Mobiliaisiais telefonais „apsiginklavusioje“ Lietuvoje, pasirodo, vis dar yra žmonių, kurie, ištikus bėdai, neturi jokio ryšio, kad galėtų prisišaukti pagalbą. Jeigu ir turi, tai nemoka naudotis ryšio priemone.

Mirė mama ir sūnus

Tai neseniai parodė liūdnas įvykis Panevėžio rajone, Genėtinių kaime (Vadoklių sen.). Vieną popietę į atokią sodybą atvykęs paštininkas, tikėjęsis, kaip visada būdavo pensijų mokėjimo dieną, sutikti sodybos šeimininkę ir jos sūnų, buvo sukrėstas: 80-metę pensininkę jis rado negyvą kieme. Senutė buvo be batų, tad vaizdas pakišo mintį apie galimai įvykdytą nusikaltimą. Paštininkas iškvietė policininkus. Šie atvykę namo viduje rado mirusį ir neįgalų pensininkės 47 metų sūnų.

Apžiūrėjus kūnus, išorinių smurto žymių ant jų nebuvo pastebėta. Pasidairius po sodybos teritoriją, kiek toliau nuo namo buvo aptikti senutės batai. Purvini, netvarkingai likę maknotame žemės paviršiuje. Kaip tik tomis dienomis žemę buvo pradėjusi šildyti saulutė, tad žemės paviršius buvo minkštas, net klampus.

Nustačius, kad sodyboje nebūta jokio nusikaltimo, jos gyventojus gerai pažįstantys seniūnijos darbuotojai sakė manantys, jog epilepsija sirgusį sūnų ištiko ligos priepuolis ir vyras krito ant žemės. O motina, nemokėjusi naudotis sūnaus mobiliuoju telefonu, išskubėjo pas artimiausius gyventojus ieškoti pagalbos. Pati sunkiai vaikščiodavusi moteris nepajėgė padėti sūnui atsikelti, tad pasiėmė žibintą ir leidosi iš sodybos. Vadinasi, buvo nešviesu – vakaras arba naktis.

Bet senutė nuėjusi netoli – matyt, įklimpusi permirkusiame pasėlių lauke taip, kad nebepajėgusi žengti kito žingsnio. Tuomet nelaimėlė išsinėrusi iš savo batų ir basa pasukusi atgal. Ko gero, iš sodybos teritorijos ketinusi išeiti pro kitą pusę. Tačiau pensininkę arba staiga pakirtę išgyvenimai, neviltis, kad sūnui nebepadės, arba parklupdęs nuovargis – ji likusi ant žemės ir jau nepakilusi. Tuomet dar ir sušalusi. Be pagalbos likęs epileptikas sūnus mirė.

REKLAMA

Neturėjo „mygtuko“

Seniūnijos darbuotojų teigimu, abu atokios sodybos gyventojai buvo padorūs žmonės. Vienas kitu rūpindavosi, pagalbos iš seniūnijos buvo atsisakę, nes dar pajėgė gyventi savarankiškai. Be to, sistemingai lankančio ir gyventi padedančio darbuotojo paslaugos yra mokamos, jeigu be kitų pagalbos neišsiverčiantis žmogus gauna didesnę nei 700 litų dydžio pensiją. Tad visai suprantama, kad tokios pagalbos dažniau prašosi tik visiškai be jos nebegalintys išsiversti vieniši ar ligoti, nevaikštantys gyventojai.

Seniūnijos darbuotojai žinojo, kad pensininkės sūnus turi mobilųjį telefoną, tad turbūt net nepagalvota, jog kada nors sodybos gyventojams gali būti neįmanoma prisišaukti skubią pagalbą. Bet senutė naudotis mobiliuoju nemokėjo. O tokio vieno mygtuko pagalbos įrenginio, kokiais buvo garsiai džiaugiamasi keletą metų nuo 2006-ųjų, pensininkė neturėjo. Būtų turėjusi – galbūt abu su sūnumi šiandien tebebūtų gyvi.

Tais vieno mygtuko įrenginiais 2006 metais rūpinosi šalies Policijos departamentas. Sudarė sutartį su Vilniuje esančia bendrove „Apsaugos centras“ ir Lietuvoje įdiegė bene 640 įrenginių – 36 savivaldybėse iš 64. Tiesa, tuo metu šalyje buvo net 22 000 vienkiemių, o tie „mygtukai“ nemokamai buvo įrengti tik pačiuose „karščiausiuose“ vienkiemiuose – įvertinus jų gyventojų pajamas, šeimyninę padėtį, poreikius, atstumus, galų gale – net požiūrį į gyvenimą. Kas norėjo, tai ir patys galėjo įsirengti „mygtukus“, tačiau jau mokamai. Tokių buvo.

Svarbiausia – naudotis tokiais įrenginiais labai paprasta ir patogu. Paspaudus mygtuką, pagalbos atšaukti jau negalima, o operatorius girdi viską, kas vyksta abonento namie. „Mygtukai“ patogūs ir gelbėtojams, nes dispečeriai iškart žino, kur siųsti pagalbą. Taigi įrenginiai yra patogesni už mobiliuosius telefonus, kuriais pagalbos numerį garbaus amžiaus žmonėms surinkti kartais sunku.

