Šis juokingas, nors gal labiau keistas negu juokingas nutikimas atsitiko prieš keliolika metų. Buvau įsigijęs pirmąjį automobilį: seną, reikalaujantį kantrybės ir gailestingumo, o aš buvau kaip tik šių ypatybių priešingybė – jaunas ir nekantrus, plėšomas aistrų ir ydų.
Važiavau per kažkokius miškų masyvus, tik intuityviai spėliodamas kelionės kryptį ir tikslą, ir staiga, nemaloniai atrodančioje, alksniais ir tankiomis eglutėmis apaugusioje dauboje mano vidaus degimo variklį apleido dieviškoji kibirkštis. Teko eiti pagalbos.
Išsikrapštęs iš kemsynų pamačiau akim neaprėpiamą lauką, lauke augo vienintelė obelis, o po obelim sėdėjo senis: žilas, raukšlėtas, oda sudžiūvusi kaip rudens žolė. Buvo matyti, kad čia anksčiau stovėta gyvenimo – tamsios dėmės namo ir kitų pastatų vietose, tarsi jie būtų panirę po žeme ir dabar matytųsi tik blankūs jų kontūrai.
Paklausiau, kur galėčiau tikėtis pagalbos. Senis nepasukdamas galvos pasakė, kad ką nors sugalvosiąs, bet prieš tai aš turįs pasikalbėti su juo, nes čia retai kas teužklysta. Gerai, sakau, bet, žinoma, tik iš gailesčio, ir dar dėl to, kad nuo jo, kitaip nei nuo kitų senų žmonių, nedvokė šlapimu, vaistais ir išmatomis.
Ir tada jis man papasakojo istoriją apie vieną žmogų.
Tas žmogus dar nebuvo nei labai senas, nei labai jaunas, bet jo vardo jau niekas nebežinojo, visi vadindavo Titvai. Pravardė atsirado iš jo mėgstamo, švelniai tariamo priežodžio „titvai“. Jis buvo tarsi atsiskyrėlis, beveik visą laiką sėdėdavo po obelimi ir žiūrėdavo į tolį. Bet kai sutikdavo žmogų, mielai su juo kalbėdavosi ir vaišindavo.
Sodyba buvo labai nuošali, retai kas užklysdavo, o jeigu kas ir keliaudavo pro šalį, nuolat matydavo jį sėdintį po obelim.
Titvai gyvenimas buvo sunkus, tačiau senis nesiskųsdavo ir sakydavo, kad visiems nelengva.
Kadaise Titvai turėjo žmoną ir du vaikus: sūnų ir dukrą. Sūnus gimė Dauno ligos perkreiptu veidu, o jaunesnėlė dukra atvirkščiai – buvo tikra gražuolė, svajojo apie svaiginančią karjerą dideliuose miestuose. Ji dar nebuvo baigusi mokyklos, kai motina metė tėvą ir išvažiavo su pieninės direktoriumi gyventi į kitą miestą, bet po metų staiga susirgo neišgydoma liga ir numirė.
Kai dukra išvažiavo į sostinę mokytis, tėvui žmonės patarė sūnų atiduoti į silpnapročių prieglaudą, nes jis dirbdavo nuo aušros iki sutemos ir jam sunku buvo jį prižiūrėti. Bet vyras labai mylėjo savo sūnų ir norėjo, kad jis būtų šalia. Tačiau vieną dieną, kai Titvai buvo darbe, namas suliepsnojo ir neįgalus sūnus žuvo. Kas atsitiko, niekas nežinojo. Paskui paaiškėjo, kad namą padegė du paaugliai. Žaidė ir padegė. Titvai gedėjo savo sūnaus, bet nereikalavo iš piktavalių atlygio, teisme pasakė, kad kiekvienam savas kryžius, ir romiai šypsojosi.
Žmonės baisėjosi tokiu jo abejingumu ir sakė, kad jam pasimaišė protas.
