Buvusiam susisiekimo ministrui Algirdui Butkevičiui palaiminus, privačiai bendrovei buvo leista iš esmės kontroliuoti Europos Sąjungos ir kartu Lietuvos valstybės sieną su Rusijos Federacija ir į savo kišenę rinkti pinigus iš keliaujančiųjų į Kaliningrado sritį.
Prisidengdama visuomenės interesu, Vilkaviškio valdžia kartu su buvusiu susisiekimo ministru A.Butkevičiumi, dabar besitaikančiu į Socialdemokratų partijos lyderio kėdę, tarsi citriną išsunkė Kybartus. Užuot rūpinęsis aplinkkelio statyba, buvęs ministras, vienas dabartinių Socialdemokratų partijos lyderių pripažino pats dėjęs didžiules pastangas, kad Kybartuose būtų įrengta aikštelė, sudaranti sąlygas privatininkams pasipinigauti.
Reikia nereikia – suk į aikštelę
Kybartų terminalas – taip pavadinta automobilių stovėjimo aikštelė. Ją prieš keliolika metų Vilkaviškio valdžia leido įrengti privačiai bendrovei „Vildega“.
Tai pirmasis kontrolės punktas pakeliui į Kaliningradą. Tik jį įveikus, galima tęsti kelionę toliau. „Jeigu norite į Kaliningradą, pirma turite užsukti į terminalą“, – „Valstiečių laikraščio“ žurnalistui pasakė vyriškis. Ant jo krūtinės prisegta kortelė skelbė, kad tai „Vilgedos“ kontrolierius Vytautas Viltrakis. „O kam jis reikalingas?“ – paklausėme.
Vyriškis paaiškino, kad pasienyje „gyvos eilės“ nėra. Tad terminale, pateikę automobilio techninį pasą ir susimokėję 7 litus, galėsime važiuoti pasieniečių link. „Bet terminale dabar susidarė apie 40 automobilių eilė, todėl teks palūkėti apie 2–3 valandas, – kalbėjo kontrolierius. – Pasieniečiams pranešus, mes leidžiame mašinas iš aikštelės.“
„Kas sugalvojo tokias nesąmones prie Europos Sąjungos sienos?“ – paklausėme kontrolieriaus. Jis tepasakė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir Lietuvos muitinė yra pasirašiusios sutartį su „Vildegos“ administracija.
Pasienį kontroliuoja privati bendrovė
Kontrolierius nelabai galėjo paaiškinti, kodėl prie įvažiavimo į terminalą vairuotojai fi lmuojami vaizdo kameromis, kodėl tokia pati kamera sumontuota ir prie kontrolinio punkto, kur vėliau patenka fi lmuota medžiaga ir kaip ja disponuoja „Vildega“.
„Valstiečių laikraštis“ sąmoningai stabtelėjo prie kontrolinio punkto ir stebėjo, kaip elgiasi kiti vairuotojai.
Prie „Vildegos“ namelio privažiavus mėlynos spalvos automobiliui „Mazda“ be valstybinių numerių, jo vairuotojas persimetė keliais žodeliais su kontrolieriumi. „Tai prekeiviai, kuriems nereikia įvažiuoti į aikštelę ir laukti eilės, – pasakojo kartu su žurnalistu važiavęs Artūras Simanavičius, anksčiau dirbęs Vilkaviškio savivaldybėje. – Pasižiūrėkite, kaip jis nervinasi mus pamatęs“. Tačiau tai smulkmena, palyginti su tuo, kad Europos Sąjungos sieną kontroliuoja privati fi rma, sugebėjusi gauti visus leidimus.
Prisidengė visuomenės interesu
Aikštelę „Vildega“ pradėjo eksploatuoti apie 2002 metus. Ją A.Simanavičius vadina didžiausia pastarųjų metų rajono valdžios įteisinta afera. „Turite suprasti, kad rajono valdžia, neturėdama aukščiausios valdžios pritarimo, tokios aikštelės negalėtų įrengti“, – sakė A.Simanavičius.
Kalbėdami, kas labiausiai buvo suinteresuotas aikštelės atsiradimu, „Valstiečių laikraščio“ pašnekovai beveik vienu balsu minėjo tuometinio susisiekimo ministro A.Butkevičiaus pavardę. Būtent Vilkaviškio rinkimų apygardoje jis buvo išrinktas į Seimą. Rajono meras Algirdas Bagušinskas ir savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Kasparaitis taip pat yra Lietuvos socialdemokratų partijos nariai. „Kybartų gyventojai anksčiau duso nuo automobilių keliamos taršos, todėl aikštelė buvo būtina“, – tikino A.Butkevičius.
Vilkaviškio rajono tarybos narys Gintautas Plečkaitis įsitikinęs, kad per kelerius metus transporto srautai nė kiek nesumažėjo. Pasienio miestelyje nepasidarė ir saugiau.
Kyšo buvusio ministro ausys
Aikštelės atsiradimo aplinkybės yra vertos gero detektyvo istorijos. Anksčiau toje vietoje buvo Lietuvos automobilių kelių direkcijos asfaltbetonio bazė. Vyriausybės sprendimu ji buvo perduota Vilkaviškio rajono savivaldybei.
A.Butkevičius „Valstiečių laikraščiui“ pripažino dėjęs dideles pastangas, kad įtikintų Vyriausybę perduoti bazę savivaldybei.
„Asmeniškai ne kartą prašiau tuometinės Vyriausybės vadovo Andriaus Kubiliaus, kad bazė atitektų rajonui“, – sakė A.Butkevičius.
Savo ruožtu „Vilgedos“ reikalus tvarkęs Romualdas Gražulis, kuris yra įmonės direktoriaus Arvydo Gražulio brolis, kiek žinoma, ieškojo kelių, kaip iš konkurso pašalinti galimus konkurentus.
2001 metų vasarį savivaldybė su „Vildega“ pasirašė pirmąją sutartį.
Sumažėjo nuomos kaina
Iš pradžių „Vildegai“ buvo išnuomoti beveik 1000 kvadratinių metrų plotą užėmę pastatai. Jų likutinė vertė buvo 746,4 tūkst. litų.
Siekdami sumažinti nuomos kainą už kvadratinį metrą, „Vildega“ ir Vilkaviškio valdžia maždaug po pusmečio pasirašė antrąją sutartį. Vadovaujantis ja, pastatai buvo nugriauti. Daugiau kaip pustrečio hektaro žemės sklypo vertė, palyginti su ankstesniuoju turtu, sumažėjo daugiau kaip 600 tūkst. litų. Kartu sumažėjo ir nuomos kaina.
Netrukus „Vildega“, kaip ir reikalavo sutartis, investavo į aikštelės infrastruktūrą. „Investicijos siekė pusantro milijono litų, o bendros investicijos priartėjo iki 2 mln. Lt“, – tikino bendrovės vadovas A.Gražulis.
Už šias lėšas teritorijoje buvo pripilta smėlio ir žvyro. Tačiau Susisiekimo ministerijai pavaldi Lietuvos automobilių kelių direkcija neatliko ekspertizės, kiek iš tikrųjų „Vildega“ investavo į aikštelę. „Tai turėjo padaryti Vilkaviškio rajono savivaldybė“, – teisinosi buvęs ministras A.Butkevičius.
Įrengimo aikštelės darbai galėjo būti maždaug perpus mažesni nei buvo nurodyta sąmatoje.
Sutartyje – šokiruojantis punktas
Savivaldybės sutartyje su „Vildega“ yra punktas, kuriuo miestas įsipareigoja privačiai bendrovei grąžinti visas investicijas, jei Vilkaviškio rajono savivaldybė nutrauktų sutartį su „Vildega“.
Kitaip tariant, jeigu Vilkaviškio rajono savivaldybė nuspręstų pati administruoti panašią automobilių stovėjimo aikštelę, o „Vildegos“ aikštelė būtų uždaryta, rajono biudžetas „Vildegai“ privalėtų išmokėti investicijų dydžio kompensaciją.
Analogiška sutartis buvo sudaryta su UAB „Švaresta“, kuri Vilkaviškyje tvarkė buitines atliekas. Įmonė šiuo metu bylinėjasi teisme su savivaldybe dėl investicijų grąžinimo. Beveik neabejojama, kad sutartyje su „Vildega“ toks pat punktas atsirado sąmoningai.
Praganė sutarties originalą
A.Simanavičius „Valstiečių laikraščiui“ kėlė versiją, kad Vilkaviškio savivaldybė prarado sutarties su „Vildega“ originalą. Dokumentas esą pradingo maždaug prieš pusę metų – tarybos opozicijai pareikalavus, Vilkaviškio valdantieji taip ir neparodė dokumento.
Gali būti, kad naujoje sutartyje jau pakeistos sąlygos. Ekspertizė neabejotinai parodytų, kad sutartis nėra ta, kuri buvo pasirašyta 2001 metais.
Vilkaviškio meras A.Bagušinskas tikino, esą sutarties miestas neprarado. „Valstiečių laikraščiui“ neva originalą parodė savivaldybės darbuotoja, bet ji neleido susipažinti su dokumento turiniu.
Tik po kurio laiko iš savivaldybės atkeliavo sutarties faksimilė. Joje matyti, kad buvo taisytas sutarties numeris.
Aplinkkelis rūpi mažiausiai
G.Plečkaitis sako, kad jeigu Vilkaviškio savivaldybei būtų rūpėję Kybartų gyventojų interesai, ji pati būtų įsteigusi stovėjimo aikštelę administruojančią bendrovę. Tokiu atveju gautos lėšos būtų skirtos Kybartų miestelio infrastruktūrai gerinti ar net aplinkkeliui statyti. „Vildegos“ vadovas A.Gražulis „Valstiečių laikraščiui“ neatskleidė, kiek pajamų įmonė gaudavo kasmet. Neofi cialiai teigiama, kad apyvarta gali siekti apie 1,5 mln. Lt. „Tai komercinė paslaptis“, – sakė A.Gražulis. Nepatogių klausimų užkluptas A.Butkevičius tikino, kad aplinkkelio statyba išspręstų Kybartų gyventojų problemas visiems laikams. „Projektui fi nansavimo iš 2007–2013 metų ES programavimo dokumento jau nespėsime gauti, bet vėliau galime pabandyti“, – sakė A.Butkevičius. „Vildega“ vadinamąjį Kybartų terminalą eksploatuos iš viso 20 metų, bet dokumente numatyta sutarties pratęsimo galimybė. Be kita ko, įmonė bent du kartus buvo atleista ir nuo žemės mokesčio.
Meras prisiimti atsakomybės nenorėjo
Vilkaviškio rajono meras A.Bagušinskas tikino, kad savivaldybė po konkurso nesikišo į „Vildegos“ reikalus. „Mes tik surengėme konkursą ir pasirašėme sutartį, o visa kita susitvarkė pati įmonė“, – sakė meras. Jis pridūrė, kad nukreipiamuosius kelio ženklus įmonei leido pastatyti Susisiekimo ministerijai pavaldi Lietuvos automobilių kelių direkcija. „Savivaldybė negalėjo įsteigti įmonės, nes savivaldybė paslaugų neteikia“, – sakė meras, lyg nežinotų, kad kituose miestuose yra daugybė valdžios įsteigtų bendrovių, padedančių gyventojams buities ir kitais klausimais. „Tačiau tuo metu, kai buvo pasirašyta sutartis su „Vildega“, mes neturėjome pinigų steigti įmonę, rajono biudžetas buvo prasiskolinęs“, – teisinosi A.Bagušinskas. Jis taip pat pripažino, kad įmonė žadėjo išvystyti infrastruktūrą, bet to nepadarė.
Sudargo bylos veikėjas
R.Gražulis daug kartų buvo minimas vadinamojoje Sudargo byloje. Tuo metu jis ėjo Marijampolės teritorinės muitinės viršininko pareigas. Sudargo pasienio poste vyko kontrabanda itin stambiu mastu. Šio posto muitininkai masiškai klastojo muitinės procedūrų dokumentus. Vilkikai su prekėmis iš Vakarų neva išvykdavo į Rusiją, o iš tikrųjų prekės, nesumokėjus muitų ir mokesčių, likdavo Lietuvoje. Manoma, kad taip valstybės biudžetas neteko apie 200 mln. Lt įplaukų. Per trejus metus fi ktyviai pravažiavo daugiau kaip 3 tūkst. vilkikų su kontrabandinėmis prekėmis. Sudargo byloje R.Gražulis buvo minimas tarp kitų 13 muitininkų, galimai talkinusių kontrabandininkams. Į kalėjimą pateko tik vienas muitininkas, kuris belangėje buvo nužudytas.
Kontrabandos mastas nežinomas
Po Sudargo bylos R.Gražuliui teko nerimauti dėl vadinamosios Kalvarijos posto bylos. „Valstiečių laikraštis“ gavo dokumentų kopijas, iš kurių matyti, kaip per Kalvarijos postą buvo įvežamos kontrabandinės prekės. Muitinės pareigūnai iki šiol pasakoja, naudojantis kokia schema buvo gabenama kontrabanda. Kopijose matyti, kad iš Lenkijos į Lietuvą įvažiavo vilkikai su spiritu per Budzisko postą, bet Kalvarijos poste jie nebuvo užregistruoti. Maždaug po metų patys muitininkai apie tai pranešė Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT). Pastaroji pradėjo tyrimą, bet R.Gražulis tąkart išsilaikė Marijampolės teritorinės muitinės viršininko kėdėje. Vėl buvo nuteistas tik vienas muitininkas iš paskutiniosios kontrabandos vykdymo grandies.
Karjerą padarė ir buvęs prokuroras
Sudargo bylą tyręs tuometinis prokuroras Arvydas Pocius palypėjo karjeros laiptais ir perėjo dirbti į Valstybės saugumo departamentą. Vėliau jis tapo šios slaptos tarnybos vadovu, bet 2007 metais skandalingai buvo priverstas palikti postą. Savo ruožtu R.Gražulis po Kalvarijos skandalo buvo perkeltas į Vilniaus teritorinę muitinę, kur dirbo viršininku. Kaip ir praėjusį kartą, buvo surastas tik vienas „iešmininkas“, dabar savo dienas leidžiantis Lukiškių kalėjime. Marijampolės muitinės viršininku tapo Jonas Pangonis, kuris irgi buvo minimas Kalvarijos byloje. Jis vėliau R.Gražulį pakeitė ir Vilniaus teritorinės muitinės viršininko kėdėje. J.Pangonis laikomas realiausiu pretendentu į Muitinės departamento vadovo postą. Beje, Muitinės departamentas pavaldus Finansų ministerijai, kuriai, kaip žinoma, 2004–2005 m. vadovavo A.Butkevičius.
Dirbo ir ministro sūnus
Kad susisiekimo ministras A.Butkevičius susijęs su „Vildega“, savo versijas kelia „Valstiečių laikraščio“ pašnekovai. Pavyzdžiui, iki tragiškos avarijos kovo 24 d. „Vingės terminale“ dirbo A.Butkevičiaus sūnus Martynas Butkevičius. Pastarosios antrinei įmonei UAB „Vingės transsphere logistika“ vadovauja R.Gražulis. Versija, kad dar dirbdamas Muitinės departamente R.Gražulis jau tvarkėsi verslo reikalus, atrodo pakankamai įtikinama. Įmonėse akcijas valdė jo motina, 85-erių Aldona Gražulienė. R.Gražulis neatskleidė, kas kontroliuoja bendrovės „Vingės transsphere logistika“ akcijas. „Valstiečių laikraštis“ gavo dokumentą, kad 2007 metų vasarį A.Gražulienė padovanojo R.Gražuliui kitoje įmonėje („Vikusta“) jai priklausiusias akcijas. Pašnekovai paliudijo, kad dividendus už A.Gražulienę kartą atsiėmė R.Gražulis. Gali būti, kad panašiu būdu R.Gražulis per savo motiną valdo ne tik „Vildegos“, „Vikustos“, bet ir UAB „Vingės transsphere logistika“ akcijas. Tačiau tai paaiškėtų tik po nuodugnaus pareigūnų tyrimo.
Lengvi pinigai
„Valstiečių laikraščio“ žurnalistui mokant 7 litus, kasininkė pasiūlė važiuoti per Sudargo pasienio punktą. „Ar ten tokios aikštelės nėra?“ – paklausėme. „Ne, bet kelias pailgės apie 80 kilometrų“, – pridūrė ji. Palyginti su tais milijonais, kurių valstybė neteko per Kalvarijos ir Sudargo bylas, tie 7 litai „Valstiečių laikraščio“ žurnalistui pasirodė visiškas niekis. Susimokėjome. Tačiau, įvertinus visą automobilių srautą, kuris praeina pro Lietuvos ir Rusijos Federacijos pasienį, susidarytų apvali suma. „Vildegos“ kontrolierius V.Viltrakis prasitarė, kad per dieną pro Kybartų terminalą kartais praleidžiama apie 400 lengvųjų automobilių ir apie 200 vilkikų. Net jeigu mašinų kasdien praleidžiama perpus mažiau, per metus „Vildega“ gauna apie 2 mln. Lt pajamų.
