Atsistatydinus VSD vadovui Povilui Malakauskui, pasak Valentino Mazuronio „nepakankamai atsispyrusiam antivalstybininkų grupei“, atsiranda galimybė realiems pasikeitimams Saugumo departamente. Berods, ir politinė valia tam baigia subręsti. Prezidentė ir Premjeras kalba beveik vienu balsu. Andrius Kubilius mano, kad „šis pasikeitimas bus gera proga svarstyti struktūrines pertvarkas, struktūrinės reformas“. O Prezidentūros patarėjai rengia tokios pertvarkos pagrindą – žvalgybos bei kontržvalgybos koncepcijas.
Beje, Balsui.lt paskelbus kai kuriuos jų darbo rezultatus, suprasta, kad jiems sekasi ne ypatingai gerai. Kol kas ši koncepcija netgi „žalia“ negalėtų būti pavadinta. Iš esmės, tai kol kas tegu ir teisingas, tačiau ne daugiau nei bendro pobūdžio darbo krypčių įvardijimas.
Tačiau struktūrinė reforma – reiškia esminė reforma. Kai yra keičiama ne tik kosmetika. Performuojama pati struktūra. Iš esmės, tai reiškia senosios struktūros pabaigą ir naujosios pradžią. Tokia reforma negali būti abstrakti. Kitaip viskas liks kaip buvę.
Situacija yra sudėtinga, nes neužtenka reformuoti pačios struktūros. Jei VSD liks dirbti tam tikri „raktiniai“ žmonės – pasikeitimų į gera nelauk. Jie ir toliau dirbs ankstesniems šeimininkams, nuo kurių yra priklausomi. Tokiems kelio atgal nėra.
Sprendimus priimantys politikai pagaliau suprato, kad joks naujas direktorius saugumo departamento problemų neišspręs, jei nebus politinės valios rimtai VSD reformai. Šis aštuonkojis, užsiimantis viskuo, bet ne tuo, kas priskirta pagal įstatymus, pagaliau turi būti reformuotas į normalias, vakarietiškais standartais veikiančias saugumo struktūras. Kaip tai padaryti? Pirmiausia, politikai turi prisiimti visišką atsakomybę už VSD veiklą. Parlamentinė ir Prezidento kontrolė turi būti įgyvendinta pagal Vakarų valstybių analogus. Butaforinius „fasadus“ būtina užpildyti realiu turiniu.
Mūsų valstybėje labai pavojinga laikyti tokią saugumo „superstruktūrą“, kokia ji yra dabar. Todėl, vykdant saugumo esminę reformą, esamą struktūrą būtina suskaldyti į tris dalis – Žvalgybos, Kontržvalgybos ir Elektroninių sekimo priemonių padalinius. Šis suskirstymas turi ne vieną analogą užsienio valstybėse. Žvalgybos bei kontržvalgybos padalinių atskyrimas nėra jokia naujiena, dar NSGK tyrimas dėl grėsmių nacionaliniam saugumui atskleidė sensacingus faktus apie tai, kaip tuometiniai saugumo vadovai sąmoningai žlugdė jiems neįtikusių departamentų veiklą, taip paralyžiuodami mūsų šalies kontržvalgybos darbą. Nėra atsigavusi ji ir dabar.
Lietuvos, kaip nedidelės valstybės, vienu esminių saugumo architektūros elementų yra būtent kontržvalgyba. Jos žlugdymas gali būti naudingas užsienio valstybėms, kurios mūsuose turi politinių ir ekonominių interesų. Pavyzdžiui Rusijai, kuri tuos interesus deklaruoja viešai. Ir ne tik jai. Manau, tai gali būti naudinga ir kitiems mūsų kaimynams, netgi tiems, kurie šiandien yra įvardijami kaip strateginiai partneriai.
Jau ne pirmus metus netyla kalbos ir gandai, jog būdami elektroninių sekimo priemonių operatoriumi, VSD pasiklauso telefoninių pokalbių praktiškai be jokių sankcijų ir leidimų arba juos gauna priklausomų prokurorų ir teisėjų pagalba, praktiškai tapusių VSD „įtakos agentais“. Paskutinis toks skandalas – organizuotas žurnalistų pasiklausymas. Sankcijas pasiklausymui lengva ranka dalijo Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras Anatolij Mirnyj bei Šiaulių apygardos teismo pirmininkas Boleslovas Kalainis. Kiek dar tokių rezervinių mirnų ir kalainių laukia savo eilės, „patalkinti“ VSD vadukams? Todėl būtina naikinti priežastis, o ne pasekmes.
Jaunai demokratinei visuomenei (jei demokratijos dar kažkiek belikę) labai pavojinga sukurti tokią kaip Lietuvoje visaapimančią saugumo instituciją, kuriai vadovauja ne politikas o vadinamas „profesionalas“. „Profesionalai“ tokiame poste yra pakankamai pažeidžiami, jiems sunkiau atsispirti spaudimui. Tegu jie ir yra tikri profesionalai, tarkime, vienos ar kitos valdybos vadovo darbe. VSD vadovo poste reikia iš kitokio molio drėbto žmogaus. Opozicijos lyderio Valentino Mazuronio baimės dėl vienos partijos statytinio yra suprantamos. Tiesiog partijos įprato elgtis nesąžiningai, nemoraliai. Kas gali garantuoti, kad valdančioji partija neišnaudos jau sukurtos represinės ir totalinio sekimo struktūros saviems tikslams? Niekas negali garantuoti.
Politikai jau turėtų būti įgiję bent krislą išminties. Šiandien tai darau aš – rytoj (po rinkimų), tas pat ginklas gali būti nukreiptas prieš mane. Todėl bendras interesas yra saugumo vadovu (-ais) paskirti stiprų žmogų ir vadovą, kuris būtų visiems lygiai teisingas. Ir dirbtų savo darbą, nesikišdamas į politiką bei ekonomiką. Abejoju, ar tokių gali atsirasti tarp vadinamų profesionalų, neragavusių politikos duonos. Žinoma, viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus savybių ir abstraktūs pamąstymai čia netinka .
Deramos struktūrinės pertvarkos labai palengvintų būsimo saugumo vadovo (vadovų) darbą. Suformavus tris savarankiškas viena kitai nepavaldžias institucijas pagal tris paminėtas pagrindines funkcijas, - Žvalgybos tarnybą, Kontržvalgybos tarnybą bei Elektroninių sekimo priemonių tarnybą - jų darbe atsirastų daugiau aiškumo, konkretumo bei sveikos tarpžinybinės konkurencijos. Taip jau susiklostė, kad specialiosios tarnybos turi labai didelius įgaliojimus. Vien politikų kontrolės gali ir nepakakti. Todėl saugumo struktūros turi būti sudėliotos taip, kad galėtų „kontroliuoti“ viena kitą. Šiuo metu VSD turi esminių privilegijų kitų šalies saugumą užtikrinančių institucijų atžvilgiu.
Šioms trims struktūroms galėtų vadovauti ir profesionalai, tačiau jos turėtų būti politikų bendrąjame pavaldume. Taip, kaip veikia Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM. Ar girdėjote, kad į kokius skandalus būtų įsipainiojęs šis departamentas? Vadinasi, struktūra yra įrodžiusi savo efektyvumą.
Tai yra viena iš realių išeičių, kaip priversti liūdnai pagarsėjusį VSD dirbti savo darbą. Dirbti, vadovaujantis mūsų šalies įstatymais, o ne „valstybininkų“ klano instrukcijomis. Šalia viso to būtina spręsti kadrų kaitos klausimą, kad vadovybėje per mylią neliktų klanui ištikimų „profesionalų“. Buvę VSD vadukai turėtų būti visiškai izoliuoti nuo informacijos apie institucijos darbą.
Visos prielaidos esminei struktūrinei VSD reformai yra. Yra visuomenės palaikymas, yra subrendusi politinė valia pozicijoje ir opozicijoje. Šalies vadovė taip pat nedviprasmiškai yra pasisakiusi už reformą. Tačiau būtina prisiminti, kad jokios reformos savaime, be pilietinės visuomenės bei demokratijos plėtros, negarantuoja sėkmės. Naktį visos katės juodos. Jei diena taip ir neišaus, vienus valstybininkus pakeis kiti, vadinami „pragmatikais“ ar dar kas nors. Gera vieta tuščia nebūna.
