar keletą sykių, pratisai, veriamai. Nutilo. Po keleto akimirkų kažkur už sienos, sunku pasakyti, aukščiau ar žemiau, garsiai nušniokštė klozete nuleistas vanduo. Vandens buvimas taip arti Kamilę kiek išgąsdino. Tarsi ji tik dabar būtų suvokusi, kad daugiabučių buitis labai glaudžiai persipynusi su gyventojų būtimi.

Šią istoriją man papasakojo žmogus, su kuriuo retkarčiais susitinkame Senamiestyje ir išgeriam kavos. Pernai rudenį jis lankėsi Kalifornijoje, kažkokiame nedideliame miestelyje netoli Los Andželo. Neprisimenu to miesto pavadinimo, bet galiu prisiekti, kad jis keletą sykių minėjo Mohavio dykumą. O gal Mirties slėnį? Kad ir kaip būtų, tai neturi didelės reikšmės. Anot jo, buvo velniškai karšta. To užtenka.

Fantastinis satyrinis politinis trileris Štai kokias prognozes, tiksliau, jeigu jau laikysimės krypties „kalbėkim lietuviškai“- štai kokius pramatymus išgirdome apsilankę pas etatinį ateities pranašautoją Palmyrą Nostragramą.

Norėdamas nutraukti samsaros grandines, žmogus turėtų sudeginti šiuos du: mintis apie malonumus ir troškimus auginančius veiksmus. Šankara, Atskirties verčiausias perlas (Vertė Audrius Beinorius)   Mano vaikystės bičiulis Griška Goldbliumas į Pažadėtąją žemę išvyko seniai, būdamas gal tik kokių dešimties. Susikrovė daiktus į keletą lagaminų ir iškeliavo. Žinoma, ne vienas, kartu su tėvais.