• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Iki

Tarkime, jo pavardė Dunkelfišas. Tikra ar prasimanyta – neturi jokios reikšmės. Kaip ir galimybė manipuliuoti šios pavardės etnine, socialine, politine ar kitokia analitikams patogia priklausomybe.

REKLAMA
REKLAMA

Jis užėjo į knygyną, nors tą dieną spaudė laikas, reikėjo suspėti dukrą po pamokų nuvežti pas okulistą, o pakeliui nupirkti maisto produktų, tačiau įpročio ar nenoro paklusti rutinai jėga jį nuvedė į šalia parduotuvės esantį knygyną. Metų laikas, tarkime, ankstyvas pavasaris: kalvų viršūnės agresyviai čeksėjo žaliais, pro tamsėjančio sniego žaizdas išlindusiais žandikauliais, keliai taškėsi purvinu vandeniu, o dangus priminė romantišką teplionę – buvo drumzlinas ir seilėtas.

REKLAMA

Dunkelfišui patikdavo be jokio tikslo užsukti į knygyną ir  liesti naujas knygas. Smagumas jį apimdavo jau nuo tvarkingai krūvelėmis sukrautų nugarėlių ar lygių, nespėjusių apdulkėti paviršių. Daug, daug švarių paviršių. Kokia palaima atsiversti, išgirsti traškančius leidinio sąnarius, perskaityti pirmą puslapį, paskui kurią nors vietą iš vidurio, įtraukti į plaučius naujumo kvapo, kvapo, kuris žada būsimą malonumą, intelektualinę ir emocinę avantiūrą.

REKLAMA
REKLAMA

Nieko taip ir neišsirinkęs (jis dažniausiai nieko neišsirinkdavo, bet per dešimtį minučių spėdavo pavartyti keliolika naujutėlaičių knygų ir jausdavosi taip, tarsi būtų nuveikęs kažką svarbaus) Dunkelfišas perėjo galerija į koridorių, kuris vedė maisto prekių parduotuvės link. Žengė keletą žingsnių ir vėl sustojo: neatsispyrė pagundai užsukti į arbatos parduotuvėlę, greičiau nišą, kimšte prikimštą arbatžolių ir svaiginančių kvapų. Dunkelfišas pardavėjai, jaunai mergaitei rožiniu megztuku leidus, savo tvirtais plaukuotais keturiasdešimtmečio vyro pirštais kilnojo stiklinių indų dangčius ir su pasitenkinimu uodė cinamono, kardamonų, džiovintų spanguolių, mėtų, apelsinų, citrinų žievelių kvapus, aviečių, braškių, raudonųjų serbentų uogų aromatus. Jis įtraukė pilnus plaučius net ir matės kvapo, kuris jam nuolat atsiduodavo nugaišusio meksikietiško asilo prakaitu. Kodėl meksikietiško, negalėtų pasakyti. Matyt, kokia nors tolima asociacija, atklydusi iš kadaise matyto kino filmo, vesterno, klaidžiojusi po pasąmonę, kol galiausiai įgavusi savarankišką pavidalą ir išnyranti į būties šviesą tiktai kartu su specifiniu matės kvapu. O gal perskaitė kokioje nors knygoje, kaip, pavyzdžiui, ir šiandien knygyne. Uosdamas svaiginančius kvapus Dunkelfišas prisiminė malonų, vos vos juslių paviršiumi nuribuliavusį erotinį susijaudinimą, kai, vienoje iš knygų aptikęs erotinės scenos aprašymą, perskaitė jį greitosiomis, paskui užvertė knygą ir pamėgino jį pratęsti mintyse.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dunkelfišas sumokėjo kreditine kortele, maisto produktus susidėjo į polietileninį maišelį, ant kurio puikavosi žalias parduotuvės logotipas „Iki“ ir pasuko į stovėjimo aikštelę prie automobilio.

Iš pradžių jis nesuprato, ką reiškia kompozicija, kurią sudarė du tamsiais uniforminiais drabužiais apsirengę vyrai ir vienas prie jų kojų gulintis kūnas. Dunkelfišas pamanė, kad tai policininkai svarsto, ką daryti su iki sąmonės netekimo prisisprogusiu piliečiu. Žvilgtelėjo į laikrodį – velnias, reikia spausti, kad spėtų paimti dukrą. Ji, kaip ir dera pradedančiai formuotis moteriai, negali pakęsti vėlavimo, nors pati vėluoti mėgsta visur, visada, kartais atrodo, jog tyčia. Žinoma, kad atkreiptų dėmesį į savo paaugliškas mergaitiškas kančias, kurios tokiems stuobriams kaip jis,tėvas, negali būti suvokiamos.