Dukra ištekėjo, bet, regis, nesėkmingai, ėmė girtauti, prarado gerą darbą, šeimą, vėliau įniko į narkotikus, kol pagaliau ją rado pasikorusią kažkokiame prišnerkštame bendrabutyje. Vaikų ji neturėjo, o jei ir turėjo, vargu ar pati apie juos ką nors žinojo.
O Titvai visą tą laiką dirbo, nors uždirbdavo grašius ir, tai labiausiai piktino apylinkės žmones, nuolat šypsojosi. Jis ir dukters laidotuvėse elgėsi taip, tarsi ne vaiką kištų po velėna, o sodinuką sodintų pavasarį.
Žmonės jau neabejojo, kad jis išprotėjęs – nieko niekad nesipasakoja nei apie žmoną, nei apie vaikus, nesiskundžia, kalba tiktai apie sėklas, dirvožemį, medelius ar orą, gyveno pirtelėje pasišviesdama žvake, kol akys matė, skaitydavo knygas, kai nuseno, sėdėdavo po obelim ir žiūrėdavo šypsodamasis į tolumas.
Kadangi bažnyčioje nesilankydavo ir nenešiodavo paskalų, žmonės jį laikė savaime suprantamu, bet bendruomenei visiškai nenaudingu, net nereikalingu reiškiniu. Todėl kai jį vieną dieną rado numirusį, niekas negalėjo prisiminti, kada paskutinį sykį jį matė gyvą.
Rado jį pasiklydusi paštininkė, kuri vėliau labai stebėjosi, kad niekaip negalinti suprasti, kaip išklydusi iš jai įprasto kelio ir atsidūrusi senio žemėje.
Senis sėdėjo prie stalo, apšviestas saulės, mat dalis pirtelės stogo buvo įlūžusi, ir saulei pasisukus iš pietų pusės, į pirtelės vidų krisdavo šviesa, nušviečianti plūktinę aslą, sukiužusį medinį stalelį, prie kurio, taikiai sudėjęs rankas ant iš keleto velėnų sukrauto sosto šypsodamasis sėdėjo Titvai, o jam tarp lūpų buvo matyti styranti plona medžio šakelė su žaliu lapeliu. Kūnas buvo toks sudžiūvęs, kad sunkiai kas galėjo pasakyti, kiek laiko senis čia numiręs taip prasėdėjo: mėnesį, metus ar dar daugiau. Kai žmonės norėjo jį perkelti į seniūnijos nupirktą pigų karstą, iš karto to padaryti nepavyko. Senis sėdėjo ant velėnos kaip prikaltas. Pasirodo, jis iš tiesų buvo tam tikra prasme prikaltas: Titvai kūną kiaurai peraugo medelis ir žmogus buvo medžio pervertas kaip iešmo.
Senis baigė pasakoti savo keistą istoriją, nė nepažvelgęs į mane pasakė „O dabar eik“ ir toliau tylėdamas žiūrėjo į tolį, į erdvią tuštumą, sklidiną sunkiai nusakomos pilnatvės.
Tik dabar pastebėjau, kad visą laiką, net ir pasakodamas, senis iš burnos neišleido smulkios jauno medelio šakelės su vieninteliu žaliu lapeliu.
Grįžau prie automobilio ir variklis užsivedė po pirmojo mėginimo. Dabar jau negalėčiau tiksliai pasakyti, kokia tai buvo vieta, kur ji yra ir apskritai – ar yra. Ir tą kvailą istoriją apie medį jau sunkiai atsimenu. Tada, išvažiavęs į greitkelį, net prunkštelėjau – kažkodėl labai juokingas man pasirodė žmogaus su medžiu, atsiprašant, užpakalyje vaizdinys. Bet galiausiai atmintyje išliko ne pati istorija, – aš ją, tiesą sakant, miglotai ir atsimenu, – o kažkas šalia jos, nelyg kažkokia ją gaubusi aura: neįtikėtinai aukštos šviesos, bedugnės erdvės pojūtis, – toks intensyvus, kad jeigu jis mus kartais ir ištinka, tai tik sapnuose ar paskutinę akimirką.
