Sigitas Parulskis

Tikroji šviesa yra Dievas (Allah); visais kitais atvejais žodis „šviesa“ vartojamas tik metaforiškai ir neturi realios [dieviškosios] reikšmės. Abu Hamidas Al-Ghazali Mes nuplėšėme nuo tavęs Uždangą, ir tavo rega šiandien – neregint geležis. Koranas, XXII, 50 Jis įėjo, tas vyras didelėmis, sielvarto persmelktomis akimis, galima sakyti, net neįėjo, o įsklendė kaip pikta menantis šešėlis, ir tuojau pat ėmė nesustodamas kalbėti.

Likus valandai iki pusiaudienio viskas buvo parengta: ginklas patikimai pritvirtintas, automatinis paleidimo mechanizmas nustatytas lygiai dvyliktą valandą. Kodėl jis tai daro, savęs jau nebeklausė. Kaip ir įpratęs, paprasčiausiai darė tai, ką geriausiai moka. Žinoma, anksčiau manė, kad tai kaip nors susiję su tikrojo transcendentinio provaizdžio ilgesiu, dieviškojo archetipo ieškojimu savo paties sielos miglose. Ilgainiui šis ilgesys išblėso, o ieškojimo aistra virto kasdienybės rutina.

XX amžiuje žmonės taip pat švęsdavo šventes. Beveik visų švenčių tikslas būdavo, kas pirmas nukris po stalu.VestuvėsPavyzdžiui, kolūkiečiai taip švęsdavo savo vaikų vestuves: pasikviesdavo tris šimtus žmonių (nes kaimynas, tekindamas savo dukterį, buvo pasikvietęs 250 žmonių), susodindavo tuos žmones prie ilgų stalų ant neobliuotų suolų (kad rakščių į minkštąsias prilįstų) ir liepdavo dainuoti. Svečiai neturėdavo muzikinės klausos, todėl sėdėdavo ir tylėdami spoksodavo vieni į kitus.

Prisiminimai šiaip sau   XX amžiuje prisiminimai buvo populiarus žanras, kadangi, anot lietuvių liaudies patarlės, prisiminimais gyventi sveika. Dar būdavo mėgstama sakyti, kad žmogus gyvas, kiek save prisimena. O kai neprisimena, tai negyvas.   Kadangi XX amžiuje buvo gyveno komunistai, saugumiečiai ir įvairūs kiaulės, tai jie nenorėdavo savęs prisiminti, todėl nuo Sąjūdžio laikų šalia mūsų nuolat šlaistydavosi lavonai.

Teodoras iš tėvų sodybos išvažiavo blogos nuotaikos. Pastaruoju metu tai kartodavosi kiekvieną sykį, kai jis aplankydavo savo į aštuntą dešimtį įkopusius gimdytojus: pro galinio vaizdo veidrodėlį stebėdamas, kaip tolsta ir mažėja dvi rankomis mosuojančios figūros alyvų krūmų ir kreivašakių klevų fone, Teodoras visuomet pajusdavo baisų, tiesiog kankinamą skausmą krūtinėje ir kartų gumulą gerklėje.

Adomas nubudo apimtas nenusakomo malonumo. Po daugelio metų jį ištiko tokia galinga ir gausi savaiminė ejakuliacija, kad žvilgtelėjęs į šalia ramiai alsuojančios žmonos veidą jis net pajuto lengvą gėdos smigtelėjimą į paširdes. Gėdos jausmą sukėlė ne pats sėklos išsiveržimas, bet jį išprovokavęs sapnas. Tarsi pajutusi pavojų, akis staigiai atmerkė ir žmona.

Šis juokingas, nors gal labiau keistas negu juokingas nutikimas atsitiko prieš keliolika metų. Buvau įsigijęs pirmąjį automobilį: seną, reikalaujantį kantrybės ir gailestingumo, o aš buvau kaip tik šių ypatybių priešingybė – jaunas ir nekantrus, plėšomas aistrų ir ydų.