To Lietuvoje nebuvo dešimtmečius: dabar kiekvienas gali būti gydomas priverstinai

Karantino metu valdžia ir visuomenė susiduria su dilemomis, kurios anksčiau – neiškildavo. Viena tokių yra prievartinis gydymas, užsikrėtus pavojingu visuomenei virusu. Paskutinės įstatymo pataisos numato, kad asmuo, užsikrėtęs pavojingu virusu, prievarta gali būti gydomas visą mėnesį. Tam, kad ligonis atsidurtų saugomoje ligoninės palatoje, užtenka vos vieno gydytojo sprendimo, anksčiau šis sprendimas nebuvo toks lengvas. 

Tiesa, teisininkai ir žmogaus teisių specialistai nėra tikri, ar priverstinis gydymas su vos vieno mediko rekomendacija neperžengia tam tikrų ribų. O štai sovietmečiu infekcinėse ligoninėse dirbę medikai mena, kad tokia praktika anuomet buvo visiškai normali. 

Seimas prieš gerą mėnesį ypatingos skubos tvarka priėmė Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pataisas. Prieš kelias dienas šį sprendimą savo parašu patvirtino sveikatos apsaugos ministras. 

Pataisos numato, kad sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ar būtinojo izoliavimo ir jo trukmės priims gydantis gydytojas. Vieno mediko sprendimu žmogus gali būti izoliuotas ir priverstinai gydomas mėnesį, per tą laiką jam turi būti užtikrinamas maisto tiekimas, garantuota būtinoji higiena. 

Iki šiol galiojusi norma numatė, kad tokį sprendimą gali priimti trijų gydytojų komisija, maksimalus privalomo izoliavimo terminas buvo septynios dienos.

Pasak sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos, senoji įstatymo redakcija rašyta net neįsivaizduojant, kad galėtų susidaryti tokia sudėtinga situacija, kaip dabar dėl koronaviruso plitimo. Todėl ir prireikė pataisų. 

Jis pabrėžė, kad nuostata dėl vieno mėnesio priverstinio hospitalizavimo ar gydymo įsigaliotų tik, kai šalyje paskelbtas karantinas ir Vyriausybė priimtų sprendimą, jog kitų taikomų priemonių neužtenka užkirsti kelią užkrečiamosios ligos protrūkiui. Lietuvoje karantinas galioja nuo kovo 16 dienos, jis pratęstas iki gegužės 11 dienos. 

REKLAMA

Teisininkams kelia susirūpinimą

Teisininkas, advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė sako, kad priverstinės hospitalizacijos įstatymo pataisos verčia traukioti pečiais. Ten taip viskas suvelta ir painu, kad priverstinai gydytas asmuo tikrai gali kreiptis į teisininkus ir tikėtis pergalės. 

„Žiūrint į nacionalinės teisės aktus, mes turime žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymą, kuris eina kartu su civilinės saugo įstatymu ir nutarimu dėl karantino paskelbimo. Ir visi trys, jie pasako, kad mes turime atvejų, kai gali atsirasti žmonių, kurie platintų užkrečiamąsias ligas. 

Pagal tarptautinę teisę iš pirmo žvilgsnio žvelgiant, teisiškai viskas sureguliuota tinkamai. A. Veryga balandžio 17 dienos sprendimu iš esmės pakartoja tai, ką Seimas yra priėmęs prieš pusę mėnesio, nes tada parlamentas pakeitė šiek tiek įstatymą, o tiksliau jo 9 straipsnį ir jame nurodyta, kada žmogų galima priverstinai sulaikyti, hospitalizuoti. Taigi, įstatymas suteikia teisę tą padaryti, o ministras pasako vienintelį dalyką, kur aš matau riziką „laikyti pavojumi aplinkinių sveikatai“. Nes įstatymas sako kiek kitaip“, – aiškino teisininkas. 