Įrenginiai pasiteisino

Tada, kai nemokamai išdalinti „mygtukai“ buvo policijos dovana vienišiems pensininkams, šie labai džiaugėsi. Anot Kalvarijos policijos (Marijampolės apskr.) viršininko Arvydo Magonitaičio, 2006-aisiais dirbusio Marijampolės savivaldybės policijos nuovados vadovu ir tuomet organizavusio per 40 „mygtukų“ įrengimą Marijampolės krašte, teigimu, senukai, gavę „mygtukus“, jautėsi drąsūs ir saugūs – kaip su gerais keturkojais sargais. Džiaugėsi net specialiais lipdukais ant namo durų, pranešančiais apie name esantį įrenginį. Mat lipdukai šviečia net naktį. Pasak A. Magonitaičio, tuose Marijampolės krašto vienkiemiuose, kuriuose buvo „mygtukai“, nusikaltimų nebuvo įvykdyta (panaši padėtis – visoje šalyje), o jau apie patogumą skubiai išsikviesti pagalbą net ir pasakoti nereikia.

REKLAMA

Beje, šiame krašte „mygtukų“ naudą paliudijo ir 2009 metais įvykdytas žiaurus nusikaltimas, kai buvo nužudyta pensininkė (76 m.), gyvenusi viena prie pat judraus Marijampolės–Kauno kelio. Moters kaimynai iškart paskleidė žinią, kad žudikas esą žinojo, jog senutė nesinaudodavo jokiu telefonu, neturėjo „mygtuko“, todėl ir pasirinko ją savo auka. Šis faktas ne vieną vienišą pensininką paskatino dar aktyviau susidomėti galimybe turėti „mygtuką“. Žinoma, labiau viliojo dovanotas įrenginys, o ne pačių įsigytas.

Dovanų nebebus

Bet, kaip sakoma, dovanų karalius mirė. 2008 metais Lietuvą ištiko ekonominė krizė – pradėjo skursti ir policija, ir Savivaldybės, finansiškai rėmusios „mygtukų“ projektą, patvirtintą trejiems metams. „Mes tuos įrenginius išlaikėme per patį sunkmetį, o paskui jų nuoma buvo perduota Savivaldybėms“, – teigė Marijampolės apskrities policijos vadovas Skirmantas Andriušis. Jo paskaičiavimu, Marijampolės krašto vienkiemiuose iki šiol yra išlikę ir veikia 26 „mygtukai“ (iš 40). Už tai ačiū – Marijampolės savivaldybei.

20 tokių įrenginių tebeveikia ir Panevėžio rajone, kuriame, kaip minėta, neseniai mirė motina ir sūnus. Čia „mygtukais“ vis dar naudojasi 20 gyventojų. Naujais adresais „mygtukai“ perkeliami tik tada, kai įrenginiu naudojęsis gyventojas dėl kokių nors priežasčių jo atsisako arba numiršta.

2012 metų rudenį Policijos departamentas atvirai paskelbė, kad „mygtukų“ projektas toliau nebebus finansuojamas iš vis skurdesnio policijos biudžeto. Sutartis su „Apsaugos centru“ buvo nutraukta. Skaičiuota, kad vieno tokio įrenginio išlaikymas per metus policijai atsiėjo apie 450 litų. Be to, policijos pareigūnai ištyrė, kad „mygtukų“ turėtojai policijos pagalbos jais šaukėsi rečiau, nei medikų pagalbos. Taigi neturtingų vienišų senukų galimybės skubiai išsikviesti reikiamą pagalbą policijos buvo apleistos – tiksliau permestos ant seniūnijų, savivaldybių pečių.

REKLAMA

„Jeigu žmogus pats nori ir pajėgia išlaikyti tą „mygtuką“ – tai yra mokėti 25 litus per mėnesį, tai jį ir turi be jokių tarpininkų, – „Akistatai“ aiškino kalbinti policijos pareigūnai. – Bet tokių atvejų visoje šalyje labai mažai.“ 23 – kaip patikslino bendrovės „Apsaugos centras“ atstovė Vaiva Pupelytė. Jos teigimu, o iš viso vieno mygtuko įrenginiais Lietuvoje šiuo metu naudojamasi 83 namuose – Anykščių, Kaišiadorių, Kretingos ir keliuose kituose rajonuose. „Yra ir keletas rajonų, iš kurių dar laukiama atsakymo dėl tolesnio bendradarbiavimo, nes sutartys jau pasibaigusios, tačiau įrenginiai veikia mūsų įmonės lėšomis, kol bus nuspręsta dėl sutarties pratęsimo“, – paaiškino V. Pupelytė.


Rašyti komentarą...
b
bubu
2014-03-07 10:03:24
Pranešti apie netinkamą komentarą
Lesu truksta,bet tik ne tada kai pederastu uzsakymams vykdyti 240 policininku pakelt reikia
Atsakyti
0

J
Je
2014-03-07 16:12:22
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ten kur paliegęs, senas ,nestiprus, nerevoliucingas tai Neprigulnos Lietuvos valdžia nebesiskaito kaip su žmogumi.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų