Gerbiami politikai ir politologai, saugumiečiai ir prokurorai, patariu jums nesipykti su logika ir valdyti savo isteriką. Atvykau iš Rusijos savo noru, prieš tai pranešęs atvykimo datą, valandą ir skrydžio reisą. Kaip buvau sutiktas, matė visa Lietuva.
Tačiau po atvykimo niekas manęs neklausė apie milijonus, apie kuriuos buvo rėkte rėkiama ir meluojama žmonėms. Ir dabar, perskaitęs beveik visas šimto lapų Generalinės prokuratūros užsakyto audito išvadas, neradau nei savo pavardės, nei pagrįstų Darbo partijai ir jos žmonėms mestų įtarimų įrodymų. Akivaizdu, jog kažkas labai nori, kad jų aferas ir nusikaltimus prieš Lietuvą ir jos žmones uždengtų dirbtinai sukurti skandalai aplink Darbo partiją.
Gerai atsimenu oponentų susierzinimą ir nerimą po mano grįžimo. Nors jie vaidino, kad ieško manęs, iš tikrųjų labiau už viską troško, kad aš negrįžčiau. Todėl, neslėpdami apmaudo, pirmiausia klausė ne apie menamus milijonus, o kodėl aš atvažiavau.
Jie kalbėjo, jog mane atsiuntė Kremlius, kad sužlugdyčiau nacionalinio investuotojo kūrimą. Bet po to, kai Darbo partijos frakcijos nariai balsavo už pateikimą, kad nacionalinio investuotojo kūrimo projektas būtų apsvarstytas ir išanalizuotas Seime, iš karto pasipylė komentarai, kad V. Uspaskicho partija palaiko projektą.
Gal jau laikas apsispręsti: ar Kremlius valdo mane, ar ne? Ir ar Kremliui reikia nacionalinio investuotojo, ar ne? O svarbiausia — ko jums patiems reikia?
Aš savo ruožtu pareiškiu: niekas manęs niekada nevaldė ir nevaldys. Nesu mutantas ar marionetė. Gaila, kad reikia tokios įžangos, kad pradėčiau kalbėti iš esmės.
Pirmiausia, noriu pasakyti: mane juokina Andriaus Kubiliaus, Gedimino Kirkilo ir kitų pasiūlymai dėl saugiklių nacionalinio investuotojo sutartyje. Todėl noriu išsakyti savo nuomonę. Jeigu norime, kad atominę elektrinę pastatytų trigalvis slibinas, reikia laikytis šių principinių nuostatų:
1.Kol atominė elektrinė nebus pastatyta, iš sandorio negali pasitraukti nė vienas jo dalyvis.
2.Nuo sutarties pasirašymo dienos pelnas turi būti nukreiptas į atominės elektrinės statybą.
3.Pradėjus eksploatuoti naują elektrinę, elektros energijos kaina neturi viršyti Europos ir Rusijos elektros gamintojų vidurkio.
Bet, nepriklausomai nuo mūsų norų, elektros kaina turi būti formuojama pagal šiuos kriterijus:
a)kreditų ir palūkanų grąžinimas;
b)amortizacinės ir eksploatavimo išlaidos (su branduolinio kuro pirkimu);
c)branduolinių atliekų sandėliavimas ar naikinimas;
d)rezervinių elektros energijos šaltinių išlaikymas;
e)Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės išlaikymas, kad būtų užtikrintas elektros tiekimo patikimumas (Elektrėnų elektrinė pilnu pajėgumu gali pradėti dirbti po 15 valandų, o Kruonio — po trijų minučių);
f)elektros tiltų ir kabelių nutiesimas į Europos ir Skandinavijos šalis;
g)alternatyvus elektros energijos šaltinis;
h)griežtas valstybės reguliavimas ir elektros skirstymo kainų nustatymas.
Kad būtų lengviau suprasti, įvertinkim pinigais.
1.Skaičiuojant pagal Ignalinos atominės elektrinės gaminamos energijos kainą, kai viena kilovatvalandė kainuoja 7 centus, metinės išlaidos sudarys 0,5–0,7 milijardo litų. 1,6 mln. kW reaktoriaus instaliacija kainuos apie 22 mlrd. Lt, nes vienos kilovatvalandės instaliacija kainuoja apie 14 tūkstančių litų.
Manau, kad kainuos ne mažiau, nes statyboms reikalingo juodojo ir spalvotojo metalo kaina per du metus padidėjo beveik dvigubai ir ji vis dar kyla.
Šie pinigai bus paimti iš banko ir už juos reikės mokėti palūkanas. Šiandien vidutinės tarpbankinės palūkanų normos viršija 7 procentus, o kartu su banko marža jos sieks 8–9 proc. Net jei palūkanos būtų 5 proc., per metus jos sudarytų 1,1 mlrd. Lt.
2.Jeigu 22 mlrd. Lt kreditą reikės grąžinti per 20 metų, kasmet reikės 1,1 mlrd. Lt.
3.Jeigu elektrinę eksploatuosime 50 metų, amortizacinės išlaidos kasmet sudarys 0,5 mlrd. Lt.
4.Rezervo išlaikymas ir elektros tiekimo patikimumo užtikrinimas kainuotų apie 0,3–0,5 mlrd. Lt.
5.Kuro atliekų sandėliavimo arba naikinimo kaina nežinoma, bet tai kainuos tikrai nemažai.
Pagal šiuos skaičiavimus jau pirmaisiais metais išlaidos sudarytų mažiausiai apie 3,5 mlrd. Lt, o pagal pesimistinę prognozę jų bus dar daugiau.
Dabar paskaičiuokime pajamas.
1,6 mln. kW reaktorius per metus galės generuoti apie 10–12 mlrd. kW elektros energijos. Parduodant kilovatvalandę už 7 ct, kaip dabar parduoda Ignalinos atominė elektrinė, pajamos būtų 0,7 mlrd. Lt. Norint padengti 3,5 mlrd. Lt metines išlaidas, vienos kilovatvalandės kaina turėtų būti mažiausiai 35 ct (be skirstymo išlaidų ir pelno).
Palyginimui: perkant energiją Europoje, šiandien viena kilovatvalandė brangiausiai kainuotų 30 ct, o Rusijoje — 18 ct. Sakau brangiausiai todėl, kad šiandien iš Rusijos atliekamą mainytą energiją perkame po 7 ct už kW/h, o neatliekamą — už 12 ct. Tai reiškia, kad Rusijos ir Europos kainų vidurkis šiandien maždaug 24 ct už kW/h.
Šie skaičiai kalba patys už save. Kad atominės elektrinės statyba atsipirktų, jos pagamintą energiją reikės pardavinėti po 40 ct už kW/h. Be to, pastačius elektros tiltus į Vakarus ir Skandinaviją, skirstomųjų tinklų išlaidos bus mažiausiai 30–40 ct už kW/h, o po elektrinės eksploatacijos pradžios kaina bus dar didesnė.
Aišku, kad už tokią kainą nei Rusija, nei Europa elektros nepirks. Taip pat ir latviai su lenkais, kurie ruošiasi deryboms. Tai reiškia, kad sudėjus gamybos kainą 40 ct ir perdavimo kainą 40 ct, 80 ct už kW/h mokėsime mes, Lietuvos vartotojai.
Nebuvau suklydęs savo skaičiavimuose kalbėdamas apie „Lietuvos dujų privatizavimą“. Pagal mano sukurtą schemą paskutinį kartą privatizuojant „Mažeikių naftą“, Lietuva gavo daugiau negu 1,5 mlrd. Lt. Nedažnai klystu ir savo versle. Nemanau, kad suklydau ir dabar.
„Lietuvos dujos“ buvo parduotos už 200 mln. Lt, nors realiai jų turtas ir verslas kainuoja 3 mlrd. Lt. Tiek pat, 3 mlrd. Lt kainuojantys „Vakarų skirstomieji tinklai“ buvo parduoti už 500 milijonų litų, o 1,5 mlrd. Lt kainuojančios „Mažeikių naftos“ akcijos buvo tiesiog padovanotos „Williams“. Už tokius sprendimus kažkas turi keliauti ten, kur norima nusiųsti mane.
Jeigu manęs paklaustų, ar norėčiau investuoti į verslą, kuris atsipirks po 20 metų, aš atsakyčiau ne. Galvoju, kad taip pat atsakytų ir kiti. Reiškia nauda yra kitur. Rinkos ekonomikos sąlygomis verslininkai priversti agresyviai konkuruoti ir siekti pelno. Bet valdžia turi priimti Valstybei ir jos žmonėms naudingus sprendimus.
Todėl nereikia veidmainiauti, esą A. Kubilius su G. Kirkilu rūpinasi saugikliais. Tai, ką jie ruošia, yra eilinė vagystė, kuri labai brangiai kainuos Lietuvos žmonėms. Tik štai bėda – V. Uspaskich grįžo...
Man būnant Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku, į sutartį su Europos sąjungą būtent mūsų komitetas įtraukė punktą, kad Lietuva turi likti atominės energetikos valstybe. Tuo tikiu ir šiandien. Tačiau jeigu Vyriausybė puspigiai parduoda „Vakarų skirstomuosius tinklus“, be konkurso leidžia dalyvauti nacionalinio investuotojo kūrime ir sutinka atiduoti mažą kontrolinį akcijų paketą (38 proc.), ji privalo pasirūpinti, kad nė vienas nacionalinio investuotojo dalyvis negalėtų trauktis, kol nebus pastatyta atominė elektrinė, o Lietuvos elektros tinklai sujungti su Skandinavija ir Vakarų Europa tam, kad turėtumėm alternatyvius energijos šaltinius.
Pirmadienį Darbo partijos frakcijos nariai priims sprendimą dėl nacionalinio investuotojo. Jie gali pritarti žalingam Lietuvai projektui ir atsikratyti prorusiškos etiketės arba nepasiduoti politinių oponentų spaudimui ir balsuoti prieš nenaudingą Lietuvos žmonėms nacionalinį investuotoją. Nežiūrint į visas spekuliacijas, aš balsuočiau prieš, o frakcijos nariams siūlau balsuoti laisvai.
Pagarbiai,
Darbo partijos pirmininkas
Viktoras Uspaskich
