• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Atostogų romano tęsinys. Pirma dalis – čia. Antra – čia.

Naktį buvo audra. Ar bent jau kažkas panašaus į tai. Kliokė lietus, blaškėsi vėjas, jūra vaitojo kaip gimdantis virtuvinis kombainas – nuolat kažkas džeržgė, skambčiojo, plakė ir teškeno.

REKLAMA
REKLAMA

Atrodė, kad viešbutis nutrūks nuo inkaro ir pasileis bangomis ieškoti gražiosios Elenos arba dar kokios nors būtybės, dėl kurios vyrai nuolat kraustosi iš galvos. Elena, be abejo, čia niekuo dėta. Homeras aprašė amžiną vyrų ginčą – kurio didesnis. Įdomu, Homeras iš pakrantės – ano Homero giminaitis? Juk panašus, labai panašus. Kita vertus, gali būti, kad visa tai man prisisapnavo. Nubudau vėlai, su apmaudu supratau, kad pusryčius pramiegojau. Ne dėl maisto. Valgyti visai nenorėjau. Būčiau paklausinėjęs rašytoją iš Kopenhagos, ką jis vakar veikė vakare. Ką aš veikiau vakar vakare, prisiminiau taip pat miglotai. Man regis, atostogų metu žmogus tai ir turi daryti – neprisiminti, ką veikė vakar vakare, nes jis paprastai nė velnio neveikia. Arba jeigu veikia, tai šlaistosi su fotoaparatu ir pleškina senienas, į kurias grįžęs namo tingės net pažiūrėti, nesiliaudamas ėda visokius vietinės „virtuvės“ delikatesus, o paskui vakare prisilaka kokios nors etnografinės bjaurasties, vadinamos tonizuojančiu gėrimu, ir iš ryto vemia šachmatų figūromis.

REKLAMA

Atsikėliau, žvilgtelėjau pro langą – jūra, saulė, akmenys. Tarsi niekas ir nepasikeitę – tos pačios šiukšlės. Tik galbūt vėjo perneštos į kitą vietą. Aš tikrai ne iš tų, kurie kabinėtųsi prie graikų dėl jų nešvaros.

Pažįstami man dažnai priekaištauja. Sako, aš esu nesavikritiškas. Kokia kvailystė. Pirma, aš nesu kritikas. Antra - kodėl turėčiau kritikuoti save. Juk tai mazochizmas. Arba dar blogiau. Ekshibicionizmas. Noras, kad viskas būtų suprantama atvirkščiai. Kuo žmogus labiau savikritiškas, tuo jis geresnės nuomonės apie save. Kritikuoja save, o viduje net laižosi iš pasitenkinimo, koks jis puikus. Plaka bjauriausiais kaltinimais, o tik ir laukia, kad būtų už tai pagirtas, kad jo sau mestos nuodėmės būtų atšauktos pačiu aukščiausiu lygiu – ligi pat dangaus kanceliarijos. Tokių jėzuitiškų snukių dabar gali sutikti ant kiekvieno kampo.

REKLAMA
REKLAMA

Iš savikritikos atsiranda religija ir menas, kritikuojant kitus – politika ir ekonomika. Man neįdomi ir viena, ir kita pusė. Menininkai ir religininkai be galo myli save, politikai ir ekonomistai irgi žiauriai myli save, bet dar žiauriau myli pinigus.

Kokiai grupei priklausai tu, klausdavo mano bičiulis trenktasis filosofas. Plūduriuojančiųjų paviršiuje, atsakydavau jam. Ypač tai gerai supratau, pirmą sykį įlindęs į sūrų Egėjo vandenį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jis mane šiek tiek niekindavo, kad aš nemėgstu dalyvauti politiniame šalies gyvenime. Kad man nerūpi visuomeniniai procesai. O, šventas naivume. Pats nuolat kūrė įvairias teorijas, kaip būtų galima patobulinti politikų kontrolę, nes anot jo, dabar egzistuojančios valdymo ir rinkimų formos palankios tiktai korupcijai ir makiavelizmui.

Drybsodamas lovoje, Egėjo jūros pakrantėje, niūriame viešbučio kambarėlyje su smirdinčia dušo kabina ir įtartinai pilkais rankšluosčiais, prisiminiau paskutinę jo teoriją apie politiką ir apsinuoginimą.

REKLAMA

Anot jo, lytiniai santykiai – žmogaus orumą žeminantis reiškinys. Štai eina žmogus, vilki puikų plonos vilnos kostiumą, spalvotą, prie marškinių priderintą kaklaraištį, veidas ramus ir pasitikintis, tinkantis reklaminiams rinkimų plakatams ir kačių ėdalo reklamai, akys į pasaulį žvelgia pro elegantiškų akinukų stiklus. Protingos ir skvarbios akys! Tokias gali ant kiekvienų ginekologo durų kabinti.

REKLAMA

Ir štai jis grįžta namo, jį pasitinka moteris – ji gundanti, ji velniškai išsiilgusi savo vyro (kas ten žino, gal apskritai vyro?) kūno. Žmogus nusirengia kostiumą, pasirodo, kad po puikiomis drabužių linijomis slypi ne toks jau ir tobulas kūnas – tai šen tai ten paglebimai, riebalų bangelės, smulkios kraujosruvos ir panašiai. Kojos apžėlusios šeriais, ant krūtinės keletas pradedančių žilti gyvaplaukių – vyrui jau toli gražu ne dvidešimt penkeri. Jis užsiropščia ant moters ir... Ir pažiūrėkime, kaip atrodo dabar jo protingos, skvarbiosios akys – jose tuštuma, bukas geismas, bjaurus spindesys, o baltymai net pagelsvėję nuo išsiskyrusio testosterono. Tokių akių negali net Terminatoriui pasiūlyti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O kaip atrodo nuogas ir po moters kūną ropinėjantis politikas arba bankininkas? Jų rankose valdžia, galia ir visa kita, o štai jis nuogas – pavyzdžiui, sakydavo mano filosofas, Bushas, visiškai nuogas, juokingai besikilnojančiu užpakaliu! Arba caras Putinas, visiškai nuogas stovi priešais tūkstantinę minią ir grasina amerikiečiams raketa. O jo paties raketa tuo metu visai mažytė, susitraukusi, netgi nelaiminga. Visi tai mato, aptarinėja, kikena į kumštį. Ir politinė grėsmė virsta moraliniu sutrikimu, tampa juokinga, visa politinė pompastika, visos tos povų ir gaidžių manieros – jos virsta švelniais ir droviais savo žmogiškumo, trapumo išgyvenimais.

REKLAMA

Mėgindavau įsivaizduoti mūsų politikus nuogus diskutuojančius televizijoje ir man iš siaubo šiaušdavosi plaukai. Juk žmonės paprasčiausiai visai nebegirdėtų ką jie kalba! Kita vertus, ar dar kas nors girdi? Tiksliau pasakius, ar jie dar ką nors kalba? Toks įspūdis, kad jie skleidžia kažkokį ūžimą, kuris žmonės primena labai įprastą, buitinį triukšmą – tokį, koks sklinda iš tualeto: lyg nuleidimo bakelis teka, lyg skalbimo mažina zyzia.

REKLAMA

Mano bičiulis trenktasis filosofas akivaizdžiai turėjo per mažai ryšių su realybe. Ar bent jau pervertino šiuolaikinės visuomenės drovumo resursus. Jo nuomonė, kad nuogas žmogus prieš minią jausis kur kas santūresnis ir žmogiškesnis, nuoširdesnis, buvo akivaizdžiai iš devynioliktojo amžiaus. Juk dabar pilna tokių tipų, kurie tik ir laukia, kad jiems kas leistų kelnes nusimauti: nesvarbu, ar tai būtų varžybos, ar koncertas, ar televizija. Ir jeigu politikams būtų privalu apsinuoginti prieš rinkėjus, mūsų valdžia būtų vien ekshibicionistai, nudistai ir pederastai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mano bičiulis filosofas labai supyko dėl tokio mano skepticizmo, mes išsiskyrėme ir daugiau nebepasimatėme. Po poros dienų jį rado išsitaškiusį smegenis milžinišku pistoletu, kurį paskolino kaimynas Grišajevas, buvęs karininkas, o dabar prasigėręs debilas su baltarusių milicininko kelnėmis. Esą, trenktasis filosofas paprašęs ginklo moksliniams tikslams. Norįs patyrinėti vieną svarbiausių prievartos mechanizmų. Grišajevas išpūtęs akis aiškino, kad buvęs visiškai blaivas, todėl noras patyrinėti ginklą moksliškai jį visiškai įtikino.

REKLAMA

Tiesą sakant, kodėl mano bičiulis filosofas vadino save filosofu aš net nežinau. Jis dėstė filosofijos istoriją, nebuvo sukūręs nė vienos nors šiek tiek į filosofiją panašios teorijos, dienų dienas žiūrėjo televiziją, skaitė laikraščius ir gėrė degtinę.

Vis dėlto (kadangi vienaip ar kitaip aš vis dėlto jaučiu atsargią kaltę dėl jo pasirinkimo apleisti šį pasaulį) mano atpasakota jo teorija yra gerokai nutolusi nuo originalo. Tačiau taip atsitiko visose religijose: tai, ką papasakojo Dievas (pavyzdžiui, Mozė su savo akmeninėm špargalkom) žmonės, perpasakodami vieni kitiems, sukarikatūrino iškraipė ir apvertė viską aukštyn kojom.

REKLAMA

Joks susikalbėjimas šiame pasaulyje paprasčiausiai neįmanomas.

Ir argumentai, kad viską (pavyzdžiui, nuogumą) reikia suprasti tik metaforiškai, metonimiškai ir dar velniai žino kaip onomatopėjiškai man tokiais atvejais kelia tik maudulį paausyje. Politikai neturi jokių perkeltinių prasmių. Vienintelė jų prasmė – viešas parazitavimas ir manipuliavimas.

REKLAMA
REKLAMA

Kartais labai stipriai gali pajusti kontrastą tarp tų minčių, kurios tave kankina ir aplinkos, kurioje jos atsirado, ir šis kontrastas tave staiga suglumina, sutrikdo, o retsykiais net sugėdina.

Užsiėmęs svarbiomis mintimis nepastebėjau, kad kambaryje esu ne vienas. Netoli durų stovėjo moteris ir žiūrėjo į mane, gulintį skersai lovos kaip tik su tuo kostiumu, kurį žmogui pasiuvo pirmasis pasaulio keramikas.

Moteris vilkėjo viešbučio tarnybos drabužiais. Tai buvo kambarinė, albanė arba rusė, bet ji nieko man nepasakė, nes už jos nugaros stovėjęs Homeras, tas pats valkata iš paplūdimio, kiek stumtelėjo ją ranka į šalį ir žengęs keletą žingsnių manęs link, pasakė:

- Man reikia tavo paslaugos, Odisėjau.

Nežinau kodėl, bet nuojauta, nuvingiavusi man nuo viršugalvio iki uodegikaulio, buvo nemaloni. Paprastai tokiais prašymais prasideda komplikacijos.

- Ką gi, - atsakiau, prisidengdamas savo vulgariųjų instinktų įrenginius antklode. – Padėti aš nemėgstu, bet išklausyti galiu.

Bus daugiau

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų