Iš mažesnių miestų ir miestelių žmonės traukia dirbti į didmiesčius, iš didmiesčių — į Vilnių. Sostinėje ir didžiuosiuose miestuose koncentruojasi pinigai ir darbo jėga. Mažąsias savivaldybes gelbėja tai, kad gyventojų pajamų mokestis plaukia pagal žmogaus gyvenamąją vietą. Tačiau Vilnius jau pareiškė esąs skriaudžiamas. Ar iš tiesų sostinei reikia daugiau pyrago?
Nori „teisingesnių dalybų“
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Milėnas neseniai viešai pasipiktino sostinei daroma „skriauda“: esą Šiauliams, Panevėžiui reikia sugrąžinti dešimtis milijonų litų gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dėl Vilniuje dirbančių šių miestų gyventojų.
Atvykėliai, anot V. Milėno, sostinėje gyvena, naudojasi sukurta infrastruktūra, viešosiomis paslaugomis, ir turėtų čia deklaruoti gyvenamąją vietą.
Edmundas Kačkus, Vilniaus miesto savivaldybės Finansų valdymo ir apskaitos departamento direktorius, „Šiaulių kraštui“ taip pat tvirtino: “Jaučiamės skriaudžiami.“
Vilnius per metus, anot E. Kačkaus, GPM surenka apie 1,5 milijardo litų arba 40 procentų viso šalyje surenkamo GPM.
„Aišku, turime dalytis, — sakė E. Kačkus. — Bet šiandien kalbame, ar tos dalybos yra teisingos. Vilnius ir taip yra absoliutus kitų savivaldybių donoras. Nuo šių metų visoms savivaldybėms GPM atskaitymo į biudžetus procentas buvo padidintas, tik mums liko toks pat.“
Vilniaus miesto biudžetui tenka 40 procentų surenkamo GPM. Anot E. Kačkaus, realiai dar mažiau: „Iš pusantro milijardo litų mums lieka 257 milijonai, maždaug 16— 17 procentų“.
Vilnius dėl „neteisingų GPM dalybų“ yra sulaukęs užtarėjų Seime, kurie teikia įstatymo projektą, siūlydami Vilniui palikti 80 procentų surenkamo GPM.
Bet ne tik Vilnius, visos savivaldybės dalį GPM atiduoda arba gauna, kai gyventojai dirba ne savoje savivaldybėje.
Perdalijami milijonai litų
Tikslių duomenų, kiek žmonių dirba ne savo rajonuose ir miestuose, nėra. Tačiau pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis apie GPM paskirstymą tarp savivaldybių galima spręsti, kur yra pinigų ir darbo jėgos koncentracija bei judėjimas.
Vilnius verkia „skriaudžiamas“ Šiaulių, bet labiausiai jį “skriaudžia“ sostinėje dirbantys kauniečiai. VMI duomenimis, Kaunui per dešimt šių metų mėnesių Vilnius turi atiduoti iš viso 38,9 milijono litų GPM.
Šiauliečiai, dirbantys Vilniuje, savo miestui „uždirbo“ 12,3 milijono litų, panevėžiečiai — 12 milijonų litų, klaipėdiečiai — 18 milijonų litų, Vilniaus rajono gyventojai — per 33 milijonus litų.
Šiaulius daugiausia „skriaudžia“ apskrities rajonų gyventojai. Miestas iš sukaupto per šių metų dešimt mėnesių GPM Šiaulių rajonui turi atiduoti net 8 milijonus litų, Radviliškio — beveik 1,8 milijono, Akmenės — 1 milijoną, Joniškio — 900 tūkstančių litų, Kelmės — 882 tūkstančius, Pakruojo — 805 tūkstančius litų.
Šiauliuose dirba visų didžiųjų miestų gyventojų. Vilniui, Kaunui, Panevėžiui iš Šiaulių nubyra po daugiau nei 300 tūkstančių litų GPM, Klaipėdai — beveik 250 tūkstančių litų.
Patys šiauliečiai nedirba tik trijose šalies savivaldybėse — Kalvarijų, Švenčionių ir Anykščių. Šiauliečiai, dirbantys kitur, miesto biudžetui per dešimt šių metų mėnesių jau sužėrė 18 milijonų litų GPM, o dirbantys Šiauliuose — 53 milijonus litų.
Kur dirba, ten turėtų mokėti
Šiaulių miesto meras Genadijus Mikšys tvirtina, jog ne krizė veja dirbti žmones į kitus miestus — didmiesčiuose yra daugiau galimybių.
