Paskutinis žvaigždės evoliucijos etapas yra juodoji nykštukė. Tai – ne juodoji skylė ir ne neutroninė žvaigždė. Kadangi neišspinduliuoja nei šviesos, nei šilumos, aptikti šiuos objektus kosminėje erdvėje gali būti ypatingai sunku.
Tiesa, yra vienas nedidelis „bet“: beveik 14 mlrd. senumo visata yra pernelyg jauna, kad joje būtų užgimusi bent viena juodoji nykštukė. Tačiau jų – bus. Kas gi jos tokios, tos juodosios nykštukės?
Pagrindinės sekos žvaigždės, negalinčios pasigirti didele mase ir nevirstančios supernovomis (o po to – neutroninėmis žvaigždėmis ar juodosiomis skylėmis), savo gyvenimo pabaigoje virsta baltosiomis nykštukėmis – „negyvomis“ žvaigždėmis, išdeginusiomis visas vandenilio ir helio atsargas. Tačiau baltosios nykštukės kurį laiką išlieka karštos.
Tačiau tas karštis negali būti spinduliuojamas amžinai. Anksčiau ar vėliau turi atvėsti ir baltosios nykštukės. Tada mirusi žvaigždė nebeturėtų skleisti nei šviesos, nei šilumos – nes ji virto juodąja nykštuke. Pabandyk tokią surasti...
Nors ir neskleidžia nei šilumos, nei šviesos, juodoji nykštukė tebeturi... masę. Vadinasi, ją gali išduoti jos gravitacinio lauko paliekami pėdsakai.
Tiesa, pradėti visatos tyruose dairytis juodųjų nykštukių dar per anksti. Šiuo metu šie kūnai – tik teoriniai. Mokslininkų skaičiavimu, tam, kad baltoji nykštukė atvėstų iki juodosios nykštukės, turi praeiti dešimtys ir net šimtai milijardų metų. Tad net jei Didžiojo sprogimo dieną visatoje jau buvo bent viena baltoji nykštukė (o tai – neįmanoma, kadangi ši žvaigždės evoliucijos stadija trunka milijonus metų), šiandien ji tebebūtų baltoji nykštukė.