Pasak jo, painiausia dalis yra ta, kuri kalba apie teisę hospitalizuoti ir izoliuoti mėnesiui, nes neaišku, kuo tai pagrįsta. 

„Vyriausybės nutarime dėl karantino paskelbimo nuoroda virus yra į 14 dienų. Tiek reikia karantinuotis grįžus, saviizoliuotis, gydytis. Tai ar čia nesuderintas dalykas? Ar kas kita? Nes jei visur kalbama apie dvi savaites, tai kodėl čia jau mėnuo? Bent būtų padarytas pratęsimo mėnuo. Taigi, terminas kelia susirūpinimą.

Nes žmogaus teisių konvencijoje, Konstitucijoje net jei yra pasakyta, kad išimtis galima, visada žiūrima proporcingumo. Jei mes sakome, kad privalome izoliuoti 14 dienų, tai kodėl kitoje vietoje jau kalbame apie priverstinį uždarymą mėnesiui?“, – klausė teisininkas. 

REKLAMA

Anot I. Vėgėlės, abejojama, ar Seimas teisingai priėmė šį teisės aktą ir ar jis yra proporcingas. Jis tikino, kad ne vienam gali kilti klausimų, ar taisyklės, pagal kurias gali uždaryti žmogų mėnesiui, yra proporcingos. 

Nes įsakyme matosi, kad gali kliūti ne tik sergančiam, bet ir įtariamam, o taip pat tiems, kurie galimai serga ir pažeidžia ligoninės tvarką, kelia pavojų aplinkinių sveikatai. Visgi nėra aišku, kokie veiksmai yra laikytini pavojingi aplinkinių sveikatai. O ir ligoninių tvarkų būna visokių. 

„Vien faktas, kad asmuo turėjo sąlytį? Buvo įtariamas? Pažeidė asmens sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarką? Tai šito užtenka, kad jį priverstinai hospitalizuotų ir izoliuotų? Šis įsakymas ministro yra prezumpcija, kad žmogus kelia pavojų, bet nebūtinai taip yra. Galima ne ten koją pastatyti ir tai jau bus pažeidimas?“, – stebėjosi teisininkas. 

Jei šis įsakymas bus taikomas pažodžiui, gali būti visokių variantų.

„Aš matau rizikas, kad pacientai tikrai gali skųsti sprendimus, jei jie būtų priverstinai hospitalizuoti mėnesiui. Antras dalykas, pasakyta, kad hospitalizavus įstaiga privalo asmenį gydyti. Tai reiškia, kad asmeniui yra taikomas gydymas, jei šis nesutinka? O ir gydymo nuo Covid-19 nėra“, – sakė I. Vėgėlė. 

Ankstesnis įstatymas, pasak jo, nebuvo netinkamas. Žmogų priverstinai taip pat galima buvo hospitalizuoti, bet reikėjo trijų medikų komisijos, savivaldos institucijos pritarimo, visuomenės sveikatos centras turėjo būti informuojamas. O ir terminas buvo tik septynios dienos. 

„Dabar turime visą mėnesį priverstinio gydymo, apie kurio būtinumą nusprendžia vienas medikas. Tai gali būti, tarkime, šeimos gydytojas. Žinote, šeimos gydytojų yra daug. Yra gerų ir ne tokių gerų. Yra klaidos galimybė. Pagal tuos teisės aktus, kurie yra dabar, traktavimas yra platus. <..> Medikui, žinoma, būtų paprasta priimti tokį sprendimą apeliuojant į ministro įsakymą. Klausimas ar teismas manytų taip pat“, – sakė teisininkas, pasvarstęs, kad medikai gali pasitelkti net policiją. 

REKLAMA

Anot jo, situacijoje, kai yra priverstinai sulaikomas ir hospitalizuojamas gali atsidurti kiekvienas, nes priverstinai uždaryti ligoninėje galima ne tik tuos, kurie serga, bet ir tuos, kurie turėjo kontaktą ir net tuos, kurie yra įtariami turėję kontaktą. Tai gali būti kiekvienas žmogus gatvėje, užtenka pasakyti, kad kažkas jį įtaria. 

Bet kokį veiksmą, pasak advokato, kuris pažeidžia asmens teises, galima skųsti.

„Lygiai taip pat ir čia bus galima skųsti. Tarkime dėl to paties gydymo. Jis bus taikomas ir neduok dieve sukels žalą. Jis galės ginčyti. Nes klausimas gi ar galima gydyti žmogų, kuris to nenori. Galios tas pats pacientų žalos atlyginimo įstatymas ir bendrosios Civilinio kodekso normos“, – kalbėjo I. Vėgėlė. 

Karantinas – proga suvaržyti teises

Profesorius, Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas Dainius Pūras kalbėdamas apie priverstinį gydymą pandemijos metu vienos nuomonės neturėjo, pasak jo, svarbu žiūrėti į aplinkybes ir tai, ar taikomos priemonės išties yra adekvačios, proporcingos ir nediskriminuoja žmogaus.

Tiesa, pasak profesoriaus, bendrų žmogaus teisių pažeidimų karantino ir pandemijos metu išties padaugėjo ir taip nutiko ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

„Lietuvoje ir pasaulyje šiuo metu vyksta esminių vertybių patikrinimas. Ši pandemija išryškino kovą, kuri vyko ir anksčiau. Tai kova dėl žmogaus teisių. Geriausiai sekasi toms valstybėms, kurios nuosekliai įgyvendina pamatinius žmogaus teisių principus. Bet jau iki pandemijos buvo banga, ataka iš kitų jėgų, buvo atakuojami laisvės principai“, – sakė profesorius, pabrėžęs, kad visgi geriau su krizine situacija susidoros tie, kurie laikosi žmogaus teisių principų, nors šiuo metu ir aiškinama, kad žmogaus teises reikia padėti į šoną ir rūpintis kitais dalykais. 

„Įsiveržimai į asmens laisvės ribas turi būti, mes žinome, kodėl. Plinta infekcija. Visgi jie negali būti taikomi neproporcingai, pertekliniu būdų ir diskriminuojant. Pasaulyje yra daug žmonių, kurie neturi namų. Tai juos gatvėje muša ir aiškina, kodėl jie nesilaiko karantino ir nelieka namuose. Bet jie neturi namų. Tai liūdnas pavyzdys. Kitur imama stiprinti diktatūra, tarkime, Vengrijoje. Lenkijos valdžia vėl ėmėsi moterų teisių. Taip pat nori kriminalizuoti lytinį švietimą. Tai blogosios praktikos, kuriomis mums tikrai nereikėtų užsikrėsti“, – aiškino D. Pūras. 

REKLAMA

Anot jo, netiesa, kad geriau susitvarko tie, kurie neigia demokratiją. Štai Kinijoje iki šiol neaišku, kas išties nutiko ir kokios šios pandemijos pasekmės. Profesorius kritikavo ir mūsų valdžios spendimus dėl prievartinio izoliavimo viešbučiuose bei kelionių draudimo per Velykas, kai keliauti buvo leista tik tiems, kurie kituose miestuose turi nuosavybės. 

„Kas tuo buvo pasakyta? Žmogus, kuris neturi vilų pajūry, negali važiuoti, o tie, kurie turi – gali važiuoti? Nemačiau tame logikos. Tokie sprendimai turi būti priimami atsižvelgiant ne tik į kitus įstatymus, bet ir į Konstituciją“, – sakė profesorius. 

D. Pūras įsitikinęs, kad dabar labai dėkinga situacija daryti „bet ką“. Galima daryti kažką, kas nusižengia įstatymas ir kaip Viktoras Orbanas sakyti, kad tai vardan karantino ir pandemijos.

Jis taip pat tikino, kad krizė – ne tik galimybė suvaržyti teises, bet ir galimybė padaryti proveržį. Esą tuo ir reiktų užsiimti šiuo metu. 

Sovietiniais laikais niekas teisėmis nesirūpino

Sovietiniais laikais Lietuvą kankino choleros, raupų, šiltinės proveržiai. Jie buvo itin dažni, bet sovietinė medicina, pasak infektologo Alvydo Laiškonio – neatsiliko. 

Karantinas, higiena ir izoliacija buvo pagrindiniai sovietinių medikų ginklai, o žmogaus teisės ir norai nieko nereiškė. Sergantys ir rodantys bent menkiausius simptomus būdavo uždaromi į specialias infekcines ligoninės, kurių šalyje buvo išties daug. 

Ten nieko neįleista ir niekas iš ten neišleistas net tada, kai pasveikdavo. Dingus ligos simptomams dar dvi savaites medikai stebėjo pacientus. Laiškų iš infekcinių ligoninių pacientai taip pat nerašė, o artimieji žinią ir maistą perduodavo lauknešėliais, tiekiamais kartą per savaitę. 

Profesorius, infektologas A. Laiškonis sako, kad užkrečiamų ligų sovietmečiu buvo apstu, su jomis kovota itin aršiai, negailėta pinigų ir pastangų, žmonių teisės rūpėjo mažai. 

REKLAMA

„Žmones masiškai guldydavo į infekcines ligoninės, o ten buvo griežtos karantino sąlygos. Vyresni žmonės puikiai prisimena, kad į tokias ligonines nebuvo galima patekti. Net laiškų rašyti iš ten nebuvo galima, tik siutinėlius su maistu perduoti ligoniams leista. Tikrai buvo sudėtinga situacija, ligų buvo itin daug. Gydytojai, dirbantys ligoninėje, gaudavo priedus ir pinigų duonai, dirbo tik 5 valandas per dieną“, – pasakojo profesorius.

Anot jo, po ligonines važinėjo medikai-konsultantai, kurie išmanė infekcines ligas, ir vos pastebėję įtartiną atvejį, žmogų veždavo į infekcinę ligoninę. 

Karantino metu, pasak profesoriaus, būdavo pasitelkiama kariuomenė, žmonės neįleisti ir neišleisti į miestus, kareiviai gatvėse stovėdavo kas dešimt metrų, bet tokia buvo praktika ir mažai kas ja stebėjosi.


Rašyti komentarą...
A
Akis
2020-04-22 17:33:55
Pranešti apie netinkamą komentarą
Pagaliau įteisinsime ilgai slėptą diktatūrą. Net Stalinui reikėjo troikos, kad galėtų žmogų sušaudyti ar nutremti į Sibirą, ar kasti garsiųjų kanalų. Lietuvoje užteks vieno gydytojo. Tai pažanga. Demokratinėje Lietuvoje kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, bet tam, kad galėtų tas teises ginti, kiekvienas turi gauti teisingą atlyginimą už darbą, kad galėtų tas teises visose instancijose ginti.Teisių gynimas Lietuvoje - viena iš brangiausių viešųjų paslaugų,todėl savo teises gali ginti tik Seimūnai ir prezidentines pajamas gaunantys valstybės biurokratai. Skurdžiams valstybė suteikia savo advokatus nemokamai, bet valstybės advokatai gina valstybės interesus, o ne skurdžių.
Atsakyti
-6

P
Petras
2020-04-22 18:14:06
Pranešti apie netinkamą komentarą
Reikia priverstinai gydyti seima, ministrus ir uzdaryti i kambarius su online kameromis
Atsakyti
-4

P
Paslaptis
2020-04-22 17:08:48
Pranešti apie netinkamą komentarą
Išdurnėko valdžia nebežino iš ko išsidirbinėti, prievartinis gydymas tai yra žmogaus teisės yra pažeidžiamas.
Atsakyti
-7

SKAITYTI KOMENTARUS (38)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų