Teodoras iš tėvų sodybos išvažiavo blogos nuotaikos. Pastaruoju metu tai kartodavosi kiekvieną sykį, kai jis aplankydavo savo į aštuntą dešimtį įkopusius gimdytojus: pro galinio vaizdo veidrodėlį stebėdamas, kaip tolsta ir mažėja dvi rankomis mosuojančios figūros alyvų krūmų ir kreivašakių klevų fone, Teodoras visuomet pajusdavo baisų, tiesiog kankinamą skausmą krūtinėje ir kartų gumulą gerklėje. Sunku jį būtų pavadinti sentimentaliu, tačiau kuo toliau, tuo labiau jis, matydamas savo tėvų neišvengiamą silpnėjimą ir žengimą anapus, jautė nenumaldomą kaltės jausmą, ir tai buvo kančia.
Lengviau būdavo, kai užsimiršdavo dirbdamas: tekdavo daug keliauti, užsakinėti prekes įvairiuose Europos kraštuose, nakvodavo viešbučiuose, matydavo taikiai ir gražiai senstančius buržua, kurių šviesūs, putlūs skruostai tarsi užlygindavo atmintyje įsirėžusias baisias kaip ašmenų kirčiai jo tėvų raukšles. Bet kai grįždavo iš kelionių, apsilankydavo sodyboje, pamatydavo iš tolo styrantį gandralizdį senoje pušyje, krūtinę vėl užguldavo aitri, tolydžio auganti neviltis.
Sykį jis mėgino apie tai pasikalbėti su žmona, kurios tėvai jau buvo mirę prieš gerą dešimtmetį, tačiau žmona jo visiškai nesuprato, tiktai nuostabos išplėstose jos akyse šmėstelėjo kone pasibjaurėjimo šešėlis:
– Tu norėtum, kad ir tavo tėvai būtų mirę?! – ji dar sykį pakartojo jo žodžius tokia nemalonia intonacija, kad Teodoras tik mostelėjo ranka, sumurmėjo „ne ne, ką tu“ ir nuėjo į darbo kambarį.
Žinoma, jis nenorėjo tėvų mirties, tačiau kančia, kuri vis stiprėjo galvojant apie neišvengiamą jų išėjimą, dažnai darydavosi sunkiai pakeliama. Ir tada jį aplankė keista, bet, kaip pasirodė Teodoras, ganėtinai išganinga mintis, kad jeigu tėvai jau būtų mirę, jam būtų kur kas lengviau. Tai yra gedėti ir ilgėtis jam atrodė kur kas lengviau nei laukti neišvengiamos nelaimės. Laukti, kada tai atsitiks. Vienintelio dalyko, dėl kurio negali suklysti, kurio negali pakeisti. Paprasčiausiai nuskambės telefono skambutis ir kuris nors iš tėvų praneš, kad tai įvyko, vieno iš jų jau nebėra. Galbūt laukimas nebūtų toks sunkus, jeigu jis nebūtų toks asmeniškas, tarsi tyčinis, laukimas tarsi koks hobis, aistra, įnikimas. Jis taip bijojo tėvų mirties, kad net laukė jos.
Kai išdėstė šią savo teoriją žmonai, ji išvadino jį beširdžiu ciniku, prisiminusi savo tėvus, išspaudė ašarą ir pokalbis baigėsi nė neprasidėjęs.
Todėl Teodorui teko kankintis vienam. Kuo toliau, tuo labiau jis ėmė suvokti, kad tėvai jam tarsi paskutinė užtvara, skirianti, tiksliau, užstojanti jį nuo jo paties mirties. Niekad neįvardijo to garsiai, lyg ir nujautė, bet niekaip negalėjo sau pačiam prisipažinti, jog siaubas, kylantis galvojant apie tėvų mirtį, visų pirma yra jo asmeninė mirties baimė. Ir kai tik tėvai numirs, jis liks su savo baime visiškai vienas. Su baime, kurios išgyventi nenorėjo ir kurią patirti jį be galo traukė.
