Prieš mažiau nei metus trenkęs Joniškio ligoninės durimis buvęs jos vadovas, skubios medicinos pagalbos gydytojas pasakojo ne tik „atsikandęs“ politizuotos medicinos. Neseniai jis pasidalino žinia, kad apskritai keičia specializaciją ir siekia įgyti šeimos gydytojo licenciją.
„Nepaisant visų biurokratinių dalykų, manau, šeimos gydytojas turi kiek įmanoma daugiausiai laisvės, tai mane labiausiai žavi, nes pačioje sistemoje pasigendu žmogiškumo, orientacijos į sveikatą, prevenciją, pagalbą žmogui.
Kaip gydytojas iš tikrųjų labai pavargau nuo politizuotos medicinos, kai sprendimai daromi pagal kažkieno užgaidas, o ne kas yra geriausia pacientui arba medicinos mokslui ir sistemai“, – neslėpė M. Gedminas.
Plačiau apie profesinius pasikeitimus ir tai, kas šiandien sistemoje kelia daugiausiai apmaudo, plačiau kalbamės su skubiosios medicinos gydytoju, buvusiu Jaunųjų gydytojų asociacijos pirmininku, Joniškio ligoninės vadovu Martynu Gedminu.
Neseniai pasidalinote netikėtu posūkiu – vėl esate studentas ir sieksite tapti šeimos gydytoju. Skubioji medicina nebuvo tas tikrasis pašaukimas ar tiesiog „sudegėte“ šiame darbe?
Čia yra daug priežasčių. Viena pagrindinių turbūt ta, kad tik jau įpusėjęs skubios medicinos rezidentūros studijas sužinojau, kad sergu antinksčių nepakankamumu. Ši genetinė liga labai stipriai pasireiškė, kai reikėjo labai daug budėti naktimis. Galvojau, kad dirbant rajonuose galėsiu kažkaip ramiau su tuo būti, bet pamačiau, kad čia su medicina yra dar kitokia specifika...
Šeimos mediciną pasirinkau dar ir dėl to, kad kai tau kaip gydytojui pradeda rūpėti sveikata, kad žmogus būtų sveikas, reikalingas santykis su žmogumi ir pasitikėjimas. Tuo metu priėmimo skyriuje gydytojas, kad ir kiek yra kompetentingas, dažnai yra nuvertinamas. Arba dažnai tik kokią problemą sprendi, išleidi žmogų ir po to nežinai, kokią pagalbą jis toliau gauna.
Taigi šeimos medicina jau kurį laiką buvo kaip ir svajonė. Manau, kad ir skubiosios medicinos gydytojas laisvai galėtų dirbti šeimos gydytojo komandoje, bet kadangi taip nėra, reikėjo pačiam įstoti į rezidentūrą, kuo dabar labai džiaugiuosi, dėkoju Vilniaus universitetui už tokią galimybę. Gerai, kad abi specialybės yra kaip ir generalistinės, labai daug dalykų programose persidengia, tad man užskaito beveik 2 studijų metus, tad lieka 2 metai mokslų.
Negąsdina nuolatiniai šeimistų skundai apie kalnus biurokratijos, stringančią e.sveikatą, kartais sunkiais suvaldomą krūvį. Ar po darbo skubios pagalbos skyriuje jau niekas nebaisu?
Manau, kad išties po darbo priėmimo skyriuje prie daug ko pripranti. Taip, visko gali būti, yra daug biurokratijos, bet kaip labai didelę pagalbą matau šeimos gydytojo komandos vaidmenį. Mano nuomone, šeimos gydytojo komandos modelis Lietuvoje išties dar nėra iki galo įgyvendintas.
Taip, daug yra to darbo, bet čia reikia labiau įgalinti komandas, paskirstyti atsakomybes. Ši koncepcija teoriškai įgalinta, tačiau praktiškai dar tikrai nėra įgyvendinta. Aišku, yra ir visokių pacientų, bet kai yra laisva rinka, vieni tave atsirinks, nebūsi tas, kuris lengva ranka dalina siuntimus... Manau, viskas bus gerai.
Gal jau sulaukėte ir eilės norinčiųjų užsirašyti pas jus, kai tik pradėsite dirbti?
Kai kurie pacientai yra taip pasakę.
Turbūt tai – vienas iš labiausiai darbą įprasminančių dalykų.