„Prieš trejus ketverius metus daugiau GPM gaudavome iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, nei patys surinkdavome, — prisimena Šiaulių meras. — Kone 75 procentus. Buvo laikotarpis, kai Šiauliuose nedarbas buvo 1,7 procento, ir čia dirbo žmonės iš Akmenės, Joniškio, Kuršėnų. Ir dabar Šiaulių— Radviliškio plentu pažiūrėkite, kokie srautai juda.“
Bet G. Mikšys, kaip ir vilniškiai, teigia: „Miesto savivaldybei tai nėra naudinga. Mūsų infrastruktūra naudojasi, mūsų keliais važinėja, o pinigai iškeliauja į aplinkinius rajonus. Čia logikos nėra. Turėtų būti kitoks modelis.“
G. Mikšio teigimu, dabartinės GPM dalybos neskatina savivaldybių stengtis, kad jų teritorijose būtų kuriama daugiau darbo vietų. Todėl didmiesčių merai siūlo GPM paskirstyti pagal darbo vietas.
Vilniaus užmojai — savanaudiški
Statybos bendrovė „CCM Baltic“ komandiruoja iš Šiaulių į Vilnių dirbti ir 50, ir 100 savo darbuotojų. Bendrovės vadovas Stanislovas Valius mano, jog būtų neteisinga, jeigu Vilniuje dirbančių šiauliečių mokesčiai ten ir liktų.
„Vilnius yra centras, kurį sukūrė visa Lietuva, — sakė „Šiaulių kraštui“ S. Valius. — Šiandien jis ir finansų, ir pramonės, ir administracinis, ir firmų atstovybių centras — visas kapitalas atplaukė į Vilnių. Todėl teisinga, kad Vilniuje dirbančiųjų mokesčiai pasiskirsto visai Lietuvai.
Komandiruojame į sostinę savo darbuotojus, o jie per mokesčius sugrąžina savo miestui tai, ką jis turėjo, bet negalėjo gauti. Savanaudiškos mintys, kad mokesčiai turėtų likti tik Vilniui.„
Anot S. Valiaus, bet kurioje šalyje pirmiausia klesti sostinės, o po to — atskiri regionai.
Vilnius ir taip labai apdovanotas
Kęstutis Masiulis, Seimo narys, buvęs Vilniaus miesto vicemeras:
Vilniuje — pagrindinė kapitalo, gamybos, finansų koncentracija. Darbas čia visose srityse reikalauja didesnės kompetencijos ir atlyginimai čia visada bus didesni. Vilnius ir taip yra labai apdovanotas, ir panaikinti GPM perskirstymą, iš mažesnių miestelių atimti lėšas, dar materialiai juos skriausti, būtų visiškai neteisinga. Vilnius klestėtų kitų miestų sąskaita, o kišenės kitos nėra — ji viena.
Vienintelis dalykas, kuris galėtų gelbėti, tai vietos mokesčiai. Jeigu Vilniuje jie būtų didesni, o regionuose mažesni, tai būtų paskatinimas verslui eiti į regionus. Bet tokių mokesčių nėra.
Mokesčio dalybos tik atkuria teisybę
Liongina Juozaitienė, Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto prodekanė, regioninės politikos ekspertė:
— Manau, kad GPM perskirstymu nors šiek tiek atkuriama teisybė ir remiami mažesni rajonai, nes pagrindiniai pinigų srautai galingai koncentruojasi didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje. Tai rodo net ir Europos Sąjungos paramos lėšų paskirstymas.
Šiaulių apskrityje ES paramos lėšos vienam gyventojui beveik atitinka šalies vidurkį, kituose regionuose (Telšių, Tauragės, Utenos, Panevėžio) sudaro apie 70 procentų šalies vidurkio, o Vilniaus apskrityje siekia net 200 procentų.
Analizavome, kokį poveikį ES struktūrinės paramos lėšos turėjo regionų skirtumams mažinti. Paaiškėjo, kad gyvenimo kokybės skirtumai regionuose per paskutinius ketvertą metų tik didėjo.
Šalyje vykdomas valdymo centralizavimas. Apskritis panaikino — daugelį klausimų sprendimų perkėlė į Vilnių, o čia liko tik vykdytojai. Vartotojų teisių apsaugos tarnybos, muitinės vietose — taip pat panaikintos. Verslo ir informacijos centrai rajonuose naikinami. Vilniuje, atseit, kuriama organizacija, kuri teiks kokybiškesnes paslaugas. Bet kas iš Akmenės ar Kelmės važiuos į Vilnių konsultuotis?
Taigi, manau, kad įstatymas, pagal kurį pinigai turi grįžti į tą vietą, kurioje žmogus gyvena, dar gelbėja sustingusią regioninę politiką.
Sutikti su GPM paskirstymu pagal darbo vietas būtų galima, jeigu Lietuvoje regioninė politika būtų aktyvi, jeigu būtų vienodos sąlygos gyventi ir dirbti Šiauliuose ar Vilniuje.
Skaičiai ir faktai:
Šiauliečiai, dirbantys Vilniuje, savo miestui uždirbo 12,3 milijono litų, panevėžiečiai — 12 milijonų litų, klaipėdiečiai — 18 milijonų litų, Vilniaus rajono gyventojai — per 33 milijonus litų.
Rūta JANKUVIENĖ
