Nors ruduo dar nė neįpusėjo, soduose jau baigiamas nuimti derlius. Privirta uogienių, prikonservuota daržovių, priraugta vynuogių vyno, nukastos bulvės. Beliko rudeninių veislių obuolius sandėliuoti, burokėlius ir morkas nurauti. Lengviau atsipūtę sodininkai apie šį sezoną jau kalba būtuoju laiku ir skaičiuoja, ką šįmet pavyko nuveikti.
Jei kas ir skundžiasi sulaukę mažesnio derliaus, tik ne kauniečiai Rina, Romanas ir Asta Zamkevičiai. Šie metai darbščiai šeimynėlei ir vėl buvo dosnūs, derlingi.
„Mylime augalus, rūpinamės jais kaip vaikais – ir jie nenori likti skolingi," – išdavę, ko labiausiai augalams reikia, šypsosi išpuoselėto sodo savininkai.
Zamkevičių sode obelų nėra daug, bet visos lipte aplipusios obuoliais. Sako, jokio specialaus recepto tam nereikia – tik laiku kamieną nubaltinti, šakas nuo kenkėjų apipurkšti, žemę aplink gausiau patręšti. O mėlynųjų vynuogių kokios kekės – regis, tuoj šakos nulūš! Gausiai užderėjo svarainiai, aronijos, raudonosios paprikos.
„Gaila, liepos pabaigoje įsisukęs viesulas vieną obelį nulaužė, teko visą medį nupjauti, – baigęs grėbti žolę atsipučia ponas Romanas. – Beprinokstančių obuolių neišmečiau – išspaudžiau sultis, dar aronijų primaišiau – vynas, neabejoju, bus pasakiškas."
Romanas neslepia, kad vynuogių derlius labai priklauso nuo to, kaip laiku ir kurioje vietoje jų stiebelius nuskainioji. „Kai tik užsimezga vaisiai, išsprogusį trečią ūglį reikia be gailesčio nulaužti, – pasakoja jis. – Tada visa energija nuteka į kekes."
Tiesa, šiemet ir Zamkevičiai neišvengė nuostolių. Pomidorus šiltnamyje pavyko sunokinti tik iš antro karto. „Pirmuosius sodinukus juodligė užpuolė, teko nurauti ir išmesti, vietoj jų sodinti naujus, – dėl dvigubo darbo nesikremta Romanas. – Antruosius, laimė, nuo ligų apsaugojome. Ir vaisių daug primezgė, ir sunokinti juos suspėjo – iki šiol valgome netaupydami. Kaip ir agurkus, kurių šiemet ir prisiraugėme, ir prisimarinavome, ir žalių iki soties prisikirtome. Neturėjome kur dėti – net triušiai atsiėdė."
Gėlių karalija, rodos, šeimininkės Rinos valdos ir rūpestis, bet ir čia Romanas neišlaiko neprikišęs savo rankų. Vyras žino, kad gėlės labai mėgsta trąšas iš arklių mėšlo. Priveža jo iš kaimo, praskiedžia, saikingai prilieja po augalų šaknimis, dėl to jie ir stiebiasi.
Tik va magnolija kažko sukvailiojo – ne žiemos miegui ruoštis pradėjo, o naujus žiedus ėmė krauti", – gėrėdamasi įspūdingais violetiniais pumpurais stebisi ponia Rina.
Zamkevičių sodas užima nemažą plotą, tad ir darbo jame, norint išlaikyti patrauklų reginį, – per akis. „Drėgmės šiemet netrūko, tad žolytę prisiėjo kas kelias dienas pjauti", – priverstine mankšta, regis, net patenkintas Romanas.
Kas tiesa, tas tiesa. Išpuoselėtos aplinkos, sodo ir daržo gėrybių rudenį neturėsi, jei neaukosi tam savo laisvalaikio. „Bet kad žinotumėt, kaip puikiai pailsime, kaip greitai atsigauname po nelengvo darbo prisėdę, pavyzdžiui, kanų paunksnėje ar atgulę vynuogienojų pavėsyje, – Rinos veide nušvinta plati šypsena. – Tai geriausias vaistas nuo visų negalavimų, darbo problemų ir kitokių šiandienos negandų."