Šioks toks. Šeimos gydytojas nuolat mato žmones su, atrodo, tokiomis pačiomis sveikatos problemomis, kuriems reikia tų pačių rekomendacijų, bet ne visi yra pasiruošę jas išgirsti. Vienam žmogui gali pasakyti 10 proc. tos informacijos, kitam – 15 proc. Dar kitam išvis nerūpi ta sveikata, tad su juo išvis kitaip elgiesi.
Kaip gydytojas iš tikrųjų labai pavargau nuo politizuotos medicinos, kai sprendimai daromi pagal kažkieno užgaidas, o ne kas yra geriausia pacientui arba medicinos mokslui ir sistemai.
Manau, šeimos medicina turi labai daug galios ir potencialo. Aišku, mūsų sistema dar daug ką labai apriboja, kad štai privalai siųsti konsultuoti ir panašiai. Bet, manau, ateityje sistema tik ant pirminės grandies ir laikysis.
Be to, dirbant šeimos gydytoju tau tiesiogiai apsimoka, kai žmogus yra sveikas, nes tada jis pas tave mažiau sugrįžta. Visur kitur apmokėjimas yra už suteiktą paslaugą, todėl tau apsimoka, kai žmogus serga. Deja, sistema yra tokia, o šeimos medicinai apsimoka, kai žmogus yra sveikas, todėl čia yra jos potencialas.
Į valstybines įstaigas grįžti nebeketina
Atsitraukėte ne tik nuo skubiosios medicinos, bet, galima sakyti, su trenksmu palikote ir Joniškio ligoninės vadovo postą. Dabar su kolegomis dirbate mažoje klinikoje, nebeketinate grįžti į viešąją mediciną?
Neketinu. Šiaip reikia pagalvoti, kas yra ta viešoji medicina. Esu matęs pavyzdžius Amerikoje ir kitose šalyse, kai privati medicina žmonėms teikia nemokamas paslaugas, kurias apmoka draudimo kompanijos. Manau, kad perspektyvi yra tokia sritis.
Kaip ir matau labai daug pavyzdžių, vieną – visai šalia pat, kai yra didelė vieša įstaiga, kurios rezultatai yra vis prastėjantys, ir niekas už tai neprisiima atsakomybės. Tai iš tikrųjų „atsikandau“ to, kokio pavaldumo yra ta gydymo įstaiga, nes po to pasikeičia politinė jėga ir staiga viskas pasikeičia įstaigoje. Aišku, tokiame dienos stacionaro kabinete, kuriame dirbu, galbūt gali padaryti mažiau intervencijų, bet tas tęstinumas iš tikrųjų žavi ir traukia.
Kalbėdamas apie didelę gydymo įstaigą turite omenyje Respublikinę Šiaulių ligoninę?
Kažką tokio panašaus. Manau, dabartinė ministerijos vadovybė nuoširdžiai stengiasi, bet receptas atgaivinti tokiai įstaigai nepasiūlomas... Ir kas už tai prisiima atsakomybę?
Pats ten dirbdamas bandžiau kažką keisti, bet tie aparatai yra per dideli, kad kažkas keistųsi. Manau, žiūrint iš tolimo paukščio skrydžio, sistema natūraliai keičiasi, bet problema, kad mes vis dar teisiškai trukdome, pavyzdžiui, atsirasti privačioms stacionarioms įstaigoms. Jos turi būti normaliai sukontroliuotas, kad nelupikautų, užtikrintų gerą kokybę, bet kažkaip neleidžiame kurtis naujai sistemai, o vis kaltiname, kad yra senoji. Manau, kad tai jau atsiliepia ir kažkada dar labiau atsilieps, kad kai daugeliui žmonių reikės skubios pagalbos, jie jos negaus.
Savo kailiu to aparato galią pajutote ir vadovaudamas rajoninio lygio įstaigai.
Tikrai taip. Šiaip dar kodėl šeimos medicina yra šerdis, pavyzdžiui, kalbant ir apie skaitmeninę transformaciją, manau, pati sveikatos sąvoka turi labai pasikeisti. Turiu omenyje, kad būtų iniciatyva žmonėms kuo daugiau bus sveikesniems, sutaupyti sveikatos draudimo lėšų, jas atgauti atgal per pensiją.
Įstaigos interesas visada yra daugiau operacijų, manipuliacijų, žinote, kuo daugiau pinigų duosi, tuo daugiau sveikatos įstaigas surinks. O šeimos medicinoje tavo interesas yra toks pats, kaip ir paciento. Potencialą ateityje realiai matau tik prevencinėje kryptyje, pirminėje grandyje, kuri, manau labai keisis ir bus įgalintas dirbtinio intelekto ir už keliasdešimties metų gali būti neatpažįstama.
Pavyzdžiui, kaip dirbtinis intelektas galėtų pakeisti šeimos gydytojų darbą?
Kaip kalba kolegos iš Amerikos, kai kurie gydytojai naudoja jį tyrimų peržiūrai, pavyzdžiui, aš pats visus duomenis diktuoju žodžiu ir man dirbtinis intelektas padeda parengti diferencinę diagnostiką. Jis šiuo metu yra kaip padėjėjas, manau, po kokių 2–3 metų turėtų būti nelegalu nesinaudoti dirbtiniu intelektu, nes jis daug geriau negu žmogus prisimena ir padaro sąsajas. Manau, tai yra labai svarbu, ypač kalbant apie lėtinių būklių telemonitoravimą. Tai leidžia gydytojui pagaliau pradėti kreipti dėmesį į žmogų, klausinėti, rinkti anamnezę. Manau, kad tinkamose rankose ateityje dirbtinis intelektas bus labai svarbus įrankis.
„Žmogus, gyvybė, skausmas nueina į antrą planą“
Grįžtant prie sistemos klausimų, galima sakyti, kad kaip gydytojas, jaučiate nusivylęs medicinos sistema Lietuvoje?
Oi, labai. Nusivylimas labiausiai ateina dėl to, kad ne sveikata šitoje sistemoje svarbiausia. Galiu drąsiai sakyti, kad sveikata Lietuvos medicinos sistemoje nėra prioritetas. Esu daug kartų matęs ir susidūręs su tuo, kai žmogus, gyvybė, skausmas nueina į antrą planą, o svarbiau yra biurokratinės nuostatos, valdžia, pinigai. Nežinau, ar būčiau stojęs į mediciną, jei būčiau žinojęs, kaip viskas šioje sistemoje veikia.
Tu padedi žmogui, gelbsti gyvybes, sako, ne, tu durnas, nes štai šitą žodį siuntime reikėjo įrašyti. Juk žmogus išgyveno! Bet ne, čia klaida padaryta. Tai dėl ko čia susirinkome – žmonėms padėti ar kaip?
Girdime apie daug problemų – eiles pas gydytojus, paslaugų netolygumą, medikų nepasitenkinimą atlygiu, darbo sąlygomis. Kas jums šiandien labiausiai bado akis?
Manau, kad kaip visuomenė mes apskritai neturime pamatinio susitarimo, kokių sveikatos rezultatų siekiame. Pavyzdžiui, pasakytume, jog viešojoje sistemoje siekiame vidutiniško rezultato, tai reiškia, miokardo infarkto išgyvenamumas siekia tokį ir tokį procentą, tokius ir tokius vaistus kompensuojame. Neturime pamatinių susitarimų dėl krūvio, atlyginimų medikams ar tiems patiems studentams.
Dabar iš valdžios institucijų kartais pasigirsta tokių pasakymų, kad gydytojai per daug uždirba, tai geriau tada pasakykime studentams, moksleiviams, kad turėtų įsivaizdavimą, kiek gydytojas per dieną suteikia konsultacijų, kiek turi budėjimų, kad žmonės pasirinktų, nori jie čia eiti ar ne.
Manau, kad neišsprendę tokių pamatinių fundamentalių dalykų negalime kalbėti apie kokybę. Deja, mes funkcionuojame, bet, turime pripažinti, keitėsi sistemos, dėl tam tikrų istorinių aplinkybių sistema buvo korumpuota, labai daug neoficialių priemokų.
Dabar sistema lyg ir pasikeitė, bet mes daug ką ignoruojame, daug korumpuotumo, neefektyvumo išliko. Puiku, kad onkologiniams pacientams kompensuojami vis nauji vaistai, bet kokio velnio Laimo ligos tyrimai nėra kompensuojami ar negali pilnai kompensuojamų antibiotikų išrašyti žmogui su pneumonija? Man atrodo, tokia sistema ilgai nesilaikys.
Jūsų kolega yra gana aštriai pasisakęs apie dabartinę situaciją, kad iš esmės geriau nesirgti, jei nėra galimybės vykti į didžiųjų miestų privačias klinikas. Jis teigė, kad mes nesugebame apsispręsti, kokiu keliu sukti medicinos sistemą: nors deklaruojama, kad yra nemokama sveikatos apsauga, bet tuo pačiu metu niekaip jos neužtikriname ir leidžiame rinktis paslaugas, kas kur nori, bet privačiai gydytis išgali ne visi. Sutiktumėte su tuo?
Manau, taip. Tas pasakymas, kad sveikatos sistema yra „nemokama“, tai klausimas, kiek valstybė moka už savo draudžiamuosius ir ką mes perkame. Pavyzdžiui, pirminis lygmuo turi būti nemokamas žmonėms, bet 10 vizitų per mėnesį pas gydytoją – normalu ar ne? O neateiti pas gydytoją specialistą apie tai nepranešus – normalu ar ne? Yra labai daug žmonių, kurie išnaudoja sistemą, išsiima neįgalumą.
Pavyzdžiui, žmogus turi stuburo traumą ir per mėnesį du kartus patenka į priėmimą, nes galvą susitrenkė girtas. Tai ar jis tikrai toliau gali gauti neįgalumą, jei gali trankytis girtas, kai tuo metu kokiai jaunai šeimai neužtenka pinigų? Tai čia tokie socialiniai dalykai, jų nesame išsprendę, nes toleruojame tinginiavimą, aplaidumą. Kaip ir ateina žmonės, svoris didžiulis, serga diabetu, jie gauna didžiules kompensacijas... Bet kur tavo pastangos mesti svorį, žingsnius skaičiuoti? To nedarome ir manau, kad yra visiškas chaosas.
Kokia laukia ligoninių ateitis regionuose?
Kaip jums atrodo daug batalijų įplieskęs valdančiųjų noras uždrausti vadinamąsias priemokas? Padės tai sugrąžinti gydytojus į viešąjį sektorių?
Manau, kad čia yra visiškas absurdas, kai bandai kažkur per jėgą kažką suvaryti. Taip, reikia griežtesnės kontrolės, nes jau ir dabar negalima imti priemokų. Privačios įstaigos nori rašyti siuntimus tokiems brangiems tyrimams kaip magnetiniam rezonansui, tai tiesiog reikia padaryti, kad kai įstaiga išpildo kvotas su ligonių kasa ir pareigą nemokamoms paslaugoms, vėliau gali teikti mokamas paslaugas, bet išrašyti siuntimą nemokamiems vaizdiniams tyrimams. Tai būtų vienas iš sprendimų.
Esu daug kartų matęs ir susidūręs su tuo, kai žmogus, gyvybė, skausmas nueina į antrą planą, o svarbiau yra biurokratinės nuostatos, valdžia, pinigai.
Bet kaip tu gali kažką per jėgą padaryti? Man atrodo, šita reforma nėra skirta viešajam sektoriui gelbėti, bet didžiosioms įstaigoms, kurios kartais, kiek pašneku su kolegomis, yra apsileidusios, nes turi per geras sąlygas. Jos labai pigiai įsidarbina daktarus, gauna projektinius finansavimus ir kt., bet jų požiūris dar irgi yra nukreiptas į pastatus, įrangą, o ne žmones. Taip, ten situacija yra sudėtinga, bet ar ši reforma padės kokiai Telšių ligoninei? Ne, nes ją „nuskalaus“ kokia nors Klaipėda arba Tauragę „nuskalaus“ Kaunas. Tai tarp tų pačių viešųjų įstaigų yra didžiulė konkurencija. Ir ar reforma padės rajonams, vidutinio dydžio ligoninėms kaip Marijampolės, Alytaus? Visiškai ne, apie jas niekas negalvoja. Taigi neteisinga sakyti, kad viskas yra dėl privačių ir viešų įstaigų konkurencijos.
Kokią matote rajoninių, regioninių ligonių ateitį? Apie visokias reformas girdime, bet neatrodo, kad situacija labai gerėtų. Realiausias scenarijus, kad daug kur liks tik slauga ir terapija, ar tai ir nėra blogai?
Vienas dalykas, mes tuos rajonus labai homogenizuojam, yra labai daug skirtingų rajonų. Man atrodo, kad rajonai apskritai yra sovietų valdžios išmislas, kai buvo planinė ekonomika ir žinota, kad štai tame fabrike dirbs tiek žmonių, todėl per jėgą čia juos siunčiame. Dabar yra rinkos ekonomika ir vietinės valdžios turi pritraukti investuotojus, kurie palaikytų ekonomiką, tai pritrauks darbo vietas, jaunas šeimas, joms reikės paslaugų ir, jei yra jaunų žmonių, tada miestas gyvens. O, reikia pripažinti, dalis miestų negyvens.
Tame pačiame Joniškyje 70 proc. žmonių yra vyresni negu 50 metų ir jaunimas nepasilieka, tai ateitis labai aiški. Ir mes kažkaip neigiame tą faktą, galvojame, kad čia reikia chirurgijos, dar kažko, aktyvaus gydymo, o labai daug ką galima padaryti per tą pačią slaugą. Man atrodo, pirminį lygį dar galima palikti savivaldybėms, bet antrinį lygį reikia centralizuoti. Reikia nepriklausomų valdybų sveikatos sistemoje...
Mačiau atvejų: budžiu rajono ligoninėje, paprašė pagalbos ir čia grąžinamas pacientas iš centro su pirmo ir antro kaklo slankstelių lūžiais. Įsivaizduokite, stipresnis judesys į šoną ir viskas – tu paralyžiuotas. Tai galvoju, dieve mano, iki ko mes nusiritome – kur kokybė? Ar čia aplaidumas, ar klaida, ar dar kažkas tokio?
Manau, kad mažo dydžio rajonai, pavyzdžiui, Joniškis, Pakruojis turi būti šeimos daktarų miestai, nes jis gali atlikti pirminę priežiūrą, slaugą, dienos stacionarą. O sunkesnes paslaugas reikia koncentruoti, kito pasirinkimo nėra. Bet kol ta ligoninė bus politiko rankose, jis niekada to neatiduos, nes Taryboje yra koks nors gydytojas ar dar kažkas.
Įkurkite ne pelno siekiančias organizacijas su nepriklausomomis valdyboms ir depolitizuokite jas, tada viskas bus tvarkoje. Kitaip sistema toliau žlugs, o visi kaltins privačią mediciną, gydytojus, kurie šiaip visada turi teisę emigruoti. Man atrodo, kad mes 20 metų toleravome medikų emigraciją, visokiausius grėsmingus dalykus, o dabar stebimės, iš kur problemos...
„Mes medikais maitiname kitas šalis“
Emigracija vis dar yra didžiulė?
Deja, taip, ištisi kursai apie tai nori galvoti... Galbūt kažkiek ji sumažėjusi, bet žmonės važiuoja, mes maitiname kitas šalis. Visi gydytojai yra paklausūs, nes baigęs medicinos studijas į rezidentūrą gali įstoti svetur.
Kokios kryptys populiariausios?
Vokietija, važiuojančių į Angliją kiek sumažėję, kuris nors bando ir į Šveicariją nuskubėti.
Ar daugiau važiuoja dėl didesnio atlygio, ar neapsikentę to chaoso sistemoje, nematydami perspektyvų?
Manau, kad čia yra antrasis variantas, nes jei nebūtinai universitete nori dirbti, ir čia gali užsidirbti, ir šeimos medicinoje viskas yra neblogai. Bet esmė yra ta, kaip veikia sistema, kaip gali save joje realizuoti ir pan.
Savo realizaciją dabar matote nedidelėje klinikoje.
Tai yra vieša, ne pelno siekianti įstaiga, nesame kažkam pavaldūs, esame prigalvoję įvairiausių skaitmeninių inovacijų dėl apylinkių ir kt., ką valdiškoje įstaigoje būtų sudėtinga įgyvendinti. Išties per dieną daugeliui – 70–80 proc. žmonių – suteikiame pagalbą, skausmai sumažėja, išsprendžiamos problemos.
Jei bus finansinių sunkumų, greičiausiai juos konvertuosime ieškodami akcininkų. Kol kas laikomės, nors ligonių kasų pozicijų tam tikrais klausimais pasitaiko įdomių, bet kai plėtosime šeimos mediciną, kartu su pacientu „ateis krepšelis“ ir viskas taps paprasčiau.
Tai į užsienį nesižvalgote?
Atsarginį planą visada reikia turėti, tad yra paruošti planai ir dėl išvažiavimo. Bet jeigu su ligonių kasomis viskas bus gerai, to turbūt neprireiks.
Nespjaunate į šulinį, jei ateityje atsirastų pasiūlymų vadovauti valstybinei įstaigai ar, pavyzdžiui, dirbti ministerijos politinėje komandoje?
Artimiausius 10 metų tikrai tokios perspektyvos nematau, nes noriu užauginti vaiką, esu per daug laiko pristigęs jam dėmesio. Matau, kad daug daugiau vertės galėčiau sukurti būdamas ten, kur esu dabar. Aišku, visą laiką esu linkęs kažką patarti, kažką padaryti, bet, manau, kad, deja, sistema dar nesuprato, kad jai reikia pagalbos.
Dėkoju už pokalbį.