Kai išvažiavo į plentą, po galvą ėmė blaškytis dar viena įkyri mintis. Jis prisiminė, kaip motina atsiklaupusi darže rovė jam šviežių daržovių, o paskui atnešusi prie automobilio ištiesė jas abiem rankom, tarsi tai būtų ne paprasti ridikėliai, o šventieji rankraščių ritinėliai iš Kumrano, ir Teodoro sąmonę iš karto pervėrė skausmingas dūris: matydamas žemėtus motinos pirštus, jis iš karto pagalvojo, kad štai taip, jau jo akyse, ji pamažu virsta žeme. Mintis apie žemę ir joje kirbančius kirminus buvo tokia įkyri, kad kai automobilio salone Teodoras pastebėjo bjaurų vabzdį, kurio keistai išsilanksčiusios kojos buvo dvigubai ilgesnės už kūną, jam pasirodė, kad šis vabzdys yra tarsi jo įkyrios minties įsikūnijimas. Nemažindamas greičio, jis mostelėjo keletą sykių ranka, tačiau vabzdys, nors ir atrodęs nerangus, išsisuko nuo pavojaus ir palube nulėkė į salono galą.
Viena ranka laikydamas vairą, kita Teodoras iš dėklo išėmė kompaktinę plokštelę ir į grotuvą švelniai įstūmė savo mėgstamus „The Doors“. „This is the end, my only friend, the end...“ – niūniavo pritardamas dainininkui ir nuotaika kiek pasitaisė. Kurį laiką jis netgi nepaisė vabzdžio, kuris vėl ėmė blaškytis palei priekinį stiklą, tačiau kai tik Teodoras atidarydavo šoninį langą, kad jį išgrūstų lauk, vabzdys iš karto atsitraukdavo į galą.
...and he came to a door,and he looked inside.Father?Yes, son?I want to kill you.Mother, I want to...
– šaukė Teodoras drauge su Morrisonu ir kuo garsiau skambėjo muzika, tuo smarkiau jis spaudė akseleratoriaus pedalą.
Galiausiai vabzdys, besiblaškantis Teodorui prieš akis, ėmė jam kelti tokį šleikštulį, kad jis jau tik periferiniu regėjimu stebėdamas, kur važiuoja, ėmė jį persekioti, išvirkščia delno puse mėgindamas pritrėkšti vabzdį prie prietaisų skydelio ar salono lubų. Ir kai jam pagaliau tai pavyko, kai jis delnu pajuto gležno vabzdžio kūnelio drėgmę, kone tą pačią akimirką galvą ir visą kūną pervėrė nenusakomas skausmas.
***
Krovininis vilkikas stovėjo kiek pasisukęs šonu į važiuojamąją kelio dalį, atrodė, tarsi jis norėtų apsisukti šioje ganėtinai siauroje plento dalyje. Posūkio efektą dar labiau stiprino nenatūraliai persisukę priekiniai sunkvežimio ratai, kurių ašis stovėjo išilgai vilkiko. Kairiajame kabinos kampe žiojo didoka skylė. Šalia sunkvežimio stovėjo ką tik iš po jo ištrauktas lengvasis automobilis arba tai, kas iš jo buvo likę. Inspektorius Redas Polokas pažvelgė į sumaitotą saloną, suraukė nuo tabako ir nuolatinio neišsimiegojimo patamsėjusį veidą, nusipurtė ir atsisuko į ką tik atlėkusią gelbėtojų komandą:
– Skrybėlės jam nebeprireiks. – Inspektorius keletą akimirkų patylėjo, nusiėmė kepurę su snapeliu, delnu paglostė plinkantį pakaušį ir keistai džiugiu, situacijai netinkančiu balsu pridūrė. – Išsitrėškęs kaip vabzdys.