REKLAMA

Tačiau dar sykį metęs žvilgsnį, Dunkelfišas sustojo. Ne, du uniformuoti vyrai buvo ne policininkai, o, ko gero, parduotuvės ar netoliese esančio banko filialo apsauginiai. Ir žmogaus, gulinčio prie jų kojų pozoje buvo kažkas, kas atrodė keista, neįprasta, nekasdieniška: viena kelnių klešnė atsismaukusi, apnuoginusi blyškią, ploną blauzdą, apaugusią retais rusvais plaukeliais ir išvagotą melsvų gyslelių, bei kartkartėmis pasitaikančių kraujosruvų. Kairioji ranka gulėjo bejėgiškai atgniaužtu delnu vyrui prie šono, kitos rankos Dunkelfišas nematė, nes ją užstojo paties vyro kūnas. Apsauginiai kilnojo sau prie burnų radijo ryšio priemones, matyt, su kažkuo norėjo susisiekti ar laukė patvirtinimo. Ir tik tada, kai šalia Dunkelfišo sustojusi pagyvenusi moteris garsiai aiktelėjo, jis suprato, kuo labiausiai jį trikdė gulinčio žmogaus vaizdas: vyrui ant galvos buvo užmautas polietileninis maišelis su užrašu „Iki“.

REKLAMA

Automobilio salone skambėjo iš radijo imtuvo sklindanti muzika, šalia sėdinti dukra jau du sykius be jokių užuolankų priminė, kad ji „net dešimt prakeiktų minučių“ turėjo stovėti „prie tos prakeiktos tvoros“ ir šnekučiuotis su „ta prakeikta mokytoja, kuriai auga Dali ūsai“, o Dunkelfišas vairavo automobilį, stengdamasis išvengti po žiemos keliuose atsivėrusių duobių ir galvojo: kuo gi jį labiausiai sutrikdė prie parduotuvės matytas vaizdas, kad jis negali jo užmiršti iki šiol. Ir negali jo užmiršti ne kaip kažko įdomaus, betkaip vaizdinio, kuris kelia nemalonius lyg kaltės, lyg kartėlio išgyvenimus. Simbolika? Parduotuvės logotipas ant maišelio, kurį apsauginiai užmovė mirusiam žmogui ant galvos? Gana banalu. Žinoma, šiurkštu, bet vis tiek – labai jau vienprasmiška. Jaunystėje jis mėgdavo cituoti W. Faulknerį, sakiusį, kad gyvenimas tėra pasiruošimas ilgai gulėti kapuose, bet dabar ši mintis jam nebeatrodė taip sąmojinga ir paradoksalu. Apnuoginta pagyvenusio žmogaus koja, plaštaka be pirštinės, gulinti ant pažliugusio sniego? Galbūt, nes nuo tokio vaizdo nukrečia šaltis. Net ir suprasdamas, kad miręs žmogus nieko nebejaučia, norom nenorom pamėgini įlįsti į jo kailį – ir nukrečia drebulys. Aukštas, aštrus, nuo neįžvelgiamų viršūnių krentantis šiurpas. O gal vis dėlto tas maišelis, su kuriuo gulintysis atrodo kaip mirtininkas iš televizijos nuolat rodomų reportažų, kuriuose teroristai vykdo ar tik grasina įvykdyti egzekucijas įkaitams? Bet juk jis jau buvo miręs, miręs keletą minučių, kai jam ant galvos užmovė tą prakeiktą maišelį su užrašu „Iki“. Gali būti, kad maišelį vyras atsinešė kišenėje, ketino pirkti duonos ar vyno ir nė neįtarė, kad jis taps jo įkapėmis...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Iki! - staiga išgirdo skardų, kiek prikimusį nuo demonstruoto pūtimosi, bet jau švelnėjantį dukros balsą Dunkelfišas, krūptelėjo, tačiau nieko neatsakė. Kažkodėl liežuvis neapsivertė ką nors sakyti. Salonas buvo sklidinas dukters plaukų kvapo, sumišusio su pavasario, su gyvybės, jauno vėjo kvapais ir į šį mišinį įpinti dar ką nors, tiksliau, kokį nors svetimkūnį, paprasčiausiai nesinorėjo. Žodis „iki‘ būtų nuskambėjęs kaip tik taip – kaip svetimas, atšiaurus, lyg pirmą sykį taip sunkiai išgirstas nesuprantamos ir kartu neišvengiamos kalbos žodis.

Jis apskritai nebenorėjo su kuo nors kalbėti. Atsilošė atgal, atsuko garsiau radijo imtuvą, nukreipė žemyn galinio vaizdo veidrodėlį ir ilgai žiūrėjo į maisto produktų prikrautą parduotuvės maišelį, kuris gulėjo ant galinės automobilio sėdynės pasviręs į šoną tarsi žmogus, netikėtai krėsle ištiktas miego ar negalios. Žiūrėjo į jį blausiu, tuščiu žvilgsniu ir jautė, kad kuo toliau, tuo labiau jam trūksta oro.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